Nors L.Odomas pabudo iš komos, pradėjo komunikuoti su žmonėmis ir buvo perkeltas į arčiau namų esančią ligoninę, jo kova dėl gyvybės dar nebaigta.
Įvairiausių žinių apsupta L.Odomo būsena dabar vertinama kaip stabili, tačiau TMZ.com praneša, kad buvusio krepšininko inkstai atsisako fukcionuoti – jam kasdien po šešias valandas atliekama dializė, tačiau greičiausiai gali prireikti persodinimo.
L.Odomas tęsią tai, kas įprasta jo gyvenime nuo mažų dienų – kovą už išlikimą. Dabar kovotojas aikštėje ir už jos ribų turi dar kartą laimėti mūšį su savimi ir plačiai nusišypsoti – už šypsenos jis visada slėpdavo sunkumus.
Lrytas.lt kviečia susipažinti su L.Odomu iš arčiau – žurnalisto, lydėjusio jį visą karjerą ir tapusio draugu, Chriso Palmerio akimis.
Šis straipsnis rašytas likus keliems mėnesiams iki tragiško įvykio.
Nykstanti rūšis
Mes esame restorano gale – kambario šviesos ir vienišos žvakės degimas ant stalo sukuria puikų apšvietimą Lamaro veidui.
Jis pasižiūri į savo telefoną – sulaukia žinutės nuo Khloe. Jis atrašo ir atsiprašęs greitai padeda telefoną į šalį.
„Ką tu vadini namais dabar?“, – paklausiu aš.
„Savo širdį. Kur yra mano širdis, ten galiu atrasti ramybę. Gyvenimas gali atrodyti klajokliškai, nežinau ar aš jį apimu ar bėgu nuo jo. Galiu keliauti kur noriu, bet nežinau, kur noriu būti.
Aš ieškau. Bet nežinau ko. Nematau, ko ieškau. Tiesiog, tikiuosi, kad kažką pasieksiu ir sugriebsiu. Bet nežinau, kas tai bus, nes nežinau, ko ieškau“, – vis kartojo jis.
„Laimės?“, – paklausiau aš.
„Daugiau nei to. Bet ir tai būtų nuostabu“, – atsakė jis.
„Apie ką tu galvoji įprastai?“, – vėl klausiu aš.
„Apie daug ką. Apie savo vaikus, žmoną. Bet daugiausiai – apie savo protą. Protą. Galvoje visko tiek daug. Tiek daug minčių. Galvoju apie gyvenimą. Save. Kuo galėčiau būti. Kas buvau. Kas esu. Žinai, kas aš?
„Kas tu?“, – paklausiu.
„Esu nykstanti rūšis. Daugiau nėra Lamarų Odomų. Esu paskutinis“.
Aš tikiu juo. Jis išgeria savo gėrimą.
„Vaiduoklis“
Pirmą kartą su Lamaru susipažinau prieš šešiolika metų. Tada jis buvo dvidešimtmetis vunderkindas, prisijungęs prieš „Los Angeles Clippers“ kylančių žvaigždžių – Dariuso Mileso, Quentino Richardsono, Keyono Doolingo ir Corey Maggette – jiems visiems tada buvo mažiau nei 21-eri.
Buvau jaunas žurnalistas ir vykau į Los Andželą.
Įžengiau į rūbinę ir norėjau rasti Lamarą. Jis tuo metu ant batelių kaip tik rašė savo mirusios mamos vardą.
„Ar jie tau atrodo gerai?“, – paklausė jis.
Lamaras mane pažino, nes neblogai sutariau su kitais „Clippers“ žaidėjais ir buvo matęs mane.
Po kiek laiko, nežinodamas NBA reglamento, per anksti įžengiau į „Clippers“ treniruotę. Klubo administracija buvo įsiutusi.
„Ei, suimkite šį žmogų!“, – pačiupęs mane rėkė L.Odomas.
