LaVaras Ballas: po šeimą suartinusios nelaimės – ypatingas jausmas Lietuvoje

„Ar įsivaizdavau, kurioje pasaulio vietoje yra Lietuva? Aš gyvenu Los Andžele – net nežinau, kur tiksliai yra Detroitas ar Mičiganas“, – nusijuokė LaVaras Ballas.

 L.Ballas tiki, jog jam pavyks sėkmingai užbaigti didįjį gyvenimo planą.<br>AFP/Scanpix nuotr.
 L.Ballas tiki, jog jam pavyks sėkmingai užbaigti didįjį gyvenimo planą.<br>AFP/Scanpix nuotr.
 L.Ballas M.A.M.A. apdovanojimuose.<br>G.Bitvinsko nuotr.
 L.Ballas M.A.M.A. apdovanojimuose.<br>G.Bitvinsko nuotr.
 L.Ballas M.A.M.A. apdovanojimuose.<br>G.Bitvinsko nuotr.
 L.Ballas M.A.M.A. apdovanojimuose.<br>G.Bitvinsko nuotr.
 L.Ballas M.A.M.A. apdovanojimuose.<br>G.Bitvinsko nuotr.
 L.Ballas M.A.M.A. apdovanojimuose.<br>G.Bitvinsko nuotr.
 L.Ballas prieš M.A.M.A. apdovanojimus padeda žmonai išlipti iš mašinos.<br>G.Bitvinsko nuotr.
 L.Ballas prieš M.A.M.A. apdovanojimus padeda žmonai išlipti iš mašinos.<br>G.Bitvinsko nuotr.
 Ballų šeima stebi rungtynes Prienuose.<br>G.Bitvinsko nuotr.
 Ballų šeima stebi rungtynes Prienuose.<br>G.Bitvinsko nuotr.
 LiAngelo ir LaMelo Ballai.<br>G.Bitvinsko nuotr.
 LiAngelo ir LaMelo Ballai.<br>G.Bitvinsko nuotr.
 LaMelo Ballas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
 LaMelo Ballas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
 L.Ballas ir V.Šeškus.<br>G.Bitvinsko nuotr.
 L.Ballas ir V.Šeškus.<br>G.Bitvinsko nuotr.
 L.Ballas ir J.Goodmanas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
 L.Ballas ir J.Goodmanas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
 Ballų atvykimo į Lietuvą akimirka.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
 Ballų atvykimo į Lietuvą akimirka.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
 LiAngelo Ballas.<br> AFP/Scanpix nuotr.
 LiAngelo Ballas.<br> AFP/Scanpix nuotr.
 Broliai Ballai.<br> G.Bivinsko nuotr.
 Broliai Ballai.<br> G.Bivinsko nuotr.
 L.Ballas.<br> AFP/Scanpix nuotr.
 L.Ballas.<br> AFP/Scanpix nuotr.
Daugiau nuotraukų (14)

Lrytas.lt

Feb 4, 2018, 10:51 AM, atnaujinta Feb 5, 2018, 6:56 AM

Ir tardamas tokius žodžius, 50-metis amerikietis absoliučiai nesijaudina, kad pasirodys neišsilavinęs ar kvailas.

Jis jau seniai įprato, kad tiek už Atlanto, tiek Lietuvoje, kurioje vieši kartu su Prienų-Birštono „Vytauto“ komandoje rungtyniaujančiais sūnumis LaMelo ir LiAngelo, kiekvienas jo žodis sukelia milžinišką reakcijų bangą.

„Yra daug žmonių, kurie mane mėgsta ir yra daug, kurie nekenčia. Aš puikiai tai suprantu“, – portalui lrytas.lt sakė L.Ballas.

Net nuolat būdamas kamerų dėmesio centre, duodamas dešimtąjį interviu per dieną ar pirmose eilėse stebėdamas „Los Angles Lakers“ rungtyniaujantį vyriausiąjį sūnų Lonzo, jis stengiasi išlikti paprastu vyruku ir geru tėvu.

„Kai grįžtu į Los Andželą ir nueinu į netoli namų esantį prekybos centrą, žmonės būna apstulbę – „LaVaras?! Jūs čia apsipirkinėjate? Bet gi esate garsenybė, o jūsų sūnus žaidžia „Lakers“, – juokdamasis pasakojo L.Ballas. – Bet jeigu jie nori, labai greitai supranta – aš neskraidau padebesiais“.

