Prieš 50 metų, 1970-ųjų vasarą, Brazilijos rinktinė trečią kartą tapo pasaulio futbolo čempione ir visiems laikams iškovojo pirmąjį stipriausiai mūsų planetos nacionalinei rinktinei skirtą trofėjų – Pergalės deivės Nikės auksinę statulėlę.
Visas pasaulis galėjo per televiziją matyti, kaip Meksikos sostinės „Azteca“ stadione, dalyvaujant 107 tūkstančiams žiūrovų, brazilų ekipos kapitonas Carlosas Alberto priėmė iš Meksikos prezidento rankų mažytę statulėlę, kuri tuomet buvo visų pasaulio futbolininkų svajonė. Po to prasidėjo džiaugsmingas šėlsmas aikštėje, tribūnose, Brazilijos miestuose ir miesteliuose.
Tai buvo trečioji brazilų pergalė pasaulio pirmenybėse (prieš tai 1958, 1962 metais), o reglamentas skelbė, kad tris kartus deivės Nikės statulėlę iškovojusiai komandai ji atiteks visiems laikams. Tai buvo svajonių pergalė ir pagal rezultatus, ir pagal žaidimo grožį.
Viskas prasidėjo lyg sviestu patepus: atrankos turnyre, vykusiame 1969 metų liepos ir rugpjūčio mėnesiais, varžovai krito kaip lapai žvarbų rudenį. Tris kartus iš eilės žaisdama svečiuose Brazilijos rinktinė 2:0 įveikė Bogotoje Kolumbiją (abu Tostao įvarčiai), 5:0 Karakase Venesuelą (trys Tostao, du Pele pataikymai), 3:0 Asunsjone paguldė ant menčių Paragvajų (prabilo Jairzinho).
Visos trejos namų rungtynės buvo žaidžiamos Rio de Žaneiro „Marakanoje“. 94 tūkstančiai žiūrovų matė rezultatyvią pergalę prieš Kolumbiją 6:2 (mušė ir Tostao, ir Pele, ir Jairzinho, ir Rivelino). 122 tūkstančiai matė, kaip lengvai 6:0 buvo nupūsta nuo aikštės Venesuela (vėl Tostao, vėl Pele, vėl Jairzinho). 183 tūkstančiai susirinko pažiūrėti, kaip bus padėtas pergalingas taškas rungtynėse su Paragvajumi, ir tą tašką pamatė: jį padėjo įvarčiu Pele, pergalė 1:0.
Per 6 rungtynes 23 įvarčiai įmušti, 2 praleisti. 10 Tostao įvarčių, 6 Pele pataikymai. Greitas, darnus, techniškas brazilų žaidimas – lyg malonios vasaros nakties sapnas.
Iki pasaulio čempionato pradžios buvo likę 9 mėnesiai. Braziljos torsidą (futbolo gerbėjų bendruomenę) jaudino klausimas; kaip neprarasti tokios puikios formos per likusį iki turnyro Meksikos aukštikalnėse laiką?
1969 metų lapkričio mėnesį viso pasaulio futbolo gerbėjų dėmesys buvo nukreiptas į Braziliją: artėjo Pele tūkstantasis įvartis. Visas pasaulis skaičiavo: 997, 998, 999…
Tūkstantojo Pele ilgai negalėjo įmušti: tai varžovų vartininkai daro stebuklus, tai susižeidus savo „Santos“ komandos vartininkui Pele stoja į vartus (gal kas nepatikės, bet Pele puikiai gynė vartus ir buvo atsarginis savo klubo vartininkas).
Pagaliau išaušta lapkričio 19-osios rytas. „Santos“ atvyksta į Rio de Žaneirą, kad „Marakanos“ arenoje žaistų su „Vasco da Gama“. Į stadioną susirenka 70 tūkstančių žiūrovų. Pele dengiamas dviejų, kartais trijų varžovų. Kartą jis pataikė į skersinį. Kartą gynėjas persistengė: norėdamas sukliudyti Pele, įmušė galva netyčia kamuolį į savo vartus.
