EUROLYGA 2023

Krepšinio generolas Š. Jasikevičius nori komanduoti visiems – įsiaudrinęs kerta ir žurnalistams

Treneri Šarūnai Jasikevičiau, o jei paklausčiau, kas jums trukdo nuteikti komandą rungtynėms? Turėčiau bėgti pro duris iš karto? Ar vis dėlto galėčiau tikėtis atsakymo, kad ir koks nemalonus tas klausimas būtų?

 Šarūnas Jasikevičius<br>T.Bauro nuotr.
 Šarūnas Jasikevičius<br>T.Bauro nuotr.
 Šarūnas Jasikevičius<br>G.Bitvinsko nuotr.
 Šarūnas Jasikevičius<br>G.Bitvinsko nuotr.
 Šarūnas Jasikevičius<br> lrytas.lt koliažas
 Šarūnas Jasikevičius<br> lrytas.lt koliažas
 Šarūnas Jasikevičius<br>G.Bitvinsko nuotr.
 Šarūnas Jasikevičius<br>G.Bitvinsko nuotr.
 Šarūnas Jasikevičius<br>G.Bitvinsko nuotr.
 Šarūnas Jasikevičius<br>G.Bitvinsko nuotr.
 Šarūnas Jasikevičius<br>G.Bitvinsko nuotr.
 Šarūnas Jasikevičius<br>G.Bitvinsko nuotr.
 Šarūnas Jasikevičius<br>G.Bitvinsko nuotr.
 Šarūnas Jasikevičius<br>G.Bitvinsko nuotr.
 Šarūnas Jasikevičius<br>G.Bitvinsko nuotr.
 Šarūnas Jasikevičius<br>G.Bitvinsko nuotr.
 Šarūnas Jasikevičius<br>M.Kulbio nuotr.
 Šarūnas Jasikevičius<br>M.Kulbio nuotr.
 Šarūnas Jasikevičius<br>G.Bitvinsko nuotr.
 Šarūnas Jasikevičius<br>G.Bitvinsko nuotr.
 Šarūnas Jasikevičius<br>M.Kulbio nuotr.
 Šarūnas Jasikevičius<br>M.Kulbio nuotr.
 Šarūnas Jasikevičius<br>M.Kulbio nuotr.
 Šarūnas Jasikevičius<br>M.Kulbio nuotr.
 Šarūnas Jasikevičius<br>M.Kulbio nuotr.
 Šarūnas Jasikevičius<br>M.Kulbio nuotr.
 Šarūnas Jasikevičius<br>G.Šiupario nuotr.
 Šarūnas Jasikevičius<br>G.Šiupario nuotr.
Daugiau nuotraukų (14)

Lrytas.lt

Jan 25, 2020, 7:42 PM, atnaujinta Jan 26, 2020, 9:36 AM

Nepamiršau tų momentų, kurie ne tik man – visiems šalies krepšinio sirgaliams – suteikė tiek daug smagių emocijų!

To triumfo 2003-iaisiais Švedijoje, kai jūsų vedama atkurtos nepriklausomos Lietuvos rinktinė pirmą ir kol kas vienintelį kartą tapo Europos čempione. Tai jūs be konkurencijos tapote naudingiausiu to čempionato žaidėju ir buvote rinktinės siela ne tik aikštėje, bet ir drabužinėje.

Nepamiršau, kaip iš skausmo niaukėsi jūsų akys, kai 2007 metų Europos čempionato pusfinalyje traumuotas kovojote su rusais ir net nesvarstėte nežaisti, nors vaistai mažai gelbėjo.

Lietuvos rinktinė tąsyk neatsilaikė, bet kitą dieną, vėl jūsų vedama, mažajame finale galiausiai išplėšė bronzą nugalėdama graikus.

Nepamiršau ir tų stebuklų, kuriuos kūrėte vilkėdamas jau trenerio kostiumą ir vesdamas Kauno „Žalgirį“ pergalių keliu.

Nepamiršau, kaip 2018 metų pavasarį pravirkdėte kone visą „Žalgirio“ areną, kai joje užbaigėte ketvirtfinalio seriją patiesdamas turtingesnį ir popieriuje galingesnį Pirėjo „Olympiakos“. Savo komandai nugrindėte kelią į Eurolygos finalo ketvertą, o iš jo irgi negrįžote tuščiomis, per garbės rungtynes dėl trečiosios vietos su „Žalgiriu“ įveikdamas milžiną Maskvos CSKA.

