Jonas Mačiulis su Linu Kleiza Europos čempionato pusfinalyje su Kroatija tempė lietuvius į priekį ir nutiesė kelią link finalo. Kitiems beliko tik tuo keliu nužingsniuoti. Beje, šie du pergalės pamatus sudėję kauniečiai 2003 m. pasaulio jaunių čempionate iškovojo sidabro medalius. Tada jiems buvo 18.
„Norėjosi nutildyti tuos, kurie mus skeptiškai išlydėjo į čempionatą, - sakė Jonas Mačiulis, žemyno pirmenybių pusfinalyje į kroatų krepšį įmetęs 23 taškus. - Mes turime įrodinėti, kad irgi kažką sugebame – ne tik senoji karta. Koncentravomės. Žinojome rungtynių vertę ir stengėmės iš visų jėgų, kad turėtumėme šansą žaisti finale.“
„Antrajame kėlinyje truputį atsipalaidavome, paleidome žaidimą iš savo rankų, nes turėjome susikrovę pranašumą. Taip pat rengėme per greitas atakas, darėme klaidų gynyboje, tai pertraukos metu sutarėme šiuo dalykus sutvarkyti, o tada viskas išsisprendė savaime", - kalbėjo L.Kleiza.
- Jonai, baigiantis trečiajam kėliniui bandėte taip įžūliai įdėti kamuolį. Norėjote varžovus sužlugdyti galutinai? - žurnalistai paklausė J.Mačiulio.
- Visiems šauna durnų minčių (juokiasi). Tai jau atsitiko – sugalvojau ir dėjau, nes laisvas buvau.
- Po to atsisukote į Dario Šaričių ir kažką piktai pasakėte.
- Nieko tokio. Šiandien kova buvo labai sąžininga. Visi žaidėjai stengėsi daryti, ką moka geriausiai, nieko netraumavo. Tos šalys, su kuriomis žaidėme pirmajame etape, žinomos kaip provokatorės. Čia - nieko panašaus. Tiesiog ten buvo jo pražanga ir nėra apie ką kalbėti.
- Koks jausmas apėmė kai suvokėte, kad laimėjote?
- Jausmas geras, bet dar ne pabaiga. Turime kai ką nuveikti – pabandyti pasiimti tą auksą. Tokį kelią jau nuėjome, todėl negalime pasiduoti, džiūgauti ar švęsti anskčiau laiko. Baigėsi varžybos, penkias minutes pasidžiaugiame ir einame žiūrėti, kas laimės kitą pusfinalį. Paskui - ilsėtis, ruoštis finalui.
- Matėte Marko Popovičiaus palinkėjimą prieš pusfinalį (buvęs ilgametis Kauno žalgirietis viešai palinkėjo pusfinalyje lietuviams blogiausių rungtynių – Red.)?
- Prieš varžybas stengiuosi neskaitinėti, ką kažkas rašo.
- Varžovų nesirenkate, bet kaip tau pačiam atrodo, kas geriau – prancūzai ar ispanai?
- Galbūt saldžiau būtų laimėti prieš ispanus. Bet abi rinktinės stiprios ir jei nori auksinės kovos, reikės gerai žaisti prieš bet kurią. Nepasirinksi. Eisime ir kausimės.
- Užsiminei, kad ne visi prieš čempionatą Lietuvoje buvo geranoriški rinktinei. Todėl pergalė pusfinalyje ir malonesnė?
- Aišku, malonesnė. Kai tave peikia, netiki, tiesiog užčiaupęs burną eini ir parodai visiems, ką gali. Po to žiūrėsime – turbūt tie patys žmonės rankas ištiesę stovės mūsų sutikime.
Ką darysi, taip jau yra. Bet esame per maža šalis, kad darytume tokius dalykus - pavydėtume ir nepalaikytume vieni kitų.
