Absurdiškiausias įvykis karjeroje. Taip daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus transliuotas krepšinio varžybas prisiminė buvęs TV režisierius A.Pliadis, dirbęs devyneriose olimpinėse žaidynėse ir penkiuose pasaulio lengvosios atletikos čempionatuose.
Šiuo metu Krašto apsaugos ministerijoje fotografu dirbantis Alfredas fotografuoja ir sporto varžybas.
Neseniai LRT galerijoje buvo atidaryta jo fotografijų paroda „LRT – sporto sūkuriuose“. Nespalvotose fotografijose atgimė kelių dešimtmečių senumo įvykiai, įamžintos buvusių kolegų ir bendradarbių darbo televizijoje akimirkos.
Duris į paslaptingą, tuo metu vienintelę ir visų geidžiamą Lietuvos televiziją A.Pliadžiui atvėrė sportinė veikla ir domėjimasis fotografija.
Zarasuose augęs Alfredas 1972–1981 metais buvo aktyvus lengvaatletis. Geriausias šuolių į aukštį sportininko rezultatas – 205 cm. Intensyviai sportuodamas A.Pliadis nepamiršdavo fotografuoti įvairių varžybų.
Į televiziją Alfredas pateko 1982 metais, baigęs tuometį Vilniaus pedagoginį institutą (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas) ir įgijęs geografijos bei fizinio lavinimo mokytojo specialybę.
Dirbo režisieriumi, Sporto redakcijos vyriausiuoju redaktoriumi.
– Dirbti Lietuvos televizijoje sovietmečiu daug kam buvo nereali svajonė. Kokį burtažodį ištarė šuolininkas į aukštį, kad tapo režisieriumi?
– Tuo metu trūko sporto transliacijų režisierių. Šios srities specialistai, baigę tuometę Lietuvos konservatoriją (dabar – Muzikos ir teatro akademija. – Red.), svajodavo statyti Williamo Shakespeare’o pjeses ir nenorėjo turėti reikalų su sportu.
Tad televizijos vadovybė nutarė rasti ką nors, kas „Hamleto“ dar nepastatė, bet supranta, kas yra sportas.
Su režisūra neturėjau nieko bendra, bet buvau jaunas ir drąsus. Kariuomenėje likimas suvedė su dviem lietuviais, kurie dirbo televizijos režisieriais. Petras Savickis ir Romas Šliažas daug pasakojo apie savo darbą, tad teoriškai apie režisūrą šiek tiek nusimaniau.
Pirmiausia mane pristatė tuomečiam televizijos ir radijo vadovui Jonui Januičiui. Jis sutiko leisti pabandyti. Buvo sakoma, kad jei pereini J.Januičio patikrą, tuomet viskas bus gerai.
Jau buvau pradėjęs dirbti, kai koridoriuje sutikau kariuomenės draugą R.Šliažą. Šis nustebęs pasiteiravo, ką čia veikiu. Kai pasakiau, kad dirbu režisieriumi, Romas net pažaliavo, apsisuko ir nuėjo.
Greitai perpratau režisieriaus darbo specifiką. Galėdavau vienu metu dirbti kelis darbus.
Pavyzdžiui, vykdavo krepšinio rungtynės, o tuo metu per televiziją rodydavo „Panoramą“ ar žinias iš Maskvos. Tad įrašinėdavau rungtynes, žiūrėdavau žinias ir tuo pat metu mašinėle surinkęs rezultatą ir jį paleisdavau į eterį.
Po kurio laiko grupė jaunų vaikinų sukūrė programą, leidžiančią televizoriaus ekrane rodyti įvairius statistinius duomenis.
Sovietų Sąjungoje mes vieninteliai buvome tiek pažengę. Neretai tai tapdavo problema. Kai Lietuvoje žaisdavo „Žalgiris“, titrus rašydavau lietuviškai. Tada iš Maskvos pasipylė isteriški skambučiai su priekaištais, kodėl pateikiame lietuviškus titrus.
Iš pradžių bandžiau aiškinti, kad rungtynes transliuojame Lietuvai, bet manęs nesuprato. Tada apsimečiau kvailiu ir pasakiau, kad pas mus kitokių titrų nėra. Buvo liepta iš viso nerodyti titrų. Aš nenusileidau, todėl pareikalavo, kad juos rodyčiau tik labai retai.