Pamenu nuostabius ir iki skausmo atvirus jūsų interviu, gaivališkus emocijų proveržius po pergalių – vien jie pakylėdavo komandos draugus ir sirgalius iki dangaus.

Net pamenu pirmąją jūsų treniruotę Lietuvos vyrų rinktinėje tą 1997 metų pavasarį, kai buvote tik perspektyvus gynėjas, studijuojantis ir žaidžiantis Merilando universitete JAV ir svajojantis apie NBA, į kurią vėliau ir patekote.

Bet ar mano klausimas, kas jums trukdo nuteikti komandą būtent šį sezoną, ypač – po pralaimėtų Lietuvos krepšinio lygos (LKL) rungtynių, juolab – po ką tik nuskambėjusio jūsų pareiškimo, jog „turiu prisiimti atsakomybę, kad kaip komandos vyr. treneris neparuošiau komandos“, būtų įžeidžiantis? Kvailas?

Ar gaučiau nuo jūsų pylos už tai, kad jį uždaviau? Turėčiau veltis su jumis į žodžių mūšį, kurį, tiksliai žinau, vis tiek pralaimėčiau, nes būtent jūs esate valdovas spaudos konferencijų salėse?

Nustatė bendravimo taisykles

1999 metų vasarą Paryžiuje tuometis Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės fizinio rengimo treneris Aleksandras Kosauskas man aiškino, kaip prieiti prie Arvydo Sabonio, kad galėčiau tikėtis jo interviu.

Šiukštu nelįsti prie Sabo ryte, nes tada jis būna piktas. Užkalbinti vakarop, kai jo nuotaika geriausia.

„Svarbiausia – išlaukti momento, kai Sabas šypsosis ir paklausti. Nereikia pulti į akis“, – mane, jauną žurnalistę, mokė patyręs treneris. Trokštamą interviu tąsyk gavau, išlaukusi to momento ir susitarusi su A.Saboniu dėl ilgesnio pokalbio.

Sporto pasaulyje visą laiką taip buvo: jo žvaigždės – geidžiami ir dažniausiai nuostabūs pašnekovai, bet atvirai ir nuoširdžiai su žurnalistais jie kalbasi retai, nes jei interviu dalytų į kairę ir dešinę, neturėtų laiko treniruotis ar pailsėti.

Vis dėlto bendravimas su žiniasklaida – sportininkų ir trenerių darbo dalis. Tai – ne tik asmeninio įvaizdžio formavimas, bet ir reklama konkrečiam sporto klubui ar organizacijai. Drauge tai – ir pinigai, kuriuos rėmėjai skiria tam klubui ar organizacijai.

Vienas sėkmingiausių komercinių sporto projektų – NBA – nuo neatmenamų laikų reglamentuoja žaidėjų ir trenerių bendravimą su žiniasklaida.

Lygos naujokams net rengiami mokymai apie tai, kaip atsispirti narkotikams ir moterų vilionėms, kaip bendrauti su žurnalistais, kaip valdyti emocijas net ir po pralaimėtų rungtynių, kai visus norisi siųsti toli toli, bet privaloma atsakyti į žurnalistų klausimus.

Jei vis dėlto pasiunti ir į klausimus neatsakai – gresia dešimttūkstantinė bauda. Mat lyga yra numačiusi laiką, kada su žurnalistais bendrauti yra privaloma.

Dar 2005 metais, kai lankiau „Cleveland Cavaliers“ atstovaujantį Žydrūną Ilgauską, drąsiai šmirinėjau po „Gund“ areną, kuri tada taip vadinosi, ir niekas neištarė man nė žodžio. Po rungtynių su minia žurnalistų keliavau ir į „Cavaliers“ drabužinę – Europoje tada tai atrodė neįsivaizduojama.

Nuo tų metų NBA net reglamentuojama, kad žaidėjai į rungtynes privalo atvykti vilkėdami oficialią arba konservatyvią aprangą.

Sekdama NBA pavyzdžiu komandų drabužinių duris atvėrė ir Eurolyga. Ne tik ji, bet ir LKL bei kitos atskirų šalių lygos, įvedė bendravimo su žurnalistais taisykles ir privalomą laiką atsakyti į klausimus.

Rungtynių transliuotojai trumpus interviu gali gauti ne tik prieš ir po rungtynių, bet ir per jų pertrauką, kas anksčiau apskritai atrodė neįsivaizduojama, nes tai – šventas komandos ir jos trenerių laikas.

