Konkrečios vietos Jono Kazlausko auklėtiniams vokietis neprognozuoja. Jo manymu, šis čempionatas – labai nenuspėjamas.
„Be abejo, laikau sukryžiavęs pirštus už Lietuvą, – bendraudamas su lrytas.lt, pirštus šypsodamasis kryžiavo D.Bauermannas. – Vis dėlto visko gali būti. Čempionatas – ne sezonas. Yra tik dvi savaitės. Daug ką lemia pirmosios rungtynės, žaidėjų sveikata. Kartais vienerios ar dvejos rungtynės viską nulemia. Kai 2005 metais su Vokietija laimėjome Europos čempionato sidabrą, buvo vienintelis mačas, kuris mus labai pastūmėjo – su Turkija. Staiga, kai niekas mumis netikėjo, žaidėjai įgavo didelį pasitikėjimą savimi ir patikėjo, kad gali įveikti bet ką. Ir reikėjo tik vieno mačo. Bet dabar Europos krepšinis yra toks stiprus, jog sunku kažką prognozuoti.“
Prognozuoti specialistas nedrįsta ir dėl asmeninės patirties. Lenkijos rinktinė į Slovėniją vyko su didelėmis ambicijomis ir Marcino Gortato bei Maciejaus Lampės tandemu.
Tačiau suomių, belgų ar ukrainiečių sėkmės D.Bauermanno kariaunai pakartoti nepavyko – nieko nelėmusiame mače įveikę tik slovėnus, lenkai čempionatą baigė pirmajame etape.
– Treneri, kaip vertinate Lenkijos rinktinės pasirodymą?
– Aišku, esame nusivylę, kad laimėjome tik vieną mačą. Kita vertus, mūsų grupė buvo labai sunki. Slovėnija, Kroatija, Ispanija – visos šios komandos pretenduoja į medalius. Vos neįveikėme kroatų. Turėjome nugalėti čekus, bet pabaigoje padarėme žioplą klaidą. Apibendrinant, buvo mažas nusivylimas, kad nepatekome į kitą etapą. Tačiau atmosfera ekipoje buvo gera, visi žaidėjai kovojo iš širdies.
– Kai tokios rinktinės kaip Belgija, Suomija ir Ukraina pateko į antrą etapą, neapmaudu, kad tarp jų nėra ir Lenkijos?
– Tikrai nenoriu sumenkinti šių komandų pasiekimo, bet A grupė buvo labai silpna (Prancūzija, Ukraina, Belgija, Didžioji Britanija, Vokietija, Izraelis. – Red.). Tikrai pati silpniausia. „FIBA Europe“ turi kažką daryti, kad grupės būtų lygesnės. Prieš dvejus metus buvo tas pats. Kai 2011 metais treniravau vokiečius, buvome labai sunkioje grupėje. Tuo metu kitos dvi grupės buvo ženkliai silpnesnės.
– Be sunkios grupės, kokios kitos priežastys lėmė tokį rezultatą?
– Turėjome gal tik keturis žaidėjus, kurie turėjo aukščiausio krepšinio lygio patirties – Marciną Gortatą, Maciejų Lampę, Thomasą Kelatį ir Lukaszą Koszareką. Kiti žaidėjai neturėjo tokios patirties. Ir tai kartais matėsi. Buvome vienintelė komanda, kuri turėjo du devyniolikmečius – Mateuszą Ponitką ir Przemyslawą Karnowskį. Ir abu jie gaudavo žaisti. Jie – pakankamai daug žadantys, bet dar nebuvo tinkamai pasiruošę šiam čempionatui. Yra jauna, perspektyvi Lenkijos krepšininkų karta, tačiau ji dar nepasirengusi.
– Nepaminėjote rezultatyviausio rinktinės žaidėjo Michalo Ignerskio.
– Taip, žinoma. Visai pamiršau. Iggy (M.Ignerskio pravardė. – Red.) buvo puikus. Jį tikrai galima priskirti prie aukščiausiu lygiu žaidžiančių mūsų lyderių. Atsiprašau Iggy, kad jo nepaminėjau (Juokiasi.). Jis tikrai vertas būti paminėtas.
– Prieš ar po čempionato jautėte spaudimą iš krepšinio federacijos?
– Tai man buvo penktasis Europos čempionatas. Jau net nebegalvoji apie lūkesčius ar tai, ką galvoja kiti. Tiesiog bandai padaryti savo darbą kaip įmanoma geriau. O tada tikiesi geriausio. Lenkijos krepšinio federacija labai mane palaikė. Man pačiam buvo smagu ten dirbti. Nebuvo jokių problemų.
– Ką federacija sakė po čempionato?
– Jiems patiko, kad rinktinė kovojo iš visų jėgų visose rungtynėse. Kiek palengvėjo, kai nugalėjome slovėnus paskutinėse rungtynėse. Tačiau visi buvo nusivylę, kad neįveikėme pirmojo etapo. Bet tuo pačiu visi puikiai žinojo, kad grupė buvo neįtikėtinai stipri.
– Kokia jūsų ateitis Lenkijos rinktinėje?
– Kalbėjausi su žaidėjais, kurie sakė, kad nori su manimi ir toliau dirbti. Mūsų bendradarbiavimas patiko ne tik krepšininkams – federacija taip pat norėtų mane matyti komandoje. Man pačiam patiko treniruoti lenkus, bet vadovavimas rinktinei ir klubui atima labai daug jėgų. Todėl teks šiek tiek atsitraukti ir viską apsvarstyti.
– Lenkijos žiniasklaida pyksta, kad prieš čempionatą daug žadėjęs Marcino Gortato ir Maciejaus Lampės tandemas neišpildė lūkesčių.
– Tik žaidėjai ir treneriai žino, kaip yra iš tikrųjų. Abu vyrukai norėjo laimėti. Nebuvo lengva, nes M.Gortatas dviem savaitėms turėjo palikti rinktinę ir „Phoenix Suns“ prašymu pasirodyti gydytojams JAV. Jis buvo su mumis treniruočių stovykloje, o po to turėjo išvykti dviem savaitėms. Tai labai viską komplikavo. Tačiau neturėjome kito pasirinkimo, antraip jis būtų apskritai nežaidęs.
M.Lampei taip pat buvo nelengva. Vitorijoje jis visuomet žaisdavo „centru“, o rinktinėje jam teko pasislinkti žemyn. Kai nebuvo M.Gortato, M.Lampei vėl teko pakeisti poziciją. Mums labai trūko stabilumo.
Apie šiuos vyrukus galiu pasakyti tik geriausius žodžius – tai tikri profesionalai, atidavę visas širdis.
– Kalbama, kad M.Lampe tiesiog negalėjo žaisti kartu su M.Gortatu, nes jautėsi užgožtas.
– Nemanau, kad problemos susijusios su ego. Jei du sezonus iš eilės žaidi „centru“ ir aplinkui save turi metikus, o staiga turi žaisti šalia vidurio puolėjo, išties sudėtinga. Yra daug pokyčių, prie kurių sunku priprasti. Bet visi norėjo laimėti ir aukojosi dėl komandos. Tikrai nebuvo jokių problemų dėl ego.
– Kokia Lenkijos krepšinio ateitis?
– Svarbiausia, kad vietinis čempionatas vis stiprėtų ir stiprėtų. Juk Lenkijoje yra 40 milijonų gyventojų. Lenkams reikia rasti būdų, kaip išauginti daugiau talentų, sustiprinti trenerius. Tai didelė šalis, turinti labai daug potencialo. Bet viskas prasideda nuo vaikų ir trenerių. Čia reikia didžiausių investicijų.