Tai, kad L.Ballas nėra eilinė asmenybė ar žiniasklaidos kartais piešiamas pamišėlis, pastebėti galima labai greitai – apie mirtį ir šeimos sunkumus jis kalba taip pat paprastai, kaip pasakoja apie mėgstamą obuolių pyragą.

– Jūsų vardas žiniasklaidoje mirga nuolat. Kada nors esate atsisakęs duoti interviu ar fotografuotis su gerbėjais?

– Esu. Kartais žurnalistai turi paslėptų motyvų. Jei pirmą kartą su kuo nors kalbėdamasis pajuntu, jog žmogus yra „slidus“, antro karto nebebūna.

Leidžiu reporteriams kalbėti, rašyti ir interpretuoti mano mintis kaip tik jie nori, tačiau reikia suprasti – viskas turi savo pasekmes.

– Dar nuo tada, kai jūsų šeima pradėjo skintis kelią krepšinio pasaulyje, buvote artimi su žinomu ESPN žurnalistu Jeffu Goodmanu. Dabar jūsų santykiai nutrūko. Kodėl?

– Jeffas su manimi pastaruoju metu nebuvo sąžiningas ir turėjo paslėptų tikslų. Jis norėjo sukurti tokią istoriją, kuri jo karjerą pakylėtų į naują lygį, įsivėlė į nesutarimus su mano broliu.

Jei kas nors pradeda konfliktuoti su mano šeima, man neberūpi jokie pasiaiškinimai ir tas žmogus praranda pasitikėjimą. Visam laikui.

– Kaip manote, kodėl visi trys jūsų vaikai, priešingai nei jūs, žiniasklaidos akivaizdoje atrodo tokie drovūs ir nekalbūs?

– Nemanau, kad berniukai drovisi. Tiesiog žurnalistai juos dažniausiai bando kalbinti prieš rungtynes, o tuo metu jie būna visiškai susikaupę veiksmui aikštėje ir nenori būti trukdomi.

– Tačiau net ir po rungtynių, ypač spaudos konferencijose, iš jų sudėtinga išgauti daugiau nei kelis žodžius.

– Nes jie pavargsta! Kai stengiesi visas rungtynes, po jų dažniausiai norisi ne dar daugiau kalbėti, o grįžti namo, pavalgyti ir pamiegoti.

Tačiau taip, berniukai nėra tokie, kaip aš. Aš augau Los Andželo pietinėje dalyje, kur gyvenimas vyko intensyviai ir garsiai. O mano vaikai gimė Chino Hills miestelyje. Ten, palyginus, tikrai labai ramu. Tai tarsi du visiškai skirtingi pasauliai. Gal todėl kai aš rėkauju, jie linkę atsakyti trumpai ir be ypatingų emocijų (šypsosi).

– Ar namuose jie kalbesni?

– Būna visaip. Jei jie žaidžia vaizdo žaidimus ar kortomis, kartais būna labai garsūs. Skamba keistai, bet turiu eiti ir juos tildyti (juokiasi).

– O kaip jūs? Ar po nuolatinio kalbėjimo prieš kameras, norisi pabūti vienam?

– Tiesą sakant, man nėra jokio skirtumo. Jei aš vienas – puiku. Jei tenka būti su žmonėmis, taip pat nesiskundžiu. Niekada nebūna taip, kad atsikėlęs pagalvoju – šiandien nenoriu su niekuo šnekėti.

Dievinu pokalbius su įdomiais ir skirtingais žmonėmis. Kol būsiu toks senas, kad nebegalėsiu kalbėti, noriu šnekėti su visais ir apie viską.

– Jei jaučiatės nusiminęs ar iškyla problemų šeimoje, stengiatės to viešumoje neparodyti?

– Aš nebūnu liūdnas. Niekada gyvenime. Kodėl? Moku priimti bet kokius iššūkius ar nutikimus. Galiu duoti pavyzdį. Mano žmona Tina vasarį patyrė infarktą. Aš tada puikiai supratau, kad kas įvyko, tas įvyko ir praeities pakeisti nebegaliu.