Lieka 13 minučių iki pabaigos. Besiveržiantį link vartų Pele nuverčia gynėjas. Aiškus 11 metrų baudinys.
Pele abejoja, ar pačiam spirti baudinį, ar tegu spiria kas kitas. Visas stadionas (ir „Vasco“, ir „Santos“ gerbėjai) pašoka ant kojų ir skanduoja: „Pele, Pele“. „Maracana“ stadiono diktorius garsiu balsu ištaria: „Spirti turi Pele“.
Pele nusišypso. Panašu, truputį atsipalaidavo. Įsibėgėja, spiria į dešinį apatinį kampą. Yra, kamuolys tinkle.
Rungtynės 20 minučių nutraukiamos. Pele priima sveikinimus. Ant jo pečių užmetami marškinėliai su numeriu 1000. Daugelyje šalies miestų ir miestelių pradeda skambėti bažnyčių varpai. Brazilijos prezidentas po kelių dienų surengtame priėmime įteikia jam mažą auksinį kamuolį, Brazilijos paštas išleidžia šiam įvykiui skirtą pašto ženklą.
Po pusmečio į Meksiką žaisti pasaulio pirmenybėse atvykę Brazilijos reprezentantai buvo ne pačios geriausios nuotaikos. Kėlė nerimą aukštikalnių klimatas, karštis. Nepasisekė su burtais: pateko į stipriausią grupę su pasaulio čempione Anglija, Čekoslovakija ir Rumunija.
Be to, pasikeitė treneris: vietoje Joao Saldanhos, kuris sėkmingai vadovavo komandai atrankos varžybose, bet konfliktavo su šalies sporto vadovais, pradėjo dirbti neseniai dar pats žaidęs 38 metų Mario Zagallo, su Pele jau tapęs du kartus pasaulio čempionu.
Brazilijos futbolininkai atvyko tvirtai pasiryžę tapti pasaulio čempionais, užglaistyti prieš ketverius metus Anglijoje patirtą nesėkmę, kai net nepateko į ketvirtfinalį. Iki stipriausios pasaulio komandos titulo reikėjo žengti šešis žingsnius.
Pirmasis žingsnis.
1970 metų birželio 3 diena, Gvadalacharos „Jalisco“ stadionas. 95 tūkstančiai žiūrovų.
Brazilija – Čekoslovakija.
Šios komandos buvo susitikusios prieš 8 metus pasaulio pirmenybių Čilėje finale. Tada pirmieji įvartį įmušė čekoslovakai, bet brazilai atsakė trimis ir negalėjo 3:1. Dabar vėl pirmieji džiaugėsi Čekoslovakijos futbolininkai, o nugalėjo 4:1 puikiai žaidę „Canarinhos“ (portugališkai kanarėlės; taip juos vadino dėl šiems paukščiams būdingos ryškiai geltonos spalvos – tokie buvo Brazilijos rinktinės marškinėliai).
Rezultatą išlygino lyg iš patrankos šovęs kamuolį Rivelino, tuo būdu realizavęs baudos smūgį už Pele pargriovimą prie baudos aikštelės linijos. Antrą brazilų įvartį įmušė pats Pele. Trečią ir ketvirtą – Jairzinho. Ypač gražus buvo ketvirtasis įvartis. Pasigrožėkite: https://www.youtube.com/watch?v=DVD1nO32M5E
Antrasis žingsnis.
1970 metų birželio 7 diena, Gvadalacharos „Jalisco“ stadionas. 66 tūkstančiai žiūrovų.
Brazilija – Anglija.
Prieš šias rungtynes kalbėta apie čempionų dvikovą. Anglai – 1966 metais vykusių aštuntųjų pasaulio pirmenybių nugalėtojai, brazilai triumfavo septintajame ir šeštajame čempionatuose. Neišsigandę karščio ir patį vidurdienį atėję į stadioną žiūrovai nenusivylė: jie išvydo aukščiausio lygio žaidimą, kurį vainikavo puikus brazilų įvartis.
