Olimpinis čempionas ir legendinis krepšininkas, dabartinis Maskvos srities „Chimki“ treneris penktadienį švenčia savo 60-ies metų jubiliejų.
Bendraudamas su lrytas.lt R.Kurtinaitis pirmoje interviu dalyje pasidalino mintims apie laisvu laiku praktikuojama sodininkystę, sėdėjimą ant adatų dėl Eurolygos spendimo ir anksčiau nepastebėtus dalykus.
Antroje interviu dalyje liesis nuoširdūs pasakojimai apie spalvingiausius savo karjeros momentus Australijoje ir Azerbaidžane, musulmonų religiją, legendinius Kauno „Žalgirio“ laikus ir kodėl R.Kurtinaitis svajoja patyliukais.
– Savo tiek sportininko, tiek trenerio karjeros metu turėjote daug įdomios patirties: dalyvavote NBA tritaškių konkurse, žaidėte Australijoje, vėliau etapas Azerbaidžane. Esate linkęs į tam tikras avantiūras ar tuo metu taip susiklostė palankios aplinkybės tokiems įvykiams?
– Galbūt avantiūros to nepavadinčiau, o labiau pasaulio pažinimu (juokiasi, – red.).
Aš sprendimus visada priimu greitai, toks ir aikštelėje būdavau. Pamenu, kai Gedvydas Vainauskas paskambino, kuomet antrą kartą kvietė treniruoti „Lietuvos rytą“, tai jis iš karto siūlė atvažiuoti jau kitą dieną dirbti. Sakau: „Palaukit, Gedvydai, man reikia pasitarti, susidėlioti reikalus.“ O jis man ir sako: „Ne, ne tu, kaip ir aš, mes per sekundę priimame sprendimus.“ Galiausiai taip ir įvyko. Sakau gerai, atvažiuosiu.
Paaiškėjo, kad kitą dieną jau buvo su Daiva Žeimyte 18 valandą vakare paruošta programa. Dar manęs neatsiklausęs G.Vainauskas jau žinojo mano atsakymą. Taip sudėliojome, ta laida ir įvyko kitą dieną.
Aš daug keliavau po pasaulį, bet ne visada daug pamatai per savaitę ar mėnesį. Aišku, kad daug matai krepšinio salę, treniruotes, viešbutį.
Į Australiją, iš esmės, važiavau, nes patiko pati šalis. Atlyginimai ten nebuvo dideli, galėjau Ispanijoje, kas vėliau ir įvykio, galėjau uždirbti tris ar keturis kartus daugiau. Buvau Australijoje porą kartų prieš tai, kai darėme turą su sovietų sąjungos rinktine.
Man šalis paliko labai didelį įspūdį. Ir kai man šansas pasitaikė ten nuvykti žaisti, aš išvažiavau ir visiškai nesigailiu. Manau, kad jei Madrido „Real“ vėliau nebūtų pasiūlę atvažiuoti pas juos, tai ir būčiau likęs ten žaisti, kur tikrai atradau tą šalį, ji atrado mane. Australijos mastu mūsų santykiai buvo labai geri, mane šiltai priėmė, atvykus laikraščiai pasitiko su tokia antrašte – „Sveikas, sūnau, sugrįžęs į savo šalį.“
Labai nuoširdžiai viskas vyko, tauta jų labai puiki, nemateriali, nebuvo politinių problemų. Neturėjo jie nacionalizmo, visi jiems buvo australai, kurie gyveno jų šalyje: ar tu rusas, ar lietuvis, ar ten ukrainietis, serbas, anglas.
Man labai patiko, sapnuoju dar iki dabar Australiją. Gyvenau tokiame dėkingame tropikų krašte, Taunsvilio mieste, kur žiemos nebūna. Jis mažesnis, jame apie 120 tūkstančių gyveno žmonių. Jis buvo prie jūros, turėjo gerą salę, galima buvo žvejoti, visada pliaže galima būti.