– Ar sovietmečiu buvo didelė darbo kontrolė?
– Gerai, kad CK (Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komitetas – aukščiausias valdžios organas. – Red.) darbuotojai buvo sporto mėgėjai. Futbolas jiems buvo pirmoje vietoje, krepšinį irgi labai vertino. Į tiesiogines rungtynių transliacijas nesikišo, bet sporto laidos buvo cenzūruojamos.
Tiesioginių laidų nebūdavo. Pavyzdžiui, „Panorama“, kurią transliuodavo 20 val., iki 17 val. būdavo nufilmuojama ir sumontuojama. Tada ją peržiūrėdavo J.Januitis.
Į įvykių aktualumą tada niekas nekreipė dėmesio. Pavyzdžiui, išvažiuodavau į komandiruotę kokioms trims dienoms. Su operatoriumi prifilmuodavome medžiagos kelioms laidoms. Grįžę atiduodavome juostą ryškinti, paskui užsisakydavome montažinę.
Montažininkė medžiagą sumontuodavo, tada iš to parengdavome laidą. Maždaug po savaitės laida pasirodydavo eteryje. Suprantama, iki prieš išleidžiant medžiagą peržiūrėdavo televizijos vadovas.
– Ar buvo sporto laidų, kurios nepatekdavo į eterį?
– Mano karjeroje to nebuvo, bet rimtas nesusipratimas nutiko 1986 metais, kai Argentinoje Kauno „Žalgiris“ iškovojo tarpžemyninę Williamo Joneso taurę, finale nugalėjęs Buenos Airių „Ferro Carril Oeste“ klubą.
Kilo didžiulė euforija, buvo gautas rungtynių įrašas. Kai televizijos valdžia pradėjo tą įrašą žiūrėti, apstulbo – tribūnose plevėsavo daugybė Lietuvos trispalvių. Valdžia iškart uždraudė rodyti rungtynes. Tuomet žurnalistas Antanas Paulaitis pasiūlė: „Rodykime nespalvotą vaizdą.“ Ir mes parodėme Lietuvai rungtynes išjungę spalvas. Kitu atveju būtų niekaip neleidę.
– Sovietmečiu pasitaikydavo įdomių komandiruočių į užsienį?
– Ne. 1986-aisiais mane išsiuntė į Rygą, kur žiedinėse automobilių varžybose dalyvavo kylanti žvaigždė lietuvis Valdas Jonušis. Pasiėmiau daug juostos, magnetofoną ir traukiniu išvykau į Rygą.
Tuomet televizijoje kilo didžiulis furoras, visi stebėjosi, kaip man pavyko į komandiruotę išvykti, manė, kad esu koks J.Januičio giminaitis.
Kai Maskvoje vykdavo Sovietų Sąjungos krepšinio čempionato burtai, kuriuose dalyvaudavo „Žalgiris“ arba „Statyba“, Ostankino televizija prašydavo, kad Lietuva atsiųstų režisierių. Aš ten mielai dirbdavau, nes operatoriai buvo nuostabūs, geros darbo sąlygos.
Pirmoji mano kaip televizijos darbuotojo užsienio kelionė buvo į Graikiją. 1987 metais ten vyko 25-asis Europos krepšinio čempionatas. Finale žaidė Sovietų Sąjungos rinktinė ir graikai. Šie tapo Europos čempionais.
Turėjau bilietus tribūnos viršuje. Ne ką galėjau nufotografuoti, tad įsigudrinau per rungtynes nusileisti į apačią, papirkdamas apsaugą sovietiniais ženkliukais, ir įsitaisydavau šalia akredituotų fotografų. Jie mane kažkaip pakentė.
O kai baigėsi finalinės rungtynės, niekas į nieką nekreipė dėmesio, todėl užlipau ant teisėjų stalo ir fotografavau apdovanojimus. Grįžęs į Lietuvą išryškinau juostas, nuotraukos buvo publikuojamos prie krepšinio apžvalgininko Arūno Pakulos parašytų straipsnių apie čempionatą.
– Dirbote devyniose olimpiadose. Kuri buvo įspūdingiausia?
– Dirbau devyniose olimpiadose ir vienoje netiesiogiai. Į Seulo olimpines žaidynes iš Ostankino televizijos išvyko daug žmonių, todėl pritrūko režisierių, dirbančių studijoje. Padirbėti pakvietė mane – pasodino prie transliacijų, paskui rengiau dienos sporto įvykių apžvalgas.
