Kylanti gynėjo karjeros kreivė prašosi tęsinio. Ir tęsinys yra, tačiau ne krepšinio aikštėje. Vos penkerias rungtynes 2014–2015 m. LKL čempionate spėjusiam sužaisti L.Jacevičiui atsinaujinusi stuburo išvarža nebeleido tęsti profesionalaus krepšininko karjeros. Bet per pora mėnesių ramiame Prienų miestelyje, kai iki brolių Ballų beprotybės dar buvo likę daugiau nei treji metai, L.Jacevičius atrado tai, kas pakeitė jo gyvenimą 180 laipsnių kampu.
„Į Prienus daugiau važiavau ne dėl karjeros ar krepšinio, o labiau norėdamas ištraukti save iš to žiurkėno ratelio. Ten būnant mano gyvenimas labai stipriai pasikeitė. Tuo pasikeitimu labai džiaugiuosi, nes mano gyvenimo linija pradėjo eiti visai į kitą pusę“, – intrigavo Sostinės krepšinio lygos herojus L.Jacevičius.
Laurynas atvirai papasakojo savo krepšininko kelią, traumas, tikėjimą Jėzumi Kristumi ir mėgėjų krepšinį.
Jis šį sezoną vėl mėgaujasi krepšiniu ir atstovauja A lygos lyderei „Stekas-Rivilė“. Lengvojo krašto pozicijoje žaidžiantis 191 cm ūgio krepšininkas per vidutiniškai 32 aikštėje praleidžiamas minutes pelno 17 taškų (44 proc. tritaškių), atkovoja 5 kamuolius, atlieka 4 rezultatyvius perdavimus, perima 2 kamuolius ir renka 19 naudingumo balų.
Su Vilniaus miesto savivaldybės komanda B lygoje L.Jacevičius spėjo sužaisti dvejas rungtynes, tačiau čia statistika dar geresnė: 23 tšk., (50 proc. trit.). 9 atk. kam., 3 rez. perd., 2 per. kam., 28 naud. balų per 29 min.
Tačiau šis pokalbis – labiau ne apie krepšinį, o apie iššūkius už aikštės ribų.
– Ar sunku žaisti dvejose mėgėjų komandose vienu metu?
– Kadangi man jau 30 metų, esu vedęs, seniai nebesiekiu aukštumų krepšinyje, trukdžių dėl treniruočių nėra. Rinkausi būtent tas komandas, kurios nereikalautų dalyvauti treniruotėse, o galėčiau tiesiog žaisti, kas man vis dar patinka. 22-ejų gavau traumą, trejus metus praleidau be rimtesnio krepšinio. Vėliau trauma atsinaujino ir vėl buvo 3 metai be rimtesnio krepšinio. 2017–2018 m. sezonas buvo pirmas, kuomet vėl grįžau į mėgėjų krepšinį – Regionų krepšinio lygą (RKL), Sostinės krepšinio lygą (SKL). Tad ir šį sezoną rinkausi tas komandas, kurios leistų jų rungtynėse dalyvauti laisvu grafiku ir į jas atvykti tada, kada galiu.
– Kada prasidėjo kelias krepšinyje?
– Reguliariai treniruotis Mažeikių sporto mokykloje pradėjau būdamas 12-os. Gana vėlai, nes daug kas pradeda lankyti treniruotes nuo 7-erių, 6-erių ar 5-erių. Mažeikių mėgėjų krepšinio lygoje kartu su vyrais pradėjau žaisti sulaukęs 15-os.
– Kodėl po atsinaujinusios traumos Prienų klube nebetęsėte profesionalaus krepšininko karjeros?
– Tai yra ilga istorija. Visų pirma, į Prienus atvažiavau ne kažkokios karjeros siekti. Kai man buvo 22-eji, jau buvau ketverius metus žaidęs Mažeikių klube, kuris dabar vadinasi „Ereliai“ ir rungiasi Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL). Atvykęs studijuoti į Vilnių pasirašiau kontraktą „Perlu“.
Į tuometinį Lietuvos krepšinio lygos (LKL) klubą atvykau su sąlyga, kad komandoje būsiu 13-as žaidėjas ir bandysiu išsikovoti vietą joje. Buvau paskolintas NKL ekipai „Perlui–MRU“ ir po 4-5 mėnesių patyriau stuburo išvaržą. Mano karjera baigėsi labai greitai. Tiesiog tęsiau studijas, o pasibaigus reabilitacijai negalėjau žaisti profesionaliai, bet norėjau žaisti bent jau kažkiek. Pradėjau žaisti Vilniaus krepšinio lygose ir RKL.
Vėliau mano gyvenime buvo egzistencinė krizė, kai nesupratau, kam ir kodėl gyvenu. Krepšinis buvo viso mano gyvenimo pagrindas, ant jo stačiau savo gyvenimą. Kai patyriau traumą, supratau, kad jeigu savo gyvenimą statysiu ant bet kokio laikino dalyko, bus problemų. Nesvarbu, tai bus krepšinis, pinigai, karjera, netgi santykiai. Nes aš juk vis tiek numirsiu.
Tuomet pradėjau daugiau galvoti apie amžinus dalykus. Konkrečiai apie Dievą. Betęsiant studijas Vilniaus universitete (VU) jaučiausi kaip žiurkėnas ratelyje. Norėjau kažko daugiau iš gyvenimo. 2014-aisiais baigiau studijas, baigėsi gidų kursai, kuriuos taip pat lankiau, išėjau iš darbo, išsiskyriau su mergina.