Visi juokėsi. Likau arenoje ir galėjau stebėti treniruotės pabaigą.
Tada, L.Odomą vadindavau vaiduokliu. Jis buvo sunkiausiai pagaunamas žmogus, kurį pažinojau. Aš jam palikdavau balso žinutes. Po kelių dienų sutikus jį, Lamaras droviai atsiprašydavo, kad nepaskambino atgal.
Kai tardavomės dėl interviu ar tiesiog pasibuvimo kartu, aš jam visada sakydavau: „Nepamiršk apie mane šį kartą“.
„Niekada“, – visada atsakydavo jis.
Gladiatorius, mylėjęs „Lakers“
Lamaras – sudėtinga įvairių sluoksnių asmenybė, kurios savybės prieštarauja viena kitai, tačiau susimaišo ir atrodo, kad jis visada šypsosi.
Jis yra Niujorko įkūnijimas. Visų mylimas tragedijos ir stebuklo mišinys.
„Štai kodėl esu Lamaras. Esu sudėtingas, linksmas ir tikras. Perėjau sunkius laikus, bet esu paprastas vaikinas. Nesu tobulas ir žmonėms tai patinka“, – kartą jis pasakė per pietus 2010 metais.
Kai prieš kelis mėnesius atvykau į Las Vegasą, JAV rinktinės treniruočių stovyklą, susitikome su Lamaru restorane.
Kaip ir visada, pradėjome kalbą nuo to, ką labiausiai mylime – krepšinio.
Jis nenori kalbėti apie negatyvius dalykus. Jis žino, kad tą padarys kiti.
„Šiam gyvenime nutinka tiek daug visko, bet turi prisiminti tik gerus dalykus.
„Mylėjau komandas, kuriose žaidžiau. Mylėjau miestus, žmones, su kuriais dirbau. Komandos draugus. Kobe Bryantą, Dereką Fisherį, Pau Gasolį. Philą Jacksoną, Luke'ą Waltoną, Sashą Vujačičių.
Mylėjau jausmą, kurį jauti būdamas „Lakers“ nariu. Įžengdavau į bokso salę ir Mike'as Tysonas priėjęs klausdavo: kaip tu čempione? Visa tai gavau, nes buvau „Lakers“ narys“, – pasakojo jis.
„Gerus dalykus linksma prisiminti“, – apibendrinau aš.
„Nebuvo daug 208 cm ūgio vyrukų, kurie taip valdytų kamuolį, nežiūrėdamas jį perduotų. Tiesiog sustokime! Aš, LeBronas Jamesas ir Magicas Johnsonas. Supranti mane? Ir jūs norite tai atimti iš manęs?“, – klausė jis.
„Bet jie negali to iš tavęs atimti“, – pasakiau aš.
„Jie gali! Neigiamios žinios žmones priverčia pamiršti geriausius tavo laikus. Matau žmones ir jie man sako, kad atrodau gerai. Bet kada aš buvau baisus? TMZ, „Star“ ir kiti bulvariniai laikraščiai. Kažkodėl šie žmonės yra tokie galingi dabar. Jie nori mane apžmeižti.
Mano mintys dabar daug agresyvesnės. Jeigu tu šausi į šunį, ką jis darys? Kovos dėl gyvenimo.
Visi šie reikalai su narkotikais, mano žmona.. Pirmiausia ką pasakysiu – tai mano šeima, nesvarbu kas nutiktų. Nesvarbu, kas mano kelyje, jie žino, kad padarysiu viską, jog juos apsaugočiau. Visus. Niekas nelįs prie mūsų. Aš apversiu visus stalus, išdaužysiu lempas ir būsiu su jais iki galo. Ir žiniasklaida bando tą sugriauti“, – pyko L.Odomas.
„Kaip tavęs tai nevaro iš proto?“, – klausiau vėl.