Tarptautinis olimpinis komitetas irgi yra parengęs bendravimo su žiniasklaida gaires, nes absoliučiai visos sporto organizacijos supranta, kad bendrauti su žurnalistais yra būtina, todėl šiems ir skiriamas nors trumpas, bet privalomas laikas.

Mišrioji zona ar spaudos konferencija po rungtynių ir yra toks laikas, kai gali užduoti savo klausimus. Į asmeninius niekada ir niekur nebuvo privaloma atsakinėti, tačiau klausimai apie rungtynes į šią kategoriją nepatenka.

Nevynioja žodžių į vatą

Š.Jasikevičius niekuomet nebuvo saldainis. Ne tik talentas, bet ir užburianti lyderio dvasia pavertė jį viena ryškiausių Europos žvaigždžių.

Jei ne griežtos lygos užkulisių taisyklės bei jo mąstymui pernelyg primityvus krepšinis, neabejoju, Š.Jasikevičius būtų tapęs ir NBA žvaigžde. Galbūt ja dar taps – tik jau kaip treneris.

Bendraudamas su žurnalistais Š.Jasikevičius nevynioja žodžių į vatą, o kai kurie jo pasisakymai apskriedavo pasaulį.

Pavyzdžiui, 2016-2017 m. sezoną po antrųjų LKL pusfinalio rungtynių su Klaipėdos „Neptūnu“, jis auklėjo žurnalistą nesiteisindamas dėl sprendimo išleisti brazilą Augusto Limą į Ispaniją aplankyti neseniai pagimdžiusios žmonos.

„Kaip tai vertinu? Aš jam leidau išvažiuoti“, – į klausimą apie A.Limos sprendimą palikti komandą per svarbias rungtynes atšovė Š.Jasikevičius. „Bet ar normalu, kad pusfinalyje žaidėjas išvažiuoja?“ – nenurimo žurnalistas.

„Ar tu turi vaikų? Kai turėsi, jaunuoli, suprasi. Čia yra maksimumas, ką gali žmogus patirti. Tu galvoji, kad krepšinis yra svarbiausia gyvenime? Pusfinalis – kam jis yra svarbus? Tu matei, kiek yra žiūrovų? Svarbu?

Tu, kai vaiką pirmą savo pamatysi, tai ir suprasi, kas yra gyvenime svarbiausia. Ateik su manimi pasikalbėti tada. Nes nieko nėra pasaulyje didingesnio, kaip vaiko gimimas. Nei titulai, niekas. A.Lima dabar yra padangėse nuo emocijų, aš labai dėl jo džiaugiuosi“, – kalbėjo Šaras.

Vaizdo įrašas su šia „Žalgirio“ trenerio kalba pasaulyje tapo virusinis ir Š.Jasikevičiaus portretui suteikė naujų spalvų – jautraus ir savo žaidėjus suprantančio trenerio.

Bet tai buvo eilinis pliūpsnis žibalo į jau ir taip kaitriai degantį laužą – „Žalgirio“ treneris niekada nesitaikstė su jam nepatinkančiais, netinkančiais, erzinančiais ar, jo nuomone, kvailais klausimais.

Kam nori, tam komentuoja

Žurnalistus Š.Jasikevičius auklėjo Graikijoje, Izraelyje, nuolat auklėja ir Lietuvoje.

Na, pavyzdžiui, toks jo pasisakymas 2017 metų sausį apie kritiką: „Kritika yra gerai. Nemalonu, bet tai mūsų darbo dalis. Man pačiam yra labai įdomu kritiką skaityti, esu jaunas treneris ir norisi tobulėti. Man ši profesija labai svarbi ir daug skaitau bei skaitysiu. Skaitau viską apie krepšinį.

Bet žurnalistai irgi turi prisiimti atsakomybę, ką rašo. Jiems yra lengviau vaikščioti mieste, niekas nežino, kas jie tokie. Per 15 pirmųjų rungtynių apie „Žalgirį“ rašoma labai gražiai, o po vienų rungtynių prasideda didžiulė kritika, kad žaidėjas blogai pasirinktas. Man vienos rungtynės nieko nereiškia.

