Apie tai galite skaityti čia: Iš Kinijos – su krepšiu grynųjų: Y. Mingą mokęs V. Jurgilas prisimena ir nuo milijono dingusį nulį
Po trejų metų į Kiniją, kur šį sekmadienį 14 val. 30 min. savo kelionę pasaulio čempionate kova su Senegalu pradeda Lietuva, atvyko ir buvęs Vilniaus „Ryto“ klubo direktorius Martynas Purlys. Tada 30 metų krepšininkas prisijungė Dzinano „Junan“ klubo (dabar – Šandongo „Heroes“), kuriame jau buvo įleistos lietuviškos šaknys. Komandą treniravo a.a. Rimas Girskis, parašą ant sutarties tais pačiais metais padėjo ir dabartinis Kauno „Žalgirio“ dublerių treneris Darius Sirtautas, kamuolį perduoti teko ir Rolandui Urkiui.
M.Purlys žinojo, kad Kinijoje viskas atrodys kitaip nei Europoje, tačiau viskam pasiruošti nebuvo įmanoma.
„Į mūsų treniruotę atėjo tuometinės Kinijos rinktinės narys. Jis dar su mumis nesitreniravo, bet norėjo pažiūrėti, kaip atrodo komandos užsieniečiai. Įžengė į salę, atsisėdo šalia trenerio ant suoliuko ir užsirūkė. Jie abu sėdėjo ir rūkė, – komedijos vertą momentą prisiminė M.Purlys. – Galiausiai ant suolo rūkantis treneris mūsų nebestebino, tačiau visada būdavo keista, kai kartu tai darydavo ir žaidėjai.“
Tai paliudyti gali ir V.Jurgilas – „Sharks“ klube visiems žaidėjams kartą buvo įteikta po bloką cigarečių.
Ilsėtis – su sportine apranga
Kinija M.Purliui dovanojo daugybę įspūdžių. Tada iš „Karališkojo Legia“ klubo į tolimuosius Rytus išvykęs krepšininkas dar pasikonsultavo ne tik su būsimais bendraklubiais, bet ir su vienu pirmųjų į Kiniją išvykusių žaidėjų iš Lietuvos Sauliumi Štombergu bei V.Jurgilu.
M.Purlys nusiteikė priimti visus laukiančius iššūkius, bet jeigu cigarečių istorija privertė nusijuokti, tai įžengus į treniruočių salę išdaužytais langais pokštauti suspėdavo ne visada.
„Treniravomės daug ir kitokiu stiliumi nei Europoje. Beveik kiekvieną dieną per pasiruošimą atlikdavome K.Kuperio testą, kuris krepšininkams gerai pažįstamas. Turėdavome per 12 minučių įveikti kuo didesnį atstumą. Po treniruočių visada dar bėgdavome aplink aikštelę“, – prisiminė M.Purlys.
Apie sunkius fizinius iššūkius Kinijoje jis interviu „Lietuvos rytui“ pasakojo dar 2002 metais, kai baigęs sezoną sugrįžo į tėvynę. Panašius žodžius bėrė ir kiti ten apsilankę lietuviai. Kinai norėjo, kad kiekvienas sumokėtas juanis virstų prakaito lašais ant parketo.
Tad ne veltui M.Purlys režimą klube palygino su kariuomene. Ne tik legionieriai, bet ir vietiniai krepšininkai visą sezoną kartu gyveno viešbutyje, kur galiojo griežtos taisyklės. Visi buvo atskirai nuo savo šeimų. M.Purlio sutartyje buvo nurodyta, kad jo šeima į Kiniją gali atvykti tik vieną kartą ir tai – porai savaičių. Viešbutį palikti buvo galima tik su leidimu, o pirmųjų laisvų dienų teko laukti apie du mėnesius.
„Paklausėme, koks savaitės treniruočių grafikas, o jie nustebo: „Kam tau reikia žinoti?“, – pasakojo M.Purlys. – Kai paaiškindavai, kad nori susidėlioti savaitę, pasiruošti ir paskirstyti jėgas, atsakydavo: „Tu neprofesionaliai žiūri. Turi būti visada pasiruošęs treniruotis. Kai pasakysime, tada ir turėsi eiti.“ Tad pavalgydavai po rytinės treniruotės, tada apsivilkdavai kitus treniruočių drabužius ir eidavai pogulio. Buvai pasiruošęs, nes bet kuriuo metu galėjo ateiti treneris ar jo asistentas, pabelsti į duris ir pasakyti, kad jau metas treniruotis.“
Prie stalo – ir riaugėjo, ir šiukšlino
M.Purlio staigmenos laukė ir prie bendro stalo. Ir tai nebuvo egzotiniai patiekalai, kurių nebuvo nei ragavęs, nei matęs. Jis juokavo, kad jeigu Lietuvoje tais laikais ir buvo kinų restoranų, tai apie juos nebuvo girdėjęs. Kaip ir apie dažną nustebinančią kinų kultūrą prie stalo.