Neturiu stebuklingų galių, kurios Tiną pagydytų ir viskas būtų kaip anksčiau. Kad ir ką Dievas man atsiunčia, viską reikia priimti. Jei Dievas nori Tiną pasiimti iš šio pasaulio, reiškia, toks likimas. Jei jis ją palieka su manimi, aš mylėsiu ir rūpinsiuosi savo žmona.

Į pasaulį žiūriu labai paprastai – viskam ateina savas laikas ir reikia mėgautis tuo, ką turi dabar. Nei kai žmoną ištiko infarktas, nei po to, aš liūdesio savyje nelaikau.

Kas iš to, kad vaikščiočiau nusiminęs, pamirščiau savo berniukų reikalus? Tai nebūtų gerai. Kiekvieną problemą reikia arba spręsti, jei tai įmanoma, arba su ja susitaikyti. Šeimoje visi žinome, kad mūsų gretos bėgant metams darysis retesnės, todėl tiesiog džiaugiamės kiekviena akimirka kartu.

– O kokie jūsų santykiai su sūnumis? Jie noriai dalinasi savo gyvenimo detalėmis, nesusijusiomis su krepšiniu?

– Žinoma! Noriu juos išauklėti puikiais jaunais vyrais. Suprantu, kad berniukų gyvenime ir be krepšinio vyksta daug dalykų.

Nuolat jiems primenu, kad neatitrūktų nuo realybės ir paaiškinu – jei merginai „užstatytų“ vaiką, visa krepšinio karjera ir sunkus darbas būtų veltui (šypsosi). Tada jie turėtų ieškoti darbo ir rūpintis savo šeima. Viskas nueitų perniek.

– Tačiau leidžiate jiems su draugais retkarčiais apsilankyti vakarėliuose?

– Taip, tačiau jie negeria alkoholio, kaip ir aš. Per visą gyvenimą nesu paragavęs nė gurkšnio. Tiesiog tokie dalykai kaip alkoholis ar rūkymas mūsų šeimoje niekada nebuvo ir nebus priimtini.

Mano berniukai gali veikti bet ką, kol tarp mūsų yra pasitikėjimas. Aš jiems pasakiau, kad pats svarbiausias dalykas mūsų santykiuose – niekada man nemeluoti. Kol to nenutiks, aš tikėsiu savo vaikais bet kokioje situacijoje.

– Manote, kad esate griežtas tėvas?

– Esu griežtas tam tikrose situacijose. Norite pavyzdžio? Jei paprašau jų ko nors padaryti, jie turi tai padaryti. Nesvarbu, kas tai būtų.

Nėra taip, kad kas minutę jiems liepiu paduoti nuo stalo stiklinę, ką nors atnešti ar panašiai. Bet jei pasakysiu sūnui, kad rytoj mane pasiimtų šeštą valandą, jis turės mane pasiimti lygiai šeštą valandą.

– O jei jie sakytų tiesiog nenorintys to daryti?

– Berniukai taip niekada negalėtų pasakyti, nes puikiai žino, kiek dėl jų esu nuveikęs. Kai kurie žmonės galvoja, kad esu garsus tik dėl savo vaikų.

Tačiau jei ne aš, jų čia nebūtų. Aš juos treniravau, jais tikėjau. Niekas negali žinoti – gal kitu atveju jie tiesiog būtų eiliniai pakampiuose rūkantys vaikinukai.

– Šįmet garsiai nuskambėjo skandalas, kai LiAngelo Kinijoje iš parduotuvės su draugais pavogė akinius. Kokį moralą tada jis iš jūsų išgirdo?

– Žinoma, buvau piktas, bet jo iš naujo mokyti, kas teisinga, o kas ne, nereikėjo. Jis dar prieš prasikalsdamas tai puikiai žinojo. Tikrai nebūčiau pagerinęs padėties, jei prie viso pasaulio, kuris teisė LiAngelo, būčiau prisidėjęs ir aš.

Tiesiog tikiuosi, kad kitiems vaikams šitas įvykis taps pavyzdžiu, kaip vienas kvailas sprendimas tave nuo viršūnės gali nublokšti į patį dugną. Kadangi mano berniuko pavardė Ballas ir jis turi gerą charakterį, savo klaidų nekartos.

Be to, tai buvo tik vienas neteisingas žingsnis, o žmonės jį labai sureikšmino. Tuose Los Andželo rajonuose, kuriuose augau, LiAngelo amžiaus paaugliai burdavosi į gaujas, šaudydavosi ir sėsdavo į kalėjimus.