Labai patiko olimpiada Barselonoje 1992-aisiais. Margas spalvų koloritas, linksma muzika, fontanai. Olimpinė dvasia buvo ypatinga, nes mes jau buvome laisvos šalies atstovai.
Taip pat didelį įspūdį padarė Lilehamerio olimpinės žaidynės. Dar niekada anksčiau nebuvau matęs tokios gražios žiemos.
– Kaip Barselonos olimpinėse žaidynėse į lietuvius reagavo kitų šalių atstovai?
– Buvo juokinga, kai bičiuliai estai su mumis pradėjo kalbėti angliškai. Rusai labai nepalankiai žiūrėjo, nes į žaidynes atvyko senasis sovietinis raugas.
1988-aisiais, kai per Seulo olimpines žaidynes dirbau Ostankine, manęs paklausė apie įvykius Lietuvoje. Pasakiau, kad planuojama trispalvei suteikti valstybės vėliavos statusą, kad galbūt turėsime savo pinigus. Kolegos iš Rusijos į mane žiūrėjo kaip į beprotį.
Barselonoje į olimpinio kaimelio teritoriją mūsų neįleisdavo, todėl laukdavome prieigose, kol ateidavo koks penkiakovininkas ir pasakodavo apie tos dienos kovas.
Nespėdavome visur sulakstyti, neretai būdavome nevalgę. Prisimenu, ieties metikė Teresė Nekrošaitė, sužinojusi, kad esame alkani, grįžo į olimpinį kaimelį ir atnešė krepšį maisto, nes ten ištisą parą veikė bufetas.
– Kokių įdomių pažinčių užmezgėte su sportininkais? Kaip krepšininkas Arvydas Sabonis nuo jaunystės skleidėsi kaip asmenybė?
– Pastaruoju metu labiau bendrauju su lengvaatlečiais. Dažnai fotografuoju penkiakovininkų Lauros Asadauskaitės ir Andrejaus Zadneprovskio šeimą.
A.Sabonis jaunystėje buvo visiškas lepšis, sakinio nesuregzdavo. Atsimenu, buvo rengiama laida apie jį kaip apie perspektyviausią krepšininką. Prieš filmavimą režisierė didelėmis raidėmis parašė, ką jis turi pasakyti.
Tada jis pradėjo lėtai skaityti: „Aš, Arvydas Sabonis, šiuos metus sutikau...“. Dabar žiūriu tą medžiagą ir griūvu iš juoko. Bet jis greitai atkuto.
Vėliau, jau nepriklausomos Lietuvos laikais, su Arvydu buvo galima nuoširdžiai pasikalbėti.
Buvau su juo susidūręs keliose kompanijose, buvo labai šaunus. Ne kartą yra tekę ir taurelę išlenkti, ir bouligą pažaisti.
O iš JAV jis grįžo jau pasikeitęs. Matyt, persisotino gerbėjų dėmesio.
Pastaruoju metu A.Sabonį kelis kartus sutikau, bet jis tikriausiai manęs jau nepažįsta.
Neseniai sutikau jį kažkokio filmo premjeroje. Fotografavau žmones ir staiga man per petį trinktelėjo: „Ė, tu man nelipk ant kojos.“ Tai buvo A.Sabonis – labai piktas. Tada supratau, kad jis stipriai pasikeitęs.
Atsiprašiau ir pasvarsčiau sau, kad jei man kas nors ant kojos užliptų, neparodyčiau tokio pykčio.
Neseniai Kaziuko mugėje susitikau buvusį krepšininką Valdemarą Chomičių. Jis ėjo su jauna žmona ir stūmė vežimėlį. Kai juos nufotografavau, V.Chomičius geranoriški nusišypsojo: „Na, vėl fotografuoji.“ Ir su Rimu Kurtinaičiu palaikome gerus santykius.
– Papasakokite apie įsimintiniausią įvykį televizijoje.
– Baisiausias įvykis karjeroje nutiko 1989-aisiais per Sovietų Sąjungos krepšinio čempionatą. Finale žaidė „Žalgiris“ su Kijevo „Budivelnyk“.
