Pasisiūlė patys
Korėjos ir Japonijos visuomenės yra gana uždaros ir nenoriai atsiveria svetimšaliams. Užsienio sportininkai šioms valstybėms irgi atstovauja labai retai, o R.Ratliffe‘o ir N.Fazekaso natūralizavimo istorijos nėra panašios į kitų sporto pilietybę pakeitusių krepšininkų istorijas.
Jei dauguma amerikiečių kitų šalių pasus gauna, kai į juos kreipiasi nacionalinės krepšinio federacijos, kartu pridedančios įvairių lengvatų paketą ar tiesioginį finansinį atlygį, tai Korėjos ir Japonijos krepšinio vadovai visai neieškojo pagalbos iš šalies ir nesiekė sustiprinti rinktines užsienio krepšininkais. R.Ratliffe‘as ir N.Fazekasas patys pasisiūlė atstovauti Tolimųjų Rytų valstybėms ir visiškai nieko neprašė mainais.
Į Korėjos ir Japonijos rinktines įsiprašę amerikiečiai šioms komandoms duoda labai daug. Jie tapo ne šiaip svarbiais, bet gyvybiškai svarbiais žaidėjais ir buvo rezultatyviausi viso pasaulio čempionato atrankos turnyro krepšininkai.
Gavo korėjietišką vardą
Žiūrėdami į Korėjos rinktinės sąrašą sirgaliai gali apsigauti – jame nėra nė vienos nekorėjietiškai skambančios pavardės. Tačiau žaidėjams išsirikiavus aikštėje, nesunku pastebėti, kad vienas vyras aiškiai išsisikiria tarp komandos draugų.
Tai – amerikietis Ricardo Ratliffe‘as, pernai kartu su Korėjos pasu gavęs korėjietišką Ra Gun-a vardą, kuris laisvai verčiant į lietuvių kalbą reiškia „stiprus vaikis“.
Virdžinijoje užaugęs puolėjas į Korėją atvyko 2012 metais, vos baigęs Misūrio universitetą, ir per profesionalo karjerą trumpai žaidė tik vienoje kitoje šalyje – pasibaigus Korėjos lygos sezonui, turėdamas laisvo laiko R.Ratliffe‘as porą kartų išvyko į Filipinų lygą, kurios varžybos vyksta ir vasarą.
Tačiau įprasto krepšinio sezono metu visos R.Ratliffe‘o jėgos jau septynerius metus skiriamos Korėjos klubams: iš pradžių Ulsano „Mobis Phoebus“, paskui – Seulo „Samsung Thunders“, nuo praėjusių metų – vėl „Mobis Phoebus“.
„Jei po pirmojo sezono nebūčiau sulaukęs pasiūlymo pratęsti sutartį, būčiau išvykęs į kitą šalį, kaip ir kiti po pasaulį klajojantys krepšininkai, – dienraščiui „Korea Herald“ prisipažino amerikietis. – Bet aš nenorėjau klajoti, norėjau apsistoti vienoje vietoje, o Korėjoje man iškart patiko“.
Taip patiko, kad R.Ratliffe‘as pats pasisiūlė žaisti Korėjos rinktinėje ir netgi truputį įsižeidė, kai Korėjos krepšinio federacija kelis mėnesius visai nereagavo į jo sumanymą.
Vis dėlto prieš porą metų korėjiečiai įsuko sudėtingą natūralizavimo mechanizmą, o 2018 metų sausį amerikiečiui buvo įteiktas Korėjos Respublikos pasas.
R.Ratliffe‘as pilietybę gavo išimties tvarka kaip „išskirtinių profesinių įgūdžių turintis asmuo“. „Korėjoje esu labai ilgai, ši šalis man tapo antraisiais namais, – sako R.Ratliffe‘as. – Korėjoje praleidžiu daugiau laiko negu Virdžinijoje, todėl gauti Korėjos pasą man buvo logiškas žingsnis“.
„Žinau, kad daug žmonių prieštaravo mano natūralizavimui, bet tikiuosi, kad jie pakeitė nuomonę, pamatę, kaip žaidžiu rinktinėje. Kai žaidžiu klube, už mano nugaros yra tik klubo sirgaliai, o žaisdamas rinktinėje jaučiu, kad už manęs yra visa šalis“, – galimybe atstovauti Korėjai didžiavosi amerikietis.
Aplankė Šiaurės Korėją
Nors Korėją vadina antrais namais, R.Ratliffe‘as šioje šalyje nesijaučia savas: „Vis tiek šimtu procentų jaučiuosi esąs užsienietis. Nes iš tikrųjų esu užsienietis, net Korėjos lygoje esu laikomas legionieriumi. Negaliu savęs vadinti korėjiečiu, esu rinktinėje žaidžiantis užsienietis“.