Aišku, jie ten turi savo žiemos tarpą, kada nebesimaudo, nors temperatūra oro būna 25-27 laipsniai šilumos, o vandens – 25. Aš vienas pliaže būdavau, nes jiems būna žiema ir australai kokius du mėnesius neina. Jie pradeda rinktis, kai prasideda karščiai po 40-45 laipsnius.
Apskritai, tai australai nesidegino po saule. Taip galėdavo atskirti užsieniečius nuo vietinių, kurie vengdavo saulės. Tuo metu virš Australijos buvo didelė ozono skylė, tai saulė sukeldavo ir odos vėžį, ir t.t. Tačiau aš buvau rudas, gulėdavau nuolatos, kai būdavo laisvo laiko. Vanduo šiltas, nors tiesa, ten maudytis gana pavojinga: visokios medūzos, rajos, elektriniai unguriai.
Rykliai buvo dar ne pats didžiausias baisumas, nes australai nuo jų tūkstančius kilometrų yra atsitvėrę. Būna, kad prasimuša kažkiek, bet yra visokios medūzos, gyvūnėliai, kur prisilieti ir gauni tą nuodų dozę mirtiną, paralyžiuoja iš vis.
Ateini į pliažą ir yra tokia informacinė lenta, kur pas mus būna, kad negalima gerti, ar kitų dalykų daryti, o pas juos visa ta lenta pripaišyta visokių gyvūnų ir ką jie daro. Kaip mūsų erkės, kur nepastebi, bet bėdų gali pridaryti nemažai.
Pažinau aš tą šalį. Jei ne Madrido „Real“, tai turėjau dar vienerių metų sutartį su „Suns“ klubu. Tada Arvydas Sabonis paskambino, vėliau „Real“ atstovai skambino ir klausė, ar noriu prisijungti. Tuo klausimu Arvydas daug padirbėjo. Australijoje buvau gerose santykiuose su klubo vadovybe, tai pavyko nutraukti sutartį. Likome draugais iki šių dienų šeimomis.
Aišku man ir baigėsi gerai. Pamenu, kad atėjau pas klubo prezidentą ir pasakiau, kad turiu dar galiojantį kontraktą, bet visą gyvenimą svajojau žaisti „Real“ klube. Man buvo 30-imt metų ir jeigu dabar neišvažiuosi, tai jau tada niekada. Žmogiškai pasikalbėjome, mes ten vakarieniaudavome šeimomis, tai tada klubo savininkas ir sako: „Nematau Rimai prasmės tavęs čia laikyti. Taip, tu esi geriausias mūsų komandoje, bet jeigu tavo širdis tenai, o kūnas čia, tai ir tau negerai, ir mums negerai.“
Tik australai gali tokius pastebėjimus padaryti. Nesinaudojo tuo kontraktu jie, nebadė į veidą, taip draugiškai ir išsiskyrėme.
– Papasakokite plačiau apie etapą Azerbaidžane.
– Kažkada žaisdamas pirmoje lygoje buvau nuvykęs ten. Tuo metu sovietų sąjungoje jų klubai žaidė pirmoje lygoje. Buvau pažįstamas ir su dabartiniu šalies prezidentu Ilhamu Alijevu. Jis yra ir olimpinio jų komiteto prezidentas, tad jo pakvietimu atvykau (2002 metais, – red.).
Jie nuo 1990 metų krepšinį visai užleido ir pasakė, kad nori atgaivinti. Anksčiau krepšinis pas juos buvo paraleliai su futbolu, galvoju, kad netgi dvi komandos vėliau žaidė aukščiausioje sovietų lygoje.
Teko viską nuo nulio pradėti ir per penkis metus sukūriau visą čempionatų sistemą, visą sistemą, jie nieko neturėjo. Surinkau jaunimą, padariau rinktinę, sudariau Baku „Gala“ klubą, kuris žaidė FIBA Europos taurėje. Trejus metus dirbome labai stipriai, jiems trūko meistriškumo, bet laibai noriai treniravosi.
