Sekmadienį D.Adomaičio kariauna LKL startavo pergalingai – 87:57 (18:15, 27:13, 29:10, 13:19) nugalėjo Utenos „Juventus“ ekipą.
Po rungtynių „Ryto“ treneris pripažino, kad sostinėje jis jaučiasi patogiai: „Geras jausmas sugrįžti dirbti į Vilnių. Čia aš jaučiuosi kaip namuose, viskas sava. Ateina daug pažįstamų į rungtynes.“
Pirmadienį 44-erių D.Adomaitis sudalyvavo „Žinių radijo“ laidoje „Kompleksiniai pietūs“ ir išsamiai papasakojo apie darbą su „Rytu“ bei rinktines problemas.
– Į „Rytą“ žiūrite kaip į ilgalaikį etapą?
– Su klubo vadovais sėdėjome ir buvau paprašytas įvardinti laiko tarpą bei kaip įsivaizduoju, jog viskas turėtų atrodyti.
Taip ir nutarėme. Šiais metais daug dėmesio skiriame jaunimui, draugiškose rungtynėse leidome jiems suprasti, kad turės šansus, tik juos reikia mokėti išnaudoti.
– O jeigu „Rytas“ nežaistų šiais metais finale? Tai būtų didžiausia nesėkmė ar tik etapas ilgalaikiame plane?
– Faktas, kad tai būtų nesėkmė.
– Ar galima sakyti, kad buvimas treneriu yra tarsi stovėjimas ant prarajos krašto?
– Daug kur galima tokių situacijų surasti, bet manau, kad sporte trenerio darbas labiausiai yra link prarajos. Viskas priklauso nuo to, kokiame lygyje žaidi. Kuo jis aukštesnis, tuo didesnis ir spaudimas.
Jeigu aukštesniame lygyje žaidi – tai yra norma, nieko įspūdingo. O jei pralaimi – tragedija. Sporte reikia kuo greičiau padaryti išvadas po pralaimėjimo ir eiti toliau.
Sporte psichologija dabar yra be galo svarbi ir jaunoji karta, kuri dabar ateina, labai kreipia dėmesį į pašalinius faktorius – socialiniai tinklai, komentarai ir panašiai. Reikia mokėti nuo visko atsiriboti.
– Ar renkantis trenerio darbą turėjote abejonių kokiu keliu eiti? Galbūt svarstėte, kad tai ne jums?
– Per daug patinka krepšinis, kad jį būčiau palikęs. Žaidžiant paskutinius metus jau buvau apsisprendęs, kad noriu likti krepšinyje ir domintų trenerio darbas. Turėjau daug sėkmės, kad būdamas žaidėju dirbau su treneriais iš kurių galėjau daug pasisemti.
Buvo malonu, visi buvo geranoriški, padėdavo. Žiūrėdavau įrašus, analizuodavau savo žaidimą, komandos. Tai buvo įdomu.
– Galbūt daugiausia pasisėmėte iš Jono Kazlausko, su kuriuo ir Eurolyga laimėta buvo?
– Manau, kad Jonas padarė man persilaužimą, kaip krepšininko karjeroje. Jis aiškiai sudėliojo prioritetus, kuriuos turiu turėti kaip žaidėjas.
Jis buvo tas žmogus, kuris padarė didžiausią įtaką, bet per karjerą turėjau daug gerų trenerių.
Rimantas Endrijaitis, kuris yra charizmatiška asmenybė, daug gerų „perliukų“ pasakęs. Tas pats Andrejus Urlepas, Jasminas Repeša ir t.t.
– Kokį įspūdį susidarėte apie save po sėkmingo etapo su rinktine?
– Man tai yra didelė patirtis ir garbė. Pradėdamas dirbti treneriu neslėpiau, kad jeigu nori kažko imtis, turi siekti didžiausių tikslų – treniruoti rinktinę, stiprų klubą.
Ateina momentas, būna pasiūlymas, analizuoji situaciją, priimi sprendimą.
– Dvi skirtingos rungtynės – pergalė Kroatijoje ir sunkumai su Nyderlandų ekipa. Čia veikė psichologija?
– Visiškai taip. Svarbu atmosfera. Kiek esame su rinktine rungtyniavę, rungtynių dieną rytinė treniruotė yra skiriama taktikai, sudėlioti paskutinius taškus ir bendravimui su žiniasklaida.
Kaip jums atrodo, kiek žurnalistų atėjo į rytinę treniruotę prieš rungtynes su Nyderlandais? Nulis.
Tai ir žaidėjams atrodė, kad bus lengva. Reikėjo kalti į galvą, kaip bus.
Kartais šiame darbe sunku, kad nesugebi giliai prisibelsti pas žaidėjus. Tuomet turi prisiimti atsakomybę. Čia buvo vienas iš variantų, kur labai sudėtinga.
– Ar kalbėjote apie situaciją dėl žaidėjų išleidimo į rinktinę su Kauno „Žalgirio“ ekipa?
– Kalbėjome su Šarūnu Jasikevičiumi. Jokių problemų nebuvo. Viskas labai suprantama aiškiai dabartinėje sistemoje. Visiška nesąmonė, kai žaidėjas pastatytas į situaciją, kur privalo rinktis.
Dvi organizacijos privalo susėsti ir išspręsti situaciją, kad to nebūtų.
Pavyzdžiui, Vitorijos „Baskonia“ net nutraukė treniruočių procesą, nes žaidėjai iškeliavo į rinktines. Tai yra nesąmonė.
– Jums turėtų būti nemalonu, kai negalite žaidėjų prisikviesti?
– Blogiausia tai, kad iki paskutinės minutės nežinai, kas dalyvaus. Nėra apibrėžtos taisyklės iki kada klubai privalo atsakyti, kodėl žaidėjai nežais ir panašiai. Gaunasi taip, kad reikia prašyti, kad atvyktų ir nežinai, kas tai padarys.
Per paskutinį langą net reikėjo naudoti savo asmenines pažintis, kalbėti su klubų atstovais, ką mes galime duoti, kuo pasirūpinti ir panašiai. Treneriai turi dirbti kitokį darbą.
Žaidėjai turi sutartis su komandomis ir daug žaidėjų sakė, kad klubas reikalauja pasilikti. Tai yra suprantama. Jie nori kokybiškiau pasiruošti sezonui.
Bet faktas, kad sistema tokia ir aš kaip treneris negaliu jos pakeisti, nieko spausti negaliu. Rinktinėje yra tik garbė, o daugiau nieko. Čia algos negaunama.
– O koks sistemos pliusas?
– Faktas, kad pliusas, kai gali pasireikšti mažiau galimybių turintys žaisti.
Visuose languose žaidė keturi žaidėjai. Mes juos keitėme pagal situaciją.
Kita vertus, dar krepšininkų forma, kuri tuo metu buvo. Reikėjo atsižvelgti į tokius faktorius.
Džiugino, kai pasiskambinus sulaukiau teigiamų atsakymų, žaidėjai atvažiuodavo su energija