Tostao po sėkmingo slalomo tarp anglų gynėjų pasiuntė kamuolį link 11 metrų žymos, čia jį supamas dviejų gynėjų Pele juvelyriškai sustabdė ir paspyrė į dešinę, o atbėgęs Jairzinho į smūgį įdėjo visą atletiško kūno energiją. 1:0, tokiu rezultatu baigėsi ši įtempta, korektiška dvikova, nors galėjo pasižymėti ir anglai, ir brazilai.
Trečiasis žingsnis.
1970 metų birželio 10 diena, Gvadalacharos „Jalisco“ stadionas. 50 tūkstančių žiūrovų.
Brazilija – Rumunija.
Sena patarlė byloja: „Jei pralaimėti, tai su muzika“. Rumunai žinojo, kad jie silpnesni už Brazilijos rinktinę, bet surizikavo žaisti atvirą, kūrybingą futbolą, įmušė du įvarčius, pralaimėjo 2:3. Viltis nugalėti nebuvo švystelėjusi, bet į Rumunijos futbolo istoriją gražaus pasipriešinimo fantastiškai Brazilijos ekipai kadrai įėjo visiems laikams. Brazilams tai buvo dar vienas užtikrintas žingsnis link aukso medalių.
Ketvirtasis žingsnis.
1970 metų birželio 14 diena, Gvadalacharos „Jalisco“ stadionas. 54 tūkstančių žiūrovų.
Brazilija – Peru.
Ketvirtfinalyje brazilai susitiko su „mažąja Brazilija“ – Peru rinktine, kurią treniravo du kartus pasaulio čempionu tapęs, ypatingai klastingai užsukamais kampiniais garsėjęs ir puikiai žaidimą organizuodavęs Didi.
Nenuostabu, kad Peru futbolininkams jis skiepijo brazilišką puolamojo, gražaus futbolo stilių, o jo žaidėjai buvo puikūs mokiniai. Prieš rungtynes Pele pasakė: „Didi – mano draugas, bet mes privalome nugalėti“. Taip ir įvyko. Vienas gražiausių čempionato rungtynių brazilai laimėjo 4:2, o perujiečiai galėjo didžiuotis savo žaidimu.
Būsimieji pasaulio čempionai prieš ketvirtfinalio rungtynes Gvadalacharoje su Peru rinktine: stovi Carlos Alberto, Brito, Piazza, Felixas, Clodoaldo, Everaldo, tupi Jairzinho, Gersonas, Tostao, Pele ir Rivelino. Tokios pačios sudėties jie žaidė ir laimėjo finale.
Penktasis žingsnis.
1970 metų birželio 17 diena, Gvadalacharos „Jalisco“ stadionas. 51 tūkstantis žiūrovų.
Brazilija – Urugvajus.
Pele savo knygoje „Pele – mylinčio gyvenimą išpažintis“ prisimena, kad Brazilijos rinktinės futbolininkai ypač norėjo įveikti savo kelyje link „Aukso deivės“ Urugvajaus ekipą, kuri taip dramatiškai pastojo brazilams kelią į pergalę 1950 metų pasaulio čempionate.
Brazilus siutino, kai kuris nors urugvajietis sakydavo: „Taip, jūs, brazilai, tapote du kartus pasaulio čempionais, bet vien todėl, kad jūsų kelyje nebuvo mūsų rinktinės“. Dabar atėjo tiesos valanda. Brazilai pusfinalyje įrodė, kad jie stipresni, laimėjo 3:1.
Šeštasis žingsnis.
1970 metų birželio 21 diena, Meksiko „Azteca“ stadionas. 107 tūkstančiai žiūrovų.
Brazilija – Italija.
Ir brazilai (1958, 1962), ir italai (1934, 1938) jau buvo po du kartus iškovoję „Aukso deivę“, todėl buvo aišku, kad vienai šių komandų pirmasis pasaulio čempionams skirtas trofėjus atiteks visiems laikams. Pergalės labiau verti buvo brazilai, kurie nugalėjo 4:1.
Pele ir jo komandos draugų svajonė išsipildė.