Aš juos skraidindavau į Lietuvą po mėnesį, po du. Pavyko vienu metu, kai vadovavo Antanas Sireika Kauno „Žalgiriui“, susitarti su jais ir sužaisti rungtynes. Aš jiems tada pasakiau, kad žalgiriečiai du kartus daugiau treniruojasi nei jūs, nors mes už juos treniravomės tris kartus daugiau.
Aš tuo metu iš „Žalgirio“ fizinio rengimo trenerio Aleksandro Kosausko prašydavau, kad man sudarytų treniruočių planus, ką „Žalgiris“ treniruojasi. Mums reikėjo į tai orientuotis, nes nebuvau fizinio rengimo treneris. Tai aš duodavau trigubai daugiau, nei tai, ką paruošdavo A.Kosauskas. Tačiau jiems sakydavau, kad treniruojasi dvigubai mažiau.
Kad jūs būtumėte matę, kaip jie noriai treniravosi. Dirbdavo nuo ryto iki vakaro be sustojimo. Tai po tokių trejų metų darbo mes laimėjome musulmonų olimpines žaidynes. Dalyvavo net 56 šalys, buvo sudėtinga. Žaidė ir Irano rinktinė, kuri po to 2008 metais žaidė Pekino olimpinėse žaidynėse.
Man atrodo, mes juos įveikėme vienu tašku arba pusfinalyje, arba finale. Tai toks pasiekimas, kur įvertino ir šalies prezidentas, ir visa sporto bendruomenė. Grįžome namo kaip herojai. Tą musulmoniškų šalių olimpiada, ko gero, svarbiau jiems nei koks Europos čempionatas.
Azerbaidžane aš neuždirbau per daug ten tų pinigų, bet man patiko. Pažinau azerbaidžaniečius, labai geri žmonės. Pažinau šalį, kuri dabar smarkiai progresuoja, antras Dubajus bus. Įgijau daug draugų šitoje šalyje.
Daug supratau apie musulmonų religiją, kokia jos esmė, nes man patinka domėtis. Kadangi žaidynės vyko Saudo Arabijoje, tai buvau Mekoje ir Medinoje, kur yra musulmonų lopšys. Milijonai musulmonų negali patekti į tas vietas, kur Mohametas palaidotas, kur Mekos auksiniai vartai. Aš visus jų ritualus praėjau.
Atvykau su musulmoniška komanda, viskas buvo įforminta ir visur dalyvavau, kaip musulmonas. Apsikirpau, nusiploviau, žodžiu, visus ritualus jų padariau ir viską mačiau iš vidaus, ko negali turbūt pusę pasaulio. Aš tą labai vertinu.
Žinoma, per visą tą laikotarpį tų kapeikų galėjau uždirbti kur kas daugiau kitose šalyse. Tačiau jau niekas iš manęs neatims to, ką pamačiau. Apskritai, aš nesigailiu nei vienu savo žingsniu, kokius atlikau. Daug dalykų, aišku, yra taisytinų, bet jei reikėtų viską iš naujo pradėti, tai praktiškai viskas man čia gerai susidėliojo ir daug pretenzijų nematau.
– Jei kalbėtume apie įsimintiniausius jūsų žaidėjo karjeros laikotarpius, kas tai būtų?
– Galbūt tai įsimintina ne tik, kaip žaidėjui, bet apskritai. Gyvenome ir matėme perėjimą iš vieno santvarkos į kitą. Mes tapome olimpiniais čempionais sovietų sąjungos sudėtyje ir mums teko garbė pirmiems dalyvauti olimpiadoje po nepriklausomybės atgavimo.
