24 metų 191 cm ūgio gynėjas jau buvo išrinktas LKL savaitės žaidėju.
Apie savo karjeros pakilimą jis pasakojo klubo portalui utenosjuventus.lt.
– Kokie buvo pirmieji žingsniai krepšinyje? Kas paskatino išbandyti šį žaidimą?
– Žaisti paskatino tėtis, kuris, berods, kai buvau šešerių ar septynerių, jau skiepijo man krepšinį. Na, o pirmieji žingsniai buvo kieme. Dar dabar puikiai prisimenu, kai mečiau pirmąjį savo metimą, kamuolys nelietė lanko ir apsiverkiau. Taigi, pirmasis bandymas nebuvo labai sėkmingas, tačiau galiausiai tėtis vis tiek mane sudomino šiuo žaidimu. Neilgai trukus mokytis krepšinio pagrindų pradėjau Radviliškyje. Šio miesto sporto mokykloje prakaitą liejau iki penkiolikos metų.
– Kuris treneris padarė didžiausią įtaką jauno krepšininko tobulėjimui?
– Mano pirmasis krepšinio treneris buvo Stasys Kruša, jis mane išmokė krepšinio pagrindų, todėl sakyčiau, kad jis yra tas žmogus, kurį norėčiau išskirti kaip man padariusį didelę įtaką. Paskui aš dirbau su daug trenerių, iš kurių pasisėmiau skirtingų elementų, po dalelę iš kiekvieno.
– Jau antrąjį sezoną žaidžiate Utenos „Juventus“ komandoje. Ką tai reiškia?
– Pirmaisiais metais apšilau kojas, o šiemet, manau, jau rodau kokybiškesnį krepšinį. Jeigu prisiminčiau pirmąjį sezoną „Juventus“ klube, tai po atvykimo iš NKL čempionato žaidimas LKL ir FIBA Čempionų lygoje buvo kaip kosmosas, tačiau po pirmųjų mėnesių šiek tiek apsipratau, atsipalaidavau, nebebuvo tokio didelio suvaržymo, įtampos. O antrame sezone jau jaučiuosi ir brandžiau, ir nebėra jokios panikos.
– Lyginant su praėjusiu sezonu, padarėte milžinišką pažangą. Kas lėmė tokį spartų tobulėjimą?
– Iš tikrųjų aš sunkiai dirbu kiekvieną vasarą, nes jeigu to nedaryčiau, manau, tektų eiti dirbti statybose.
Mano manymu, aš talento labai mažai turiu, viską ką šiai dienai esu pasiekęs – darbo rezultatas. Nežinau, ar čia giriuosi, ar ne, tačiau taip yra. Kiekvieną vasarą vis labiau didinu krūvius, dirbu individualiai su treneriais, turiu iš kitų LKL komandų gerų draugų, su kuriais stengiuosi tiek salėje, tiek su fizinio rengimo treneriu dirbti.
Sakyčiau, kad būtent tai mane labai stipriai pastūmėjo į priekį. Kaip jau minėjau, pirmenybę aš teikiu darbo etikai, nes be jos ne tik krepšinyje, bet ir visur neįmanoma nieko pasiekti. Tiesą pasakius, šį sezoną man dar nemažai davė ir pasitikėjimas, nes sulaukiu vis daugiau trenerio Žydrūno Urbono gerų žodžių. Aš pats daugiau savimi pasitikiu ir kas be ko, man daug žaidybinės praktikos davė vasarą vykusi universiada.
– Kartais tenka rungtyniauti ir beveik be keitimų – ar sunku atlaikyti tokį krūvį?
– Jaunas ar ne, vis tiek žaidžiant aukšto lygio krepšinį nuovargis pasijaučia. Kai žaidi – to nejauti, esi užsidegęs, užvaldytas emocijų, viskas tvarkoje, ypač jeigu laimi, atrodo, po tų varžybų gali žaisti dar vienas rungtynes, bet kai grįžti namo, pavalgai, atsipalaiduoji – jauti, kad jėgos dingsta ir viskas, ko norisi, tai eiti miegoti. Žinoma, esu gerai pasiruošęs fiziškai, kaip jau sakiau, vasarą dirbau, sezono eigoje su fizinio rengimo treneriu dirbame ir tas, manau, duoda daug naudos ir atlaikyti tokius krūvius galiu ne tik aš, bet ir visi kiti komandos draugai.
– Rungtynių metu pasižiūrėjus į atsarginių žaidėjų suolelį iš šono, galima pasakyti, kad komandos variklis – vienybė.
– Viso sezono metu su komandos draugais sutardavome gerai, tačiau kažko trūko. Dabar tapome vienu kumščiu, nežinau, galbūt mus tos traumos suvienijo. Belieka tikėtis, kad tokia atmosfera komandoje išsilaikys ir su tokiu užsidegimu būdami vienas kumštis eisime šį sezoną dar toli, nepaisant nesėkmingo sezono starto.
– Kiekvienas krepšininkas turi savo idealą.
– Eurolygoje turiu ne vieną mėgstamą krepšininką, vienas tokių – Vassilis Spanoulis, kuris savo karjeros viršūnėje išdarinėdavo fantastiškus dalykus ir iki šiol tą gali padaryti. Patinka jo drąsa, jis nebijo imtis iniciatyvos. Taip pat Sergio Rodriguezas visada patikdavo, tas pats Sergio Lullis ir Nickas Calathes, kuris dabar žaidžia įspūdingą sezoną ir demonstruoja žvėrišką žaidimą.
– Ką veikiate, kai reikia atitrūkti nuo krepšinio kamuolio?
– Laisvalaikiu mėgstu grįžti į sodybą ir kartu su savo šuniu keliauti į gamtą. Kadangi mano sodyba yra miškingų vietovių apsuptyje, galima daug kur pasivaikščioti, tai leidžia atitrūkti ne tik nuo krepšinio, bet ir nuo tos visos gyvenimo kasdienybės.
– Utena nėra itin didelis miestas, ką veikiate po treniruočių?
– To laisvalaikio nėra itin daug. Dažniausiai nuvažiuoju pavalgyti. Mėgstame su komandos draugais karts nuo karto nuvykti pažaisti boulingą ar biliardą. Prie viso to, laisvu laiku išeinu pasivaikščioti aplink Dauniškio ežerą.
– Kokiomis sporto šakomis dar domitės?
– Domiuosi tenisu, nes mano šešiolikmetis brolis jį žaidžia, ir greitai taps profesionaliu žaidėju.
– Ar baigęs krepšininko karjerą svarstytumėte galimybę tapti krepšinio treneriu?
– Taip toli į priekį dar negalvoju, bet greičiausiai nelabai mane sudomintų toks darbas. Tiesą sakant, neįsivaizduočiau savęs kaip trenerio. Šiuo metu esu susitelkęs į žaidimą ir tikiuosi kuo ilgiau žaisti krepšinį.
– Sekmadienį laukia rungtynės su turnyro lentelės kaimyne Pasvalio „Pieno žvaigždžių“ ekipa. Kaip apibūdintumėte šią dvikovą?
– Šiuo metu kiekvienas mačas yra labai svarbus, o artėjanti dvikova su „Pieno žvaigždėmis“ – ypatingos svarbos. Su šia komanda turnyro lentelėje žygiuojame koja kojon. Mus skiria tik viena pergalė, todėl laukia sunkios rungtynės.