„Mėtė šiukšles ant žemės, spjaudėsi, riaugėjo. Visa tai ten buvo normalu, – juokėsi M.Purlys. – Bet kartą D.Sirtautas prie stalo iškėlė rankas ir nusirąžė. Komandos masažuotojas iškart šiek tiek pakėlė toną: „Kodėl tu taip nemandagiai elgiesi prie stalo?“
Su kultūriniais skirtumais susidūrė ir čia atvykusi M.Purlio šeima. Jis iki šiol prisimena vieną apsilankymą parduotuvėje, kur kinų smalsumas šiek tiek išgąsdino jo dukrą.
„Tada tai nebuvo labai turistinis miestas. Universitetų bendrabučiuose gyveno gal 20-30 užsieniečių, tad kinai į mus žiūrėdavo, nes buvome kitokie. Kai su šeima užsukome į parduotuvę, prie mano dukros staiga pribėgo kinė ir iš labai arti ėmė žiūrėti į jos mėlynas akis. Ji nebuvo to mačiusi. Ir tai nebuvo tas žiūrėjimas iš toli, veidą ji prikišo gal per 20 centimetrų. Kinams tai neatrodė nemandagu. Dukrai buvo septyneri, tad ji šiek tiek išsigando, tačiau mes jiems tiesiog buvome įdomūs“, – sakė jis.
Sužavėjo maistas
Nors tuometiniam krepšininkui Kinijoje teko priprasti prie keistų skirtumų ir griežto režimo, jis spėjo pasimėgauti šios šalies teikiamais malonumais. Ir šiandieną M.Purlys gerais žodžiais kalba apie tuomet išragautus patiekalus.
„Vieni geriausių prisiminimų ir yra apie maistą. Gyvenome provincijoje, kur juokaudavome, kad valgome viską, kas skrenda, išskyrus lėktuvus. Ten valgoma viskas: nuo tarakonų – iki skėrių. Šunienos neragavau, bet man jau buvo įdėta į lėkštę, – apie kinų virtuvės spalvas ir kvapus įspūdžiais dalinosi M.Purlys. – O dar krabai, vėžliai...Tai paliko didelį įspūdį.“
Jis kartu su kitais lietuviais mėgavosi ir vaisiais iš turgaus, kuriuos įsigydavo už kinams skirtą kainą. Čia pasitarnaudavo klubo skirtas vertėjas, kuris pirmasis nueidavo paklausti kainų, kad vietiniai išvydę užsieniečius nepradėtų reikalauti pernelyg daug pinigų.
„Jeigu pamatydavo, kad europiečiai – jos iškart šokdavo į viršų“, – sakė M.Purlys.
Po milžiniško šurmulio Lietuvoje pasigedo žmonių
Įspūdį jam paliko ir masinės statybos, kurios vyko žaibišku greičiu. Kai M.Purlys 2001-aisiais atvyko į Šandongo provinciją, čia jau buvo prasidėjęs statybų bumas. Provincijos ekonominiai rodikliai sparčiai šovė į viršų. Per penkerius metus nuo 2000-ųjų Šandongo BVP šoktelėjo šiek tiek daugiau nei dvigubai. Čia jau tada gyveno 90 milijonų žmonių.
„Mes išvykose būdavome ir po porą savaičių. Tad būdavo, kad išvažiuojant matai tiesiamus kelius šalia namų, o grįžus tų namų jau nebebūdavo. Vaizdas būdavo visiškai pasikeitęs. Arba grįžti iš išvykos, o prie viešbučio išdygę kito namo 5-6 aukštai. Tokie statybų tempai buvo akivaizdūs“, – kalbėjo M.Purlys.
Tad nė kiek nestebina, kad sugrįžus į Lietuvą ausyse galėjo pradėti ir spengti tyla.
„Kai grįžau į Lietuvą, pirmas klausimas buvo: „Kur žmonės?“. Buvau pripratęs, kad visur daugybė žmonių. Jų buvo visur, viskas judėjo. Sugrįžus atrodė, kad visi lietuviai į kokią nors šventę kažkur išvažiavo“, – šyptelėjo M.Purlys.