O mano sūnus? Jis buvo pričiuptas su vogtais akiniais kišenėje, juos atidavė ir tiek. Jis nesipriešino, neturėjo ginklo, nieko nenužudė.

Galiu užtikrinti, kad viskam pasibaigus LiAngelo save labai graužė. Kai kalbėjomės, jis negalėjo nustoti nervingai gniaužyti savo rankų. Net turėjau jam priminti, jog jis tik bandė pavogti akinius, o ne įvykdė žmogžudystę.

Visi trys mano berniukai yra padarę klaidų gyvenime ir tai natūralu. Tačiau pasakiau LiAngelo, kad jis savo vienintelį šansą taip suklysti dabar tikrai išnaudojo. Ir čia visi atsiprašymai beprasmiai.

– Visada sakote, kad gyvenime tiek jūsų vakai, tiek jūs užsiimate tik trimis dalykais – krepšiniu, valgymu ir miegojimu. Tačiau gal turite kokių įprastų pomėgių?

– Nelabai – kai būnu viešbutyje stengiuosi bent trumpam nusnūsti, kartais pažiūriu filmą. Taip pat noriu kuo daugiau laiko praleisti su žmona.

Anksčiau sportuodavau, tačiau dabar aptingau. Kadangi turiu savo vienintelę ir nebereikia ieškoti kitų merginų, galiu tiesiog palaikyti normalią formą (šypsosi).

– Vos jums atvykus į Lietuvą, Virginijui Šeškui užkliuvo viena jūsų gyvenimo detalė – pieną iš tikrųjų geriate litrais. Kodėl?

– Jokios paslapties čia nėra – pieną dievinu dar nuo tada, kai buvau mažas vaikas. Amerikoje pienas nėra populiarus gėrimas, tačiau aš valgau daug desertų, o prie jų tobulai tinka būtent pienas.

Obuolių pyragas? Spurgos? Su viskuo – tik pienas. Net viduryje dienos galiu vaikščioti su stikline pieno.

– Po pirmųjų dienų Lietuvoje dalinotės puikiais įspūdžiais. Prabėgus mėnesiui gyvenimo Birštone, vis dar jaučiatės taip pat?

– Tikrai taip – čia labai gražu. Man visi sakė, kad nevažiuočiau į Lietuvą, kad čia šalta, niekas nekalba angliškai…Visiška nesąmonė! Vos čia atvykę pamatėme Prienų areną, vėliau apsilankėme ir Kauno „Žalgirio“ rungtynėse. Tokią atmosferą nedaug kur pamatysi.

Be to, Lietuvoje žmonės mūsų šeimai yra neįtikėtinai malonūs. Jie nepavydūs, nusiteikę pozityviai. Kiekviename Lietuvos restorane mumis rūpinosi tiesiog nuostabiai, vis klausinėjo, ar ko nors netrūksta. Toks dėmesys maloniai nustebino. Net jei viskas buvo dėl to, kad esame Ballai, lietuvių rūpestis vis tiek džiugina.

– Nemanote, kad lietuviai yra uždaresni, nei amerikiečiai?

– Tikrai ne. Nuo tada, kai čia esu, žmonės nuolat prie manęs prieina susipažinti, pasikalbėti. Manau, lietuviams galiu atrodyti šiek tiek gąsdinantis, nes esu aukštas ir nuolat rėkaujantis amerikietis, bet jie vis tiek šypsosi mane matydami (juokiasi).

Kaskart, kai manęs paprašo nuotraukos ir aš iškart sutinku, lietuviai atrodo priblokšti. Negi gali būti taip paprasta? Tačiau aš niekada neatsisakau, juk žmonės skyrė laiko ir čia atvyko pamatyti mano berniukų.

Vienintelis nesmagus dalykas, kad kažkuriuo metu turiu palikti areną ir daliai nebepavyksta gauti nuotraukų, kurių jie taip laukė. Tada jaučiuosi nelabai gerai, bet, deja, nieko nepadarysi.

– Spėjote pajausti, kad Ballų šeimos atvykimas Lietuvai yra didelis įvykis?

– Lietuvoje visi į mus reaguoja, tarsi būtume super žvaigždės. Tačiau mes nesame pasipūtę ar atitrūkę nuo realybės.