Manau, kad mes dvi olimpiadas, Europos čempionatą ne tik, kad sėkmingai sužaidėme su savo pajėgomis, bet ir davėme tą tokį impulsą visam lietuviško krepšinio vystymuisi nuo 1990 metų. Mes pradėjome nuo nulio, mes ieškojomės patys rėmėjų, federacija nieko neturėjo.
Derėjomės kontraktus su „Reebook“, su „Adidas“, ieškojome aprangų, pamenu Šarūno Marčiulionio iniciatyvą. Viską vystėme, o dabar ateina žmonės ir pasako, kad 9 vieta (pasaulio čempionate 2019 metais, – red.) yra gerai, mes gyvename gerai. Man skaudu, nes mes ėjome, klupėjome, darėme ir ne tik krepšinyje.
Man pačiam šitos dienos yra įsimintinos, tas startas, ta pakelta kartelė, kurią čia dabar bando nuleisti. Truputį neramina, bet manau, kad čia tik laikinai, nes turėtume grįžti į tą lygį. Nemanau, kad nusirisime iki futbolo lygio, kur jau viskas tenkina, ar 9 vieta, ar 15 vieta.
Tos dienos man įsimintinos: Barselonos olimpiada, Europos čempionatas ir aišku Atlantos olimpinės žaidynės. Tiesa, buvo ir nusivylimo, kuomet nedalyvavau dėl žaidimo Australijoje, o rinktinė nepateko į 1993 metų Europos čempionatą.
Tačiau Atlanta vainikavo visą reikalą, trečia vieta, perdavėme estafetę puikiems žaidėjams, kurie vėliau tęsė viską, tapo Europos čempionais, prizininkais Sidnėjuje. Vėliau tik truputį nukrypome nuo kurso.
– Kaip atrodė etapas „Žalgirio“ klube, kuomet trejus metus iš eilės triumfavote sąjungoje?
– Atsimenu aš tuos laikus, dažnai susibėgame, susitinkame su buvusiais varžovais. Visi finalai buvo su CSKA komanda: trys laimėti ir trys pralaimėti. Šiuolaikiniam jaunimui yra labai sunku papasakoti ir perteikti tą jausmą.
Mes tuo metu buvome sovietų dalimi, o per krepšinį, per meną išreikšdavome savitumą. Labai džiaugiuosi, kad buvau viso to dalyvis. Buvome pradininkai to viso 90-ųjų Lietuvos krepšinio.
Tų metų dvasia labiau suprasti gali vyresnio amžiaus žmonės, kurie tą matė, jautė. Mes galime pavartyti tą istoriją, faktus žinoti, tačiau nepajausi dvasios. Manau, kad liko dar nemažai žmonių, kurie prisimena ar matė.
Man patiko toks atvejis Kauno dramos teatre. Buvo keista, kad jie rungtynių su CSKA metu darė spektaklį, kas gi galėjo Kaune eiti žiūrėti, kai tuo metu žaidė „Žalgiris“. Pasirodo buvo tokių žmonių. Mes draugaudavome su aktoriais, tai šie pasakojo, kaip ten viskas vykdavo.
Užkulisiuose turėdavo televizorių, per kurias rodė rungtynes. Jie greitai suvaidindavo savo rolę ir bėgdavo žiūrėti, o kai „Žalgiris“ laimėjo, tai išėjo ant scenos ir padarė ekstrą pranešimą apie pergalę prieš CSKA. Štai tokios svarbos mūsų laikų mūšiai su Maskvos klubu buvo ir veikiausiai tie, kas matė gyvai, labiau supras tą laikotarpį.
– O kas įstrigo trenerio karjeros metu?
– Pradžia buvo sunki, neskubėjau kažkur griebti kažkokio klubo, nors pasiūlymų ir turėjau. Pradėjau nuosekliai, nuo Azerbaidžano, nuo vaikų. Reikėjo patikrinti patį save, ar aš sugebėsiu.