Kita vertus, 30-metis krepšininkas prisipažįsta, jog baigęs sportininko karjerą norėtų likti Korėjoje ir šioje šalyje dirbti treneriu arba kokį nors kitą su krepšiniu susijusį darbą.
„Manau galėčiau padėti į Korėją atvykstantiems užsienio žaidėjams prisitaikyti naujoje kultūroje“, – sako R.Ratliffe‘as.
R.Ratliffe‘as tapo pirmuoju natūralizuotu užsieniečiu, neturinčiu korėjietiškų šaknų. Korėjos rinktinėje ir anksčiau žaidė keli kitose šalyse gimę krepšininkai, bet jie buvo išeivių iš Korėjos palikuonys.
Korėjos rinktinėje amerikietis debiutavo 2018 metų vasarį. Jis pasaulio čempionato atrankos turnyre, kuriame korėjiečiai nesunkiai iškovojo kelialapį į Kiniją, žaidė 10 rungtynių ir pelnydavo 26,7 taško. R.Ratliffe‘as pasiekė atrankos rezultatyvumo rekordą – jis per laimėtas rungtynes su Hongkongo komanda pelnė net 43 taškus.
O praėjusių metų vasarą R.Ratliffe‘as dalyvavo ir neįprastose rungtynėse, kuriose Šiaurės Korėjos sostinėje Pchenjane susitiko Korėjos Respublikos ir Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos krepšininkai. Aištėje pamačiusi „juodaodį korėjietį“, komunistinės valstybės publika iš pradžių nuščiuvo, bet greitai apsiprato ir sveikino nematytais triukais džiuginusį R.Ratliffe‘ą.
„Niekada nemaniau, kad kada nors aplankysiu Šiaurės Korėją“, – netikėta kelione stebėjosi sportininkas.
Išmoko japonų kalbą
N.Fazekasas ketveriais metais vyresnis negu R.Ratliffe‘as ir per profesionalo karjerą spėjo daugiau paklajoti po pasaulį, bet jo natūralizavimo istorija gana panaši.
Vengrų kilmės vidurio puolėjas, kurio senelis iš gimtinės emigravo į JAV, kai sovietai numalšino 1956 metų Vengrijos revoliuciją, baigęs Nevados universitetą vieną sezoną žaidė NBA lygoje, po to porą sezonų praleido Belgijos bei Prancūzijos komandose ir vėl bandė grįžti į NBA, tačiau jo planus sužlugdė sunki trauma, dėl kurios N.Fazekasas užribyje praleido apie pusantrų metų.
Galiausiai krepšininkas atsidūrė Japonijoje ir nuo 2012 metų vilki Kanagavos „Brave Thunders“ komandos aprangą.
Nors vykdamas į Tekančios saulės šalį N.Fazekasas neketino ten užsibūti ilgai, juo labiau kad iš pradžių „Brave Thunders“ klube jis ir uždirbo mažiau, negu manė esąs vertas, gyvenimas pasisuko netikėta vaga.
Sportininkui ir jo žmonai patiko Japonijoje, o šios šalies krepšinio lygoje kaip tik tuo metu prasidėjo finansinis pakilimas. Pakilus atlyginimui, vidurio puolėjas suprato, kad ieškoti geresnės vietos neverta.
Skirtingai nei dauguma kitų užsieniečių, N.Fazekasas labai greitai pritapo Tolimuosiuose Rytuose. Jis iškart pradėjo mokytis japonų kalbos ir greitai užsitarnavo japonų pagarbą ne vien dėl krepšininko įgūdžių, bet ir dėl asmeninių savybių: darbštumo, sugebėjimo bendrauti.
„Su žmona kartais pakalbėdavome, kad būtų neblogai tapti Japonijos piliečiais, – Japonijos dienraščiui „Japan Times“ pasakojo N.Fazekasas. – Mums patinka čia gyventi. Gerai pasvėrėme privalumus ir trūkumus. Privalumai nusvėrė. Galiausiai, juk mes nieko neprarandame“.
Viską apgalvojęs N.Fazekasas kreipėsi į tuometinės „Brave Thunders“ klubo savininkės „Toshiba“ bendrovės savininkus, kad jie tarpininkautų siekiant Japonijos pilietybės, o po ilgos natūralizavimo procedūros 2018 metų balandį krepšininkui buvo įteiktas Japonijos pasas.