Galbūt aš visur turėčiau vaikščioti su septyniais asmens sargybiniais, nesifotografuoti su žmonėmis. Bet užtikrinu – su manimi gali pasikalbėti bet kas.

– Tačiau JAV be asmens sargybinių ko gero neapseinate?

– Taip, tačiau spėkite, kas yra mano apsauga? Tai tiesiog mano broliai. Mes nuo pat vaikystės laikomės kartu ir jiems nuoširdžiai rūpi šeimos gerovė ir saugumas. Jie dideli vaikinai, tad vos pakėlus balsą, bet kokia minia atsitrauktų (juokiasi).

– Prienuose radote neturtingą ir finansinių sunkumų kamuotą klubą. Vis dėlto nė kiek neabejojote, kad jūsų vaikams „Vytautas“ yra tinkama komanda?

– Vienintelis dalykas, kuris man važiuojant į Lietuvą absoliučiai nerūpėjo, buvo finansinė situacija. „Vytautas“ turi gerą areną? Turi. Ir viskas – tiek man reikėjo žinoti.

Krepšininkai komandas renkasi vedami skirtingų motyvų – vieniems reikia pinigų, kitiems reikia tobulėti. Mes į Lietuvą atvykome tikrai ne užsidirbti.

– Nuolat pabrėžiate, kad jūsų sūnūs yra įpratę prie pergalių ir turi rungtyniauti laiminčioje komandoje. Juk „Vytauto“ tokia pavadinti kol kas negalime?

– Komanda gali būti ir pralaiminti, ir neturėti nuostabių žaidėjų, bet jeigu esi išskirtinis krepšininkas, sugebėsi viską pakeisti. Toks yra mano vaikinų vaidmuo – viskas komandoje priklauso nuo jų.

Pavyzdžiui, anksčiau beveik niekas nežinojo Chino Hills vidurinės mokyklos, o berniukai ją atvedė į aukštumas. Tas pats ir su „Los Angeles Lakers“. Jie gali pralaiminėti, tačiau žmonės vis tiek rinksis pažiūrėti į Lonzo. Dar trūksta pavyzdžių? Pažiūrėkite, kas dabar užpildo Prienų tribūnas.

Prieš mums čia atvykstant, niekas nekalbėjo apie Lietuvą. O dabar mano vaikinai aikštėje įrodinėja, kad lietuvišką krepšinį gali daryti įdomia pramoga.

– „Vytautą“ pasiekė labai solidi „Big Baller Brand“ finansinė parama – 150 tūkst. eurų. Kaip nusprendėte padėti klubui?

– Nes noriu padėti savo berniukams, o tai yra jų komanda. Man svarbiausia yra sūnūs. Aš noriu, kad jie pakeistu šią komandą ir jos filosofiją. Galiu prižadėti, kad po maždaug penkių ar šešių rungtynių sirgaliai nebetilps į Prienų areną ir buriuosis lauke. Galite juoktis, bet taip bus.

– Kad ir kaip gražiai viskas skamba, „Vytautas“ vis dar neišlipa iš pralaimėjimų duobės Lietuvos krepšinio lygoje ir yra turnyro lentelės dugne. Kas, jūsų manymu, komandai neleidžia pakilti?

– Tikriausiai tai, kad V.Šeškus niekaip nepakeičia savo filosofijos. Jei jis nori didelių pokyčių, privalo tai padaryti. Aš jam siūlau žaisti greitą krepšinį, mesti po 140 taškų ir taip tiesiog pasiimti tas pergales. Paprasta.

– Įsivaizduojate „Vytauto“ komandą į „Žalgirio“ krepšį per rungtynes įmetančią 140 taškų?

– Manote, kad tai neįmanoma? Gal išprotėjote? Problema yra žmonių galvose. Garantuoju, kad tai labai realu. „Žalgiris“ dar niekada nedengė Ballų. Ar kada nors Lietuvoje matėte krepšininką, per rungtynes išmetantį po 30 metimų? Ne.

Žinote, kas yra geriausias įžaidėjas „Vytauto“ komandoje? LaMelo. O geriausias atakuojantis gynėjas? LiAngelo. Jiems tiesiog reikia tinkamai suderintos komandos žaidimo sistemos.