Žurnalistai turi didelę įtaką žmonėms, kurie skaito ir galvoja, kad šie supranta krepšinį. Ir aš tikrai žinau, kurie supranta krepšinį, ir kurie ne. Jūs turite didelę įtaką, tai labai svarbi profesija, kritikuokite. Man labai patinka, aš viską skaitau.“

Per šį monologą Š.Jasikevičius tąsyk tik patvirtino tai, ką dauguma ir taip žinojo – jis vertina tik kai kuriuos žurnalistus, o kitų nuomonė jam ne tokia svarbi, nors pats treneris ne visada teikiasi paaiškinti savo sprendimus.

Juolab kad žurnalistas ir neturi išmanyti absoliučiai visų krepšinio niuansų. Jei juos išmanytų, eitų treniruoti, o ne rašytų apie krepšinį.

Pastaruoju metu Š.Jasikevičiaus retorika su žurnalistais – vis griežtesnė. Kartais susidaro įspūdis, kad būtent žurnalistus „Žalgirio“ treneris kaltina dėl savo ir komandos nesėkmių.

Š.Jasikevičius žurnalistus tujina ir net į logiškus klausimus ne visada atsako. Tai priklauso nuo trenerio nuotaikos, o jei tos nuotaikos – juolab pergalės – nėra, bet koks klausimas gali tapti raudonu skuduru.

Pavyzdžiui, pernai lapkritį per Eurolygos rungtynių su Berlyno ALBA pertrauką žurnalistė paklausė, ką „Žalgiris“ žada keisti savo žaidime? Klausimas buvo logiškas, nes po dviejų kėlinių svečiai iš Kauno atsiliko 26:32.

Tačiau klausimą uždavusiai transliacijos žurnalistei Š.Jasikevičius draskė akis: „Nieko. Nekeisime nieko!“

O štai po tų pačių rungtynių, kurias „Žalgiris“ pralaimėjo (62:69), žurnalistams treneris jau aiškino, kad per pertrauką drabužinėje buvo kalbėta apie tai, ką keisti žaidime, kad keistųsi ir vaizdas aikštėje.

„Neišsireikalauju, kad būtų kreipiamas dėmesys į pastabas, pasakytas per minutės pertraukėles ar pertrauką. Šiandien buvo du kartai, kai žaidėjas po minutės pertraukėlės padarė būtent tai, ko buvo pasakyta nedaryti. Tai yra patirtis, disciplina.

Už discipliną atsakingas aš, tad dirbsime šiuo klausimu kiečiau, nes nelabai reaguojama į tai, ką pasakiau per pertrauką. Jei pažiūrėsite į kai kurių žaidėjų klaidas pirmoje rungtynių pusėje ir trečiame ketvirtame kėliniuose, jos yra identiškos.

Mes jiems apie tai sakome. Mus galbūt galima kaltinti tuo, kad jiems duodame per daug informacijos, bet tikrai negalima kaltinti tuo, kad nesakome“, – svarstė Š.Jasikevičius.

„Žalgirio“ trenerį iš dalies galima suprasti: per niekaip nesiklijuojančių rungtynių pertrauką jo galva užimta mintimis apie tai, kaip sustyguoti komandą, o ne ką atsakyti žurnalistei, tačiau vis dėlto atsakymas, kad nežada nieko daryti, skamba itin keistai.

Auklėjo ne tik žodžiais

Raudonu skuduru Š.Jasikevičiui tapo ir klausimas sausio 19-ąją, kai LKL čempionate „Žalgiris“ netikėtai pralaimėjo „Šiauliams“.

Savo žaidėjus Š.Jasikevičius auklėjo per treniruotę iškart po rungtynių, o žurnalistams nepasitenkinimą rodė per spaudos konferenciją.

„Ar tu išvis žiūri mūsų rungtynes LKL? Čia tau pirmą sykį mes taip darome? – paklaustas, ar Thomas Walkupas nuo trečiojo kėlinio žaidė todėl, kad jį buvo norima patausoti, atkirto Š.Jasikevičius, bet vėliau sušvelnino toną. – Kas antros rungtynės taip yra. Idėja ta, kad turime jauną įžaidėją, kuriuo labai tikime ir kuriam reikia žaisti.“

Tas klausimas – kaip klausimas: nei kvailas, nei įžeidžiantis. Net tai, kad „Žalgiris“ nuolat naudoja tam tikras kombinacijas, kad nuolat vienaip ar kitaip keičia žaidėjus, niekaip nerodo žurnalisto neišmanymo, nes gal jam reikia tik citatos?

Aiškintis su treneriu – ne išeitis, nes galiausiai toks apsižodžiavimas gali virsti paprasčiausiu buitiniu konfliktu.