Aš aišku, niekada nebuvau atitrūkęs nuo krepšinio po sportininko karjeros pabaigos. Ketverius metus dirbau Kūno kultūros ir sporto departamente (1997-2001 metais, – red.). Visada stebėdavau, kaip „Žalgiris“, „Lietuvos rytas“ žaidžia Europos taurėse. Sėdėdavau salėse, bet per tuos metus nebuvau tikras, ar galėsiu pereiti prie trenerio darbo.
Todėl reikėjo pradėti nuo kažko, kaip Azerbaidžane, su jaunimu. Pamačiau, kad rezultatai gaunasi neblogi, įgijau patirties, būtent trenerio patirties, nes ji nuo žaidėjo labai skiriasi. Kaip treneris mąstyti pradėjau tik po kokių dvejų metų, reikėjo išmokti naujų dalykų, pradėti krepšinio situacijas vertinti ne kaip žaidėjui.
Treneriui yra sunkiau, nes žaidėjas išėjęs į aikštę gali kažką padaryti, o tu tik patarti.
Tačiau man, kaip treneriui, patinka žaisti aukštesniame lygyje, sakykime Europos taurėse, jau nekalbu apie Eurolygą. Turbūt man kažkokias mintis apie NBA, kaip ir žaidėjui, laikas paleisti, nėra šansų. Tačiau džiaugiuosi tokiais potencialiais Europos kandidatais, kaip Šarūnas Jasikevičius, kuris gali pratęsti puikią karjerą. Džiugu ir dėl Artūro Karnišovo.
Mes kažkokį impulsą davėme, bet toliau eina jaunimas.
Vis tik buvo malonu laimėti tas Europos taures tiek su „Lietuvos rytu“, tiek ir su „Chimki“ komanda. Treniruoti tokį klubą, kaip „Chimki“, yra sudėtinga. Tau prieš sezoną pasako, kad atnešk taurę ir neturi šansų į mažiausią klaidą.
Tau duoda pinigų susikomplektuoti komandą tiek, kiek reikia, bet jie nori ir matyti tą taurę. Negalėsi čia jau teisintis, kad mūsų biudžetas mažesnis, o pas kažką didesnis. Man pavyko tai padaryti du kartus, dar VTB titulas prisidėjo, kas apskritai lygos istorijoje tik kartą yra buvę.
Aišku, turiu dar tokių minčių, kad turėčiau padaryti. Tegul lieka paslaptyje, nes jei duodi labdarą ir ją atskleidi, tai anokia čia labdara. Yra minčių, kurios turi būti tyliai sugalvotos. Meilė ir sėkmė mėgstą tylą, reikia branginti tuos dalykus.
Mačiau, kad Katažyna Zvonkuvienė sudainavo dainą, kur sakė, kad viskas prasideda tik nuo 40-ies. Manau, kad ji suklydo, viskas prasideda nuo 60-ies pagal mano filosofiją. Reikia jai perdainuoti.
Rimas Kurtinaitis gimė 1960 metais gegužė 15 dieną.
Per savo krepšininko karjerą yra žaidęs Kauno „Žalgirio“, Madrido „Real“, Maskvos CSKA ir kituose klubuose.
Sportininko karjeroje tapo keturis kartus SSRS čempionu – 1982, 1985, 1986, 1987 metais. 1985 metais tapo Europos ir universiados čempionu, 1986-aisiais pasaulio vicečempionu, 1995-aisiais Europos vicečempionu, 1989 metais Europos čempionato bronzos laimėtoju.
1988 metų Seulo olimpinis čempionas, 1992-ųjų Barselonos ir 1996-ųjų Atlantos žaidynių bronzos medalių laimėtojas.
Trenerio karjeros metu treniravo Vilniaus „Lietuvos ryto“, Maskvos srities „Chimki“ ir kitus klubus. 2009, 2012 ir 2015 yra laimėjęs Europos taurę.
1997 – 2001 metais ėjo Kūno kultūros ir sporto departamento direktoriaus pareigas.
