I.Ali jau yra baigęs sportininko karjerą. Jis – buvęs nacionalinės Nigerijos jaunių futbolininkų komandos narys, apkeliavęs didžiąją dalį Europos, žaidęs Kipro ir Egipto futbolo klubuose.
O prieš dešimt metų I.Ali atsidūrė Vilniuje. Ir neketina išvykti, nes čia jam labai patinka.
Ibrahimas jau šį pavasarį ketino atidaryti futbolo akademiją, tačiau pandemija planams pakišo koją. Sumanymą teko atidėti kitiems metams. Jis ketina treniruoti 9–15 metų vaikus.
„Futbolas iš esmės pakeitė mano gyvenimą, – sakė I.Ali. – Aš kilęs iš Nigerijos Kadūnos miesto (apie 3 milijonus gyventojų).
Čia yra paminklas krokodilui, miesto simboliui. Tuo miestas ir žymus.
Jeigu ne futbolas, niekada iš šio miesto nebūčiau išvykęs ir atsidūręs Europoje.“
– Kokiais keliais patekote į Lietuvą? – pasiteiravo „Sostinė“ I.Ali.
– Pirmą kartą atvykau kaip turistas maždaug prieš dešimtmetį. Nors buvau išmaišęs nemažai pasaulio, jau Vilniaus aerouoste pasijutau lyg namuose – man taip čia viskas buvo sava.
Man iš karto patiko Vilnius, ypač oras. Lietuva – rami šalis. Labai smagu čia gyventi. Aš visuomet sakau, kad Lietuva – mano antrieji namai.
Prieš tai žaidžiau ir Kipre, ir Baltarusijoje, ir Egipte, ir Saudo Arabijoje. Sporto karjerą baigiau 2013 metais Nigerijoje. Atstovavau savo gimtojo miesto Kadūnos komandai.
Labiausiai patiko žaisti Kipre. Tai buvo vieta, kurioje pasirašiau pirmą savo sutartį su futbolo komanda ir man užteko pinigų nupirkti mamai namus.
– Jūs kalbate lietuviškai. Ar buvo sunku išmokti lietuvių kalbą?
– Taip, labai sunku. Bet dabar džiaugiuosi, kad susikalbu lietuviškai. Stengiuosi iš visos širdies kuo geriau išmokti kalbą.
iš žmogaus galima pavogti viską, išskyrus tai, ką jis yra išmokęs. Kalbų mokėjimas padeda atverti daugiau durų šalyje, kur gyveni, geriau suprasti vietinius gyventojus, su jais susikalbėti.
– Buvote profesionalus futbolininkas, 1996–1997 metais žaidęs Nigerijos jaunių rinktinėje, karjerą baigėte 2013 metais. Nejaugi nesate girdėjęs, kad Lietuvoje futbolo lygis yra apgailėtinas? Manote, kad tai įmanoma pakeisti?
– Taip, manau, kad galima rasti Lietuvoje 18 gerų futbolininkų. Juk Lietuvoje – 3 milijonai gyventojų. Ir man bus nepaprastai smagu vieną dieną išvysti lietuvių futbolo komandą pasaulio čempionate. Tai įmanoma padaryti. Reikia paprasčiausiai tuo tikėti ir daug dirbti.
Aš užaugau laimėdamas rungtynes. Man nėra tokio dalyko kaip pralaimėjimas. Jeigu islandai galėjo patekti į pasaulio čempionatą, tai kodėl lietuviai – ne?
– Kiek jums buvo metų, kai pradėjote žaisti futbolą?
– Šešeri. Tėvas mane rytą nuveždavo į mokyklą, o aš pabėgdavau iš pamokų ir eidavau žaisti futbolo.
Grįžęs vakare tėvas manęs vis klausdavo, kodėl mano marškiniai tokie purvini – manau, kad jis jau tada nujautė mano pomėgį. Vaikai yra labai azartiški, gal todėl ir dabar man smagiausia treniruoti 10–15 metų vaikus.
– Ką šiuo metu veikiate Vilniuje?
– Rašau knygą anglų kalba apie savo gyvenimo kelionę iš Nigerijos iki Lietuvos.
O kai nerašau, ieškau Lietuvoje komandos, kurią galėčiau treniruoti. Prieš pandemiją kas savaitę važinėdavau į Rygą, kur treniruodavau merginų futbolo komandą.
Tačiau dėl pandemijos viskas nutrūko. Tačiau tikiu, kad anksčiau ar vėliau sutiksiu lietuvius, kurie padės man įgyvendinti didžiausią svajonę – pakelti Lietuvos futbolo lygį į aukštumas.