– Su V.Šeškaus nuomone, kad brolių naudą puolime nubraukia itin prasta gynyba, nesutinkate? Dažnai atrodo, kad LaMelo savo aikštės pusėje nepersistengia.

– Manau, jo pastangų gynyboje visiškai užtenka pergalei. Be to, mano vaikinai iš varžovų perima daugiausiai kamuolių kiekvienose rungtynėse. Kaip galima sakyti, kad jie nesigina?

Jei LaMelo dėl savo gynybos praleidžia 20 taškų, kitoje pusėje jis įmes 40. To pakanka. Europos krepšinis sukasi aplink gynybą, gynybą ir darkart gynybą. Riziką norima sumažinti iki minimumo. Tai nėra įdomu žiūrovams.

Jie nori pamatyti, kaip mano berniukai metai iš pusės aikštės, nes tai pakelia juos nuo kėdžių. Kuo daugiau arenoje žmonių, tuo daugiau komandai pinigų.

Ballai Lietuvoje savo komandai padės iššauti į viršų. Nesigiriu, bet reikia pripažinti – Ballai sugrąžino Lietuvai gyvybę. Ir tai dar ne pabaiga. Manau, LaMelo čia galėtų pasilikti dar du sezonus.

– Net jei gautų pasiūlymų iš pajėgesnių ekipų, jis vis tiek liks Prienuose?

– Šiuo atveju žmonėms reikia suprasti, kas yra ištikimybė. Jei kas nors norės LaMelo aš jų paklausiu – o kur buvote prieš tai? Kur buvote prieš sėkmei ateinant?

Žinote, kas buvo, kai „Žalgiris“ Eurolygos jaunimo turnyrui norėjo pasiskolinti LaMelo? Jie atėjo pas mane ir pareiškė: „Pone Ballai, turime jums puikų pasiūlymą“. Aš atsakiau paprastai – nieko jūs negausite. Į Lietuvą atvykome žaisti „Vytauto“ komandoje.

Jei sirgaliai, skautai ar dar kas nors nori pamatyti LaMelo, tegul atvyksta Prienus. Iki tol, kol galės būti pašauktas NBA biržoje, jis liks tik čia. Prienuose žmonės su mumis sąžiningi ir sutiko išskėstomis rankomis. Nugaros neatsuksime dėl jokių turtingesnių klubų.

– Pradėję žaisti profesionaliame klube, jūsų sūnus pirmą kartą uždirba iš krepšinio. Manote, nuo pinigų neturėtų būti atskirti ir JAV studentų lygos (NCAA) žaidėjai?

– Neabejoju, jog NCAA krepšininkai turėtų gauti pinigus. Jie atvyksta į universitetą, užpildo tribūnas ir už tai negauna nieko? Viskas atitenka treneriams ir personalui? Tai neteisinga. Juk būtent krepšininkai sunkiu kasdieniniu darbu kuria savo universiteto vardą ir parduoda marškinėlius.

– Bet sutinkate, kad dideli pinigai jauniems krepšininkams gali apsukti galvą?

– Pavojingiau pinigų neturėti, nei jų turėti. Krepšininkai universitetuose pinigus turėtų uždirbt vien dėl to, kad jie įstaigai sukuria milžinišką pridėtinę vertę.

Nereikia galvoti, kad jų pagrindinis statusas yra „studentai“. Diplomas dar nereiškia, kad turėsi gerą darbą ir galėsi iš to pragyventi. Būtent todėl kuriu savo lygą, kurioje vaikinai galės tiesiog žaisti krepšinį.

Žinote, ką jauniems krepšininkams, pašauktiems NBA naujokų biržoje, juokaudami sako draugai? „Ei, tu juk tikrai nebegrįši į mokyklą!“. Žinoma, kad nebegrįš – jie jau praktiškai tapo milijonieriais. Jiems jokios mokyklos nebereikia.

– Jūsų jaunėlis LaMelo neslėpė, jog labai džiaugėsi, kai jį atsiėmėte iš mokyklos. Manote, jam toks išsilavinimas nereikalingas?

– LaMelo gali taip sakyti, nes jis jau dabar turi savo vardo prekės ženklą. Tarkime, jis pabaigia mokyklą, universitetą, gauna diplomą. Ir kas iš to? Jam niekada gyvenime nereikės eiti į darbo pokalbį ar galvoti, ką veikti.