O kaip Š.Jasikevičius būtų sureagavęs į panašų, bet iš esmės gilesnį klausimą: „Kas antras LKL rungtynes Th.Walkupą į aikštę leidžiate tik nuo trečiojo kėlinio. Bet įpusėjus antrajam „Šiauliai“ išsiveržė į priekį ir nebeleido jums perimti kontrolės. Ar nesvarstėte anksčiau keisti įžaidėjus, kad pasikeistų, pavyzdžiui, žaidimo ritmas?“

Siekia viską kontroliuoti

Komunikacijos specialistas Mykolas Katkus pastebėjo, kad Š.Jasikevičius – tik vienas iš daugelio viešų žmonių, kurie leidžia sau daugiau.

„Turime politikų, kurie nenori kalbėti su žiniasklaida ir bendrauja tik su gerbėjais. Autentiškumas, chamizmas ir nekultūra visuomenei patinka – ne veltui veiksmo filmų herojai dažnai keikiasi kaip vežikai, nes taip perkamas žmonių supratimas, kad filmas yra apie juos pačius.

Būtent dėl to Š.Jasikevičius nepatiria neigiamos visuomenės reakcijos arogantiškai bendraudamas su žiniasklaida“, – teigė M.Katkus.

Tačiau galbūt yra ir kita medalio pusė? Gal toks Š.Jasikevičiaus bendravimas su žurnalistais parodo tikrąsias „Žalgirio“ problemas?

Jei Š.Jasikevičius net su žurnalistais bendrauja kaip su idiotais ir vietoj paaiškinimų, kad ir trumpų, tik tyčiojasi, tai gal ir žaidėjai paprastose situacijose ko nors nesupranta ar nežino, o treneris jiems nepaaiškina – tik pasityčioja?

Štai dvi paprastos situacijos iš „Žalgirio“ pirmųjų rungtynių Karaliaus Mindaugo taurės turnyro ketvirtfinalyje sausio 21-ąją su „Šiauliais“.

Trečiojo kėlinio pradžioje per minutės pertraukėlę Š.Jasikevičius Zachui LeDay aiškino derinį. „Aš suprantu, kad tau tai per sunku, bet tu nerk, nerk, nerk“, – pirštu baksnojo Š.Jasikevičius, minutės pertraukėlę baigdamas, kaip ir pradėdamas, riebia angliška fraze.

Nors jautresniems aistruoliams užkliuvo šis trenerio pasisakymas, Š.Jasikevičių galima suprasti: visiems nervai nelaikytų, kai šimtąjį kartą kartoji tą patį, o žaidėjas vis tiek nevykdo nurodymo.

Bet po žodžių krušos Jockui Landale'ui antrojo kėlinio pradžioje, kurią treneris baigė fraze: „Patikėk, žinau, ką sakau“, o vidurio puolėjas palinksėjo galva, kad tiki, australas buvo sugniuždytas.

Paradoksas, bet prašydamas, kad žaidėjai elgtųsi kaip tikri vyrai, treneris su jais elgiasi kaip vaikų darželio auklėtojas, siekiantis viską kontroliuoti ir reikalaudamas vykdyti kiekvieną nurodymą.

Tad gal dėl to „Žalgirio“ krepšininkai aikštėje dažnai ir atrodo lyg vaikai, iš kurių atimtas saldainis – nori gerai žaisti, bet bijo žengti žingsnį į šoną, kad tik negautų pylos nuo trenerio?

Jau praėjusį sezoną atrodė, kad Marius Grigonis geriau žaisti pradėjo, kai Š.Jasikevičius lyg ir atleido vadžias ir leido gynėjui aikštėje šiek tiek improvizuoti.

Šį sezoną tas pat su Luku Lekavičiumi, kuris rezultatus pradėjo rodyti tada, kai gavo laisvės siausti. Z.LeDay geriausiai žaidžia irgi ne tada, kai deriniai idealiai įvykdomi, o tada, kai turi laisvės spręsti pats.

Gal būtent dėl to, kad žaidėjai pernelyg kontroliuojami ir įsitempę, „Žalgiris“ ir dūsta žaisdamas net su LKL autsaideriais, kuriuos keliolika kartų lenkia biudžetu ir meistriškumu?

Tad, treneri Š.Jasikevičiau, ar klausimas, kas jums trukdo nuteikti komandą rungtynėms, šį sezoną būtų užgaulus?

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.