Atsirado galimybė išvažiuoti į Prienus, nes tais metais klubas neturėjo pakankamai lėšų įpirkti gerų žaidėjų, o treneriu dirbo man gerai pažįstamas Tadas Stankevičius. Į Prienus daugiau važiavau ne dėl karjeros ar krepšinio, o labiau norėdamas ištraukti save iš to žiurkėno ratelio ir pamąstyti apie gyvenimą. Ten būnant mano gyvenimas labai stipriai pasikeitė. Jau po dviejų mėnesių atsinaujino stuburo trauma ir krepšinis vėl baigėsi. Visgi tuo pasikeitimu labai džiaugiuosi, nes mano gyvenimo linija pradėjo eiti visai į kitą pusę.
– Vilniaus universitete studijuojate religijos mokslus. Kas padarė įtaką tokiam tavo pasirinkimui?
– Daug kam gali nuskambėti keistai ir aš juos suprantu. Būnant Prienuose, skaitant Bibliją ir mąstant apie gyvenimą, patyriau tikrą atsivertimą. Aš patikėjau Jėzumi, kuris atėjo ir numirė dėl manęs, už mano nuodėmes. Man buvo labai lengva išvažiuoti iš Prienų – abipusiu sutarimu nutraukėme kontraktą ir grįžau į Vilnių.
Prisijungiau prie krikščioniškos organizacijos „Agapė“, įkūriau organizaciją „Apologetika.lt“. Čia mes bandome pagrįsti tikėjimą intelektualiai. Jeigu norėjau kažką šioje srityje toliau daryti, man buvo reikalingos tolimesnės studijos. VU religija studijuojama kaip fenomenas. Tai jokiu būdu nėra palanki krikščionybei aplinka, bet tai labai stipriai stimuliuoja mąstymą.
„Apologetika.lt“ projekte mes ieškome ir bandome pateikti atsakymus per „podcastus“, vaizdo įrašus, socialinius tinklus, diskusijas su žmonėmis gyvai. Reakcijų yra įvairių. Dievo klausimas yra esminis žmonijos klausimas. Teologijos ir filosofijos fakultetai būdavo pirmieji, kurie būdavo įkuriami universitetuose. Dabar taip nelabai yra ir žmonės nurašo tą klausimą, lyg jis net nėra vertas apmąstymo.
– Esate buvęs Aliaskoje. Koks vėjas nupūtė?
– Kai dingo krepšinis, aplink kurį sukosi visas mano gyvenimas, norėjau padaryti labai daug dalykų, nes žaisdamas tam tiesiog neturėjau laiko. Kol dar turėjau galimybę, norėjau pasinaudoti „Work and Travel“ programa ir pakeliauti.
Kadangi turiu pažįstamų pietinėse JAV, norėjau būti arti tų žmonių, bet man nepavyko ir vėjas nunešė į visiškai priešingą pusę. Taip jau susiklostė, kad gavau pasiūlymą iš įmonės „Black Diamond“. Juokauju, kad ji yra „In the middle of nowhere“ (šypsosi). Šis angliškas posakis puikiai atspindi, kad ten nėra nieko.
Artimiausias 1000 gyventojų miestelis buvo už kelių kilometrų. Jie organizavo turus su keturračiais, arkliais, traukiamais vežimais. Mane pasamdė dirbti gidu. Puikiai praleidau laiką, nes mano darbas iš esmės buvo važinėti su keturračiais ir pasakoti žmonėms įvairiausius dalykus. O kalbėti aš mėgstu (šypsosi). Kartais netgi daugiau pasakodavau apie Lietuvą negu Aliaską, nes žmonėms svarbiau buvo pats santykis ir ryšys. Ten praleidau pusketvirto mėnesio.
– Kokias klaidas žmonės daro dažniausiai, kurių būtų galima išvengti?
– Viena esminių klaidų, mano manymu, yra tai, kad žmonės nemąsto pakankamai. Jaunimas labai pasiduoda visuomenės spaudimui ir dažniausiai jų mąstymas yra toks: reikia pabaigti mokyklą, įstoti į specialybę, kuri man garantuotų gerus pinigus. Vėliau man reikia rasti darbą, kuris man suteiktų materialinę gerovę. Tada turėti šeimą ir laimingai gyventi.
Gerai, o tada aš keliu klausimą, kaip visada tai atrodo mirties perspektyvoje? Yra labai nepopuliaru ir baisu kalbėti apie mirtį, bet mes puikiai žinome, kad mes, žmogiškame pavidale esame baigtinės būtybės. Mes net nežinome, kada mes numirsime, nes ne viskas priklauso nuo mūsų.
Esu įsitikinęs, kad žmonės bando apie tai mąstyti, bet tokie klausimai visuomenės yra nustumiami į šalį. Krikščioniška pasaulėžiūra pateikia atsakymus ir kalba apie tai, kad žmogaus gyvenimas nėra baigtinis. Dievo ir žmogaus atskirtis, atmetimas ir neieškojimas atmeta mus nuo galutinės realybės, kuriai esame sukurti. Tada mes kuriame savo realybes, savo prasmes, o tada nenuostabu, kodėl tiek daug žmonių yra liūdni, išsigandę, atšalę vienas nuo kito, bijantys mirties. Bijoti nereikėtų. Reiktų ieškoti to santykio su Dievu, nes atsakymai egzistuoja.
– Jeigu galėtumėte pakeisti vieną dalyką ar įvykį savo gyvenime, kas tai būtų?
– Norėčiau, kad būčiau sutikęs Jėzų ir įtikėjęs žymiai anksčiau negu tai įvyko. Kai įtikėjau, man buvo 26-eri. Matyt, toks buvo Dievo planas.
Aišku, džiaugiuosi, kad tai apskritai įvyko. Nesu aš tobulas žmogus, esu nuodėmingas, pasikliaujantis Kristumi, kad ir kaip keistai tai skamba. Dievu nesu nusivylęs nė karto, o savimi – be galo daug kartų.