Kaip ir paprastai, televizoriaus ekrane kartais įsijungdavo laikrodis, rodantis, kiek liko žaisti.
Paskutinę žaidimo minutę laikrodis būdavo įjungtas ištisai. Juk visi norėjo stebėti laiką.
Tuo metu, kai atrodė, kad rungtynių laikas lyg ir baigėsi, Aleksandras Volkovas pašoko, metė kamuolį iš toli, pataikė tritaškį ir „Budivelnyk“ laimėjo Sovietų Sąjungos čempionų titulą.
Visi, ištikti šoko, ėmė šaukti, kad kamuolys skriejo pasibaigus laikui, tad negalima skirti pergalės ukrainiečiams. Varžybų teisėjai sunerimę sprendė, ar įskaityti rezultatą.
Kitą rytą buvo paskelbta, kad „Žalgiris“ pralaimėjo. Laikraščio „Sovetskij sport“ viršelyje buvo perfotografuota sustabdyta transliacijos akimirka. Matyti, kad kamuolys link krepšio skrieja laikrodžiui rodant vieną sekundę.
Mane išsikvietė televizijos vadovai ir pasipiktinę pareiškė: „Ką tu padarei?“ Tapau tautos priešu. Jeigu nebūčiau parodęs laikrodžio, būtų buvę sunku įrodyti, ar metimas atliktas laiku.
Prieš tai visus 10 metų buvau giriamas, kad viskas vyksta profesionaliai, įdomiai, kad nuostabu, jog naudojame kompiuterį, laikrodį. Ir staiga pasako: „Tu esi kaltas, kad „Žalgiris“ pralaimėjo. Kam parodei laikrodį?“
Po to įvykio Kauno sporto halėje nukirpo visus laidus, kad per rungtynes negalėtume įjungti laikrodžių. Būdavo, nuvažiuoji į Halę, o administratoriai iškart užsipuola: „Tik nieko čia nejunkit.“
Kitaip sakant, visas technologijas, dėl kurių Sovietų Sąjungoje buvome visa galva aukštesni už kitus, teko atšaukti.
Pasakė, kad nereikia jokių kompiuterių, o televizijos valdžia dėl to įvykio liepė rašyti pasiaiškinimą.
– Kada atsisveikinote su televizija?
– 1998-aisiais, kai Lietuvos televizijai vadovavo Arvydas Ilginis. Sporto redakcija dirbo gerai, turėjome daug sporto laidų. Savo transliacijomis dažnai griaudavome tinklelį, todėl pasidariau kaip rakštis televizijoje.
Mane net mafiozu vadino, nes kovojau, kad būtų daugiau sporto. Na, gal tolerancijos man ir trūko, bet turėjau daug entuziazmo.
Buvo noras rungtynes rodyti tiesiogiai. Nemėgau lankstytis ir pataikauti, todėl neištvėręs spaudimo išėjau.
Šis žingsnis buvo sunkus, nes televizija buvo mano gyvenimas. Maždaug po mėnesio radau darbą Krašto apsaugos ministerijoje.
Vėliau BTV pasiūlė padirbėti režisieriumi transliuojant Lietuvos krepšinio lygos kovas. Ten dirbau ketverius metus.
Dar vėliau BTV kūrėme laidas apie krepšinį.
– Ar dėl darbo televizijoje nekentėjo šeiminis gyvenimas?
– Manau, nuostabu, jei žmogus susiranda įdomios veiklos. Man graudu žiūrėti į žmones, kurie inkščia, kad turi dirbti nemėgstamą darbą.
Žinoma, šeimai mano dėmesio trūko, o ypač tuomet, kai vaikai buvo maži, bet namiškiai niekada nepriekaištavo.
Duktė Agnė ir sūnus Aleksandras Alius jau suaugę. Žmona Ilona yra gydytoja, 2008 metais išvyko dirbti į Norvegiją. Prie Švedijos sienos esame įsigiję namuką.
Žmonos prižiūrima teritorija – 200 kvadratinių kilometrų, t.y. apie 2000 gyventojų. Tad dabar turime dvejus namus. Su žmona vienas kitą lankome, bet visam laikui į Norvegiją nenorėčiau išvykti.
Čia esu įleidęs šaknis. O kas būčiau ten? Net jei suteiktų nuostabias sąlygas, finansinę bazę, svetur nesijausčiau gerai.