„Veda. Bet aš to nesureikšminu, nes esu stipri asmenybė. Nes esu 35-erių vyras, kuris palaidojo savo sūnų. Nes mano mama mirė, kai man buvo dvylika. Todėl, kad mano močiutė yra iš Graikijos ir taip jis mane užaugino.
Nes aš esu gladiatorius. Ne krepšininkas. Gladiatorius“, – atsakė jis.
Tiesiog Lamaras
Po šio paskutinio pokalbio sutarėme susitikti Los Andžele po kurio laiko.
„Turiu vykti ir sutvarkyti kelis šeimos reikalus“, – teigė jis.
Vos po šešių valandų L.Odomas jau buvo Los Andžele, kaip jis sakė – iš anksto sutartas susitikimas su Khloe Kardashian. Tačiau jis nepavyko.
TMZ.com kameros persekiojo pavargusį L.Odomą ir išprovokavo.
„Aš netikiu, tuo ką jūs darot – žmonių sekiojimu. Jeigu bent pusė dalykų tikri.. Žmonės žino, kas aš. Jūs pažeminot mane, spardėte, išplėšėte pasitikėjimą, pasiimėtė viską. Daugiau to nepadarysite“, – pyko jis.
Tai šlykštu ir liūdna – naudotis žmogaus vargu ir švęsti tokią gautą medžiagą. Skubėti į darbą ir vaidinti, kad jiems rūpi. Mano nuomone, tai buvo žiauru.
Prieš kelias valandas jis džiaugėsi žaidimu su K.Bryantu, o dabar jis vėl buvo išprovokuotas žmonių, kurie suteikė jam tiek skausmo.
Kiek vėliau aš jam paskambinau, nesitikėjau, kad atsilieps. Norėjau paklausti, ar viskas gerai.
„Tau viskas gerai? Viskas tvarkoje?“, – pradėjo jis klausti manęs, lyg nieko nebūtų nutikę. Bet tai tiesiog Lamaras.
Atsisveikinimas
Tai ne panegirika. Ne atminimas. Tai vyro istorija. Lamaro gyvenimas nėra svarbus tik tada, kai jam sekasi ar jis guli ligoninės lovoje ir kovoja dėl gyvenimo. Atletai yra tik paprasti žmonės, sugebantys kažką neįtikėtino.
Bet pirmiausiai – jie tik žmonės. Odomas niekada savęs nematė kažkuo daugiau, nei paprastu vaikinu iš Niujorko gatvių.
Kartą sėdėjome mašinoje ir matėme Ramųjį vandenyną. Tai buvo nuostabus vaizdas.
„Tik apsidairyk. Kaip negali to mylėti?“, paklausė jis.
Automobilyje grojo negirdėta 50 Cent daina.
„Aš jos klausau nuolat“, – tarstelėjo jis.
„Man ji patinka“, – atsakiau.
L.Odomas išėmė kompaktą ir davė man.
„Turėk. Perklausyk visą“, – pasakė jis.
Tokie jo poelgiai Lamarą apibrėžia daug teisingiau nei visi bulvariniai dienraščiai, TV šou ar krepšinio sugebėjimai.
Po dar vieno susitikimo restorane, pasakau, kad vyksiu atgal į Los Andželą. Jis paklausė, ar nenorėčiau dar pabūti savaitę – apgyvendinimu pasirūpinsiąs. Susitariame tiesiog susitikti po dviejų dienų Los Andžele.
„Tau viskas gerai?“, – paklausia jis. Lamaras visada to klausia.
Eidamas link taksi, sustoju prie registratūros. L.Odomas pralenkia mane. Jis plačiai šypsosi.
„Nepamiršk manęs“, – šūkteliu aš.
„Niekada“, – atsako jis.
Lamaras nusišypso ir užsisuka. Čia eina Lamaras Odomas. Paskutinis iš nykstančios rūšies.
Chrisas Palmeris, bleacherreport.com.