Nori į olimpines žaidynes
N.Fazekasas pripažįsta, kad Japonijos piliečiu panoro tapti ir dėl sportininko karjeros perspektyvų, ypač jei nuspręstų žaisti ilgai. Jau ir dabar pasikeitęs N.Fazekaso statusas praverčia „Brave Thunders“ komandai, nes vidurio puolėjas registruojamas kaip natūralizuotas krepšininkas (Japonijos klubams leidžiama registruoti tris užsieniečius ir vieną natūralizuotą žaidėją).
Be to, 2005 metais pasaulio vaikinų (iki 21 m.) čempionate JAV aprangą vilkėjusį N.Fazekasą viliojo ir galimybė dalyvauti olimpinėse žaidynėse.
Suprantama, patekti į JAV olimpinę rinktinę jis nebesitikėjo, tačiau Japonijos rinktinė, kuri Tokijo olimpinėse žaidynėse rungtyniaus kaip jų šeimininkė – visai kita kalba.
„Akatsuki Five“ (taip vadinama Japonijos rinktinė) gretose N.Fazekasas debiutavo 2018 metų vasarą per pasaulio čempionato atrankos rungtynes. Japonų padėtis tuo metu buvo labai prasta – turnyro pradžioje jie pralaimėjo ketverias iš eilės rungtynes ir rizikavo nepatekti net į antrąjį atrankos etapą.
Tačiau praėjusių metų birželį rinktinėje debiutavus ne tik N.Fazekasui, bet ir Gonzagos universiteto studentui Rui Hachimurai, „Akatsuki Five“ akimirksniu tapo visai kita komanda.
N.Fazekaso bei R.Hachimuros debiuto rungtynėse japonai sensacingai parbloškė Australijos rinktinę ir išsaugojo galimybę patekti į antrąjį atrankos etapą, o paskui pratęsė pergalių seriją ir iškovojo kelialapį į pasaulio čempionatą.
„Niekas net negalėjo prisiminti, ar Japonija kada nors buvo nugalėjusi Australiją! Vien dėl šių akimirkų vertėjo tapti Japonijos rinktinės žaidėju“, – džiūgavo N.Fazekasas.
Jo indėlis į Japonijos rinktinės pergales buvo milžiniškas. N.Fazekasas žaidė šešerias rungtynes, pelnydavo 27,2 taško ir buvo rezultatyviausias viso atrankos turnyro krepšininkas.
Amerikiečių indėlis
Pasaulio čempionato atrankos turnyre trys rezultatyviausi krepšininkai buvo Azijos šalių rinktines į pergales vedę amerikiečiai: Nickas Fazekasas iš Japonijos pelnydavo 27,2 taško, Ricardo Ratliffe‘as iš Korėjos – 26,7 taško, Daras Tuckeris iš Jordanijos – 21,8 taško.
Amerikos ir Afrikos atrankos zonose nė vieno krepšininko vidurkis nesiekė 20 taškų (skaičiuojant tik krepšininkus, kurie žaidė bent pusę rungtynių), o Europos zonoje šią ribą peržengė vos vienas žaidėjas – 21,5 taško pelnydavo islandas Martinas Hermanssonas.
R.Ratliffe‘as pasiekė ir atrankos turnyro rezultatyvumo rekordą. Jis per laimėtas rungtynes su Hongkongo komanda pelnė 43 taškus. Po 41 tašką įmetė N.Fazekasas, Filipinams atstovaujantis amerikietis Andray Blatche‘as ir dar kartą įsisiautėjęs R.Ratliffe‘as.
Azijiečiai prieš favoritus
2014 m. pasaulio čempionate nė viena Azijos komanda nelaimėjo prieš Europos ar Amerikos šalių rinktines. 2010 m. pasaulio čempionate azijiečiai irgi neiškovojo nė vienos pergalės prieš europiečius, bet Libano rinktinė įveikė vieną Amerikos žemyno komandą – Kanadą. Azijiečiai pastarąsias pergales prieš europiečius pasiekė 2006 m. pasaulio čempionate, kuriame Libanas įveikė Prancūziją, o Kinija – Slovėniją.
Japonijos ir Korėjos rinktinės pasaulio pirmenybėse dar nė karto nenugalėjo Europos šalių komandų.
Giliuose archyvuose reikia kapstytis ir norint rasti pastarąją Azijos krepšininkų pergalę olimpinėse žaidynėse. 2012 ir 2016 m. azijiečiai apskritai nelaimėjo nė vienerių rungtynių, o per 2008 m. Pekino žaidynes šeimininkė Kinijos rinktinė, kurią treniravo Jonas Kazlauskas, įveikė Vokietiją ir Angolą.
