– Ar prieš atvykdamas į Panevėžį turėjote prisiklausęs kokių gandų apie šį miestą?
– Nebuvau girdėjęs jokių blogų gandų apie šį miestą. Priešingai, čia gyvena nemažai mano draugų, tad esu čia lankęsis anksčiau ir man Panevėžys nebuvo naujiena.
– Buvote sprinteris. Ar tikrai vėlai pradėjote sportuoti?
– Taip, pradėjau tik 17-os ir labai trumpai sportavau. Buvau 60 ir 100 metrų bėgikas. Kartais bėgau ir 200 metrų, bet šis nuotolis nebuvo prie širdies.
– Koks įsimintiniausias įvykis jūsų, kaip sportininko, karjeroje?
– Labiausiai įsimena nesėkmės. Išskirčiau traumas, kadangi atrodo, kad jau viskas gerai, bet patiri traumą ir viskas sugriūna. Nebuvau labai geras atletas, buvau tik perspektyvus, todėl pergalių didelių nepasiekiau. Teko bėgti Lietuvos čempionato finaluose ir tai buvo didžiausias laimėjimas.
– O tuo metu kurioje vietoje buvo krepšinis?
– Jis buvo kaip pramoga. Žaisdavau jį mėgėjiškai būreliuose, kieme.
– Mokslai irgi yra jūsų pašaukimas?
– Mokykloje tikrai nesimokiau labai gerai, kažkur 7-8 balams. Įstojęs į Kūno kultūros akademiją, žemiau 9 nebuvo. Vėliau ir daktaro disertaciją apsigyniau.
– Kaip prasidėjo jūsų trenerio karjera?
– 2008 metais pasiūlė treniruoti aštuonerių metų futbolininkus. Vėliau pakvietė į 18-mečių krepšinio rinktinę, kuri ruošėsi Europos čempionatui ir ten buvo Saulius Kulvietis. Būtent nuo tada ir esame pažįstami. Tokie buvo mano pirmieji žingsniai.
– Dirbote Astanos klube. Koks buvo šis etapas?
– Kazachstanas yra milžiniška šalis. Astanos miestas buvo labai gražus tikrai, neįprasti pastatai. Kultūrinių didelių skirtumų nėra. Pirmomis savaitėmis mus į treniruotę veždavo vairuotojas, bet jam sugedo automobilis. Pasakė, kad atvažiuos tuoj kitas automobilis ir nuveš į treniruotę. Aš belaukdamas žiūrėjau į telefoną ir šalia manęs sustojo kažkoks automobilis. Aš į jį įlipau, sakau žmogui, kad reikia paimti kitą kolegą, bet vairuotojas liko nesupratę. Taip ir paaiškėjo, kad čia ne manęs atvyko pasiimti. Vėliau man papasakojo, kad jeigu tu Astanoje stovi gatvėje ir stabdai automobilį, sustoja ir pasisiūlo pavežti už kelis eurus.
– Kas taip traukia lietuvių trenerius į Kazachstaną?
– Manau, kad galimybės pasirodyti Vieningoje lygoje, laimėti šalies čempionatą. Kai dirbau su Ramūnu Butautu, žaidėme ir FIBA Europos taurėje. Taip pat ten moka solidžias algas.
– Kaip atsidūrėte „Lietkabelyje“?
– Pasiūlė Gintaras Kadžiulis ir sutikau. Pavyko į klubą atvykti tik iš trečio karto, nes 2014 metais kvietė dar tuometinis direktorius Eimantas Pūras, bet negalėjau, nes jau buvau įsipareigojęs Molėtų „Ežerūnui“. Pernai G. Kadžiulis irgi kvietė prisijungti prie trenerių štabo, bet buvau prižadėjęs su studentų rinktine vykti į universiadą.
– Ar jaučiatės klube kaip namuose?
– Taip, pasijaučiau kaip namuose net per pirmąsias savaites. Astanoje arena buvo su treku, „Cido“ arena taip pat turi treką, tad kaip savo sienos. Sezonas permainingas, bet dabar esame susigyvenę ir viskas gerai.
– Kas daugiausiai laiko praleidžia gerindamas savo fizinį pasirengimą?
– Donatas Tarolis ir per laisvas dienas sportuoja, jis yra tikras maniakas.
– Ar dažnai tenka pasikalbėti su žaidėjais gyvenimiškomis temomis?
– Taip, nes būna, kad dirbu su jais individualiai. Jie išsipasakoja, kas neramina, papasakoja apie buitinius reikalus net. Būna paslapčių, kurias reikia saugoti. Stengiuosi ir motyvuoti žaidėjus.