Dėl to mano vaikinai ir skiriasi nuo visų kitų. Nėra jokios abejonės, kad jie bėgant laikui išmoks verslui reikalingų dalykų ir galės iš to gyventi.

– Kokį vaidmenį pinigai vaidina jūsų gyvenime? „Big Baller Brand“ kūrėte dėl jų?

– Tik tada, kai sukuri ką nors savo, tampi tikrai įtakingu. Dabar galime varžytis su su tokiomis kompanijomis kaip „Nike“ ar „Adidas“.

Negalėčiau žiūrėti, jei mano berniukai rungtyniautų su kitų prekės ženklų bateliais. Juk kiekvienas jų metimas ar šuolis atneša pinigus, kurie dabar lieka mums, o ne kitoms kompanijoms. Savo prekės ženklą kūriau todėl, kad nenoriu trupininių – noriu viso pyrago.

Man nesvarbu, kiek aš ko parduosiu. Turėdamas savo ženklą, galiu naujus batelius kurti nors ir kasdien. Nepriklausau nuo visiškai nieko.

Ar nors vienas kitas 16-metis pasaulyje turi savo vardo batelius? Ne, bet Melo turi. Tai viską pasako – mes keičiame istoriją.

Kai kas nors aiškina, jog LaVaras nieko nedaro ir tik daug šneka apie savo vaikus, tegul prisimena – vadovauju „Big Baller Brand“. Aš nesu tik tėvas.

– Jūsų didžiojo gyvenimo plano tikslas – matyti visus tris sūnus rungtyniaujančius „Lakers“. O kas tada?

– Nežinau, gal nusipirksiu namą Lietuvoje? Jeigu rimtai, tiesiog atsipalaiduosiu, nes mano pagrindinis gyvenimo tikslas bus išpildytas. Kol kas „Lakers“ žaidžia tik Lonzo, ir aš, žinoma, esu laimingas, bet tai tik 1/3 plano.

Tiesą sakant, aš nebūtinai noriu, kad visi trys vaikinai žaistų „Lakers“. Svarbiausia, kad jie būtų toje pačioje komandoje ir visai nesvarbu, ar tai bus „Toronto Raptors“, ar „Milwokee Bucks“, ar „New York Knicks“.

– Kaip reaguosite, jei vieną dieną jūsų sunus ateis ir pasakys, kad daugiau nebenori žaisti krepšinio?

– Jei nuoširdžiai nenorės, ramiai tai priimsiu. Mano gyvenimas puikiai suplanuotas ir neįsivaizduoju, kad berniukai nebenorėtų žaisti krepšinio, bet jei taip atsitiktų – viskas gerai.

Bet kokiu atveju, krepšinis nėra visam gyvenimui. Svarbu, kad berniukai būtų pasiruošę ateičiai, turėtų pinigų, šeimą ir galėtų užpildyti tą tuštumą, kuri liks nebežaidžiant.

– Visą Ballų fenomeną sukūrėte nuo nulio. Žvelgiant į praeitį, kokia buvo pagrindinė sėkmės priežastis?

– Man padėjo suvokimas, jog aš ir mano šeima esame ypatingi. Jei tiki savimi ir esi dėl savo tikslo užsidegęs, gausi, ko nori.

Visada tiek savo laiką, tiek pinigus norėjau investuoti ne į nekilnojamąjį turtą ar akcijas, o į tai, kas yra mano – vaikus.

Nuo pat vaikystės berniukams sakiau, kad kas nors ateityje turi būti geresnis už Michaelą Jordaną. Kodėl tai negalėtum būti tu? Jie žino, kad gali būti aukščiausio lygio žaidėjai ir turi viską, ko reikia sėkmei.

– Ne kartą sakėte, kad šeima jums yra svarbiausias dalykas gyvenime. Ką dar labiausiai vertinate?

– Sunkų darbą ir sveikatą. Tai svarbiau už bet kokius pinigus. Tai ypač gerai suprantu, kai pažvelgiu į praeitį. Atrodo, man dar neseniai buvo 30 (juokiasi).

Beprotiška visą tai suvokti, bet esu nepaprastai laimingas – mano berniukai žaidžia krepšinį Lietuvoje, o jų tėvai ir seneliai sėdi šalia šoninės linijos. Nuostabu.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.