Tad aiškus atsakymas į visus klausimus: turime štai tokią moterų krepšinio padėtį Lietuvoje“, – nelinksmai kalbėjo Lietuvos krepšinio federacijos Trenerių asociacijos vadovas Vydas Gedvilas.
Stebėdamas vis labiau į užmaršties ir beviltiškumo liūną grimzdantį šalies moterų krepšinį vienintelis šalies treneris, sugebėjęs su moterų rinktinę 1997-aisiais atvesti prie aukščiausių Europos pirmenybių apdovanojimų, šaukiasi pagalbos.
Trečiadienį Lietuvos krepšinio federacijos, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, moterų krepšinio klubų bei Lietuvos tautinio olimpinis komiteto atstovai Kaune bandys ieškoti būdų sugrąžinti moterų krepšinį iš nebūties.
„Tikslas paprastas – planas turi būti numatytas ne keleriems metams, o geram dešimtmečiui. Realybė turi būti tokia – Lietuvos moterų rinktinė privalo žaisti 2028 metų Los Andželo olimpiadoje. Tuomet tai būtų moterų sporto reanimacija“, – aiškino 61-erių V.Gedvilas.
Krepšinio specialistas, savo laiku žingsniavęs ir politiko keliu, tikino, kad potencialo sugrįžti, jei ne į tuos auksinius, tai bent jau į 2000-uosius laikus, rasti įmanoma: yra ne tik aukšto lygio krepšininkės, kurios vestų nacionalinę ekipą į priekį, bet ir treneriai, būtina infrastruktūra.
Šiai dienai šalies moterų krepšiniui reikia tik aiškios klubų strategijos – vizijos ir tikrai nedidelės savivaldybių finansinės paramos ekipoms.
„Per visą atkurtos Nepriklausomybės istoriją gal tik du Lietuvos klubai turėjo savo biudžetuose milijoninę eilutę ir tai buvo tais laikais, kai viešpatavo litas. Aš 1993-aisiais treniravau Kauno „Viktoriją“, kurioje žaidė net 7 rinktinės narės, o po to tik Vilniaus „Telekomas“ galėjo pasidžiaugti tokiu biudžetu.
Kiek reikia pinigų moterų krepšiniui šiai dienai? Tai pasižiūrėkime pagal praėjusių metų savivaldybių skiriamas lėšas moterų krepšiniui: Vilniaus „Kibirkščiai“ atseikėta 200 tūkstančių eurų, Kaunas savo „Aisčių“ komandai – 105 tūkstančius, Klaipėda skyrė neptūnietėms – 55 tūkst., Šiauliai savo ekipai – 44 tūkst. eurų.
Tai kažkur reikia apie 300 tūkst. eurų, kad visiškai neužgestų moterų krepšinis.
Nenoriu, kad kažkas įsižeistų, tačiau visas šalies moterų krepšinis gali tilpti kad ir vieno Kauno „Žalgirio“ ar Vilniaus „Ryto“ komandos žaidėjo kontrakto ribose“, – finansinius moterų krepšinio aspektus dėliojo Trenerių asociacijos vadovas.
Lietuvos moterų krepšinio rinktinė Europos čempionatuose varžėsi 11 kartų ir 1997-siais Vengrijoje iškovojo čempionės titulą, o dar tolimais 1938-siais Romoje pasidabino pirmenybių sidabru.
Dar 2001 metais ir 2005-siais lietuvės kovojo dėl bronzos apdovanojimų, tačiau namo sugrįžo tuščiomis, o jau nuo 2007-ųjų nė karto nepretendavo į medalius.
Mūsų nacionalinė ekipa greičiausiai praleis kitąmet jau trečiąjį Europos čempionatą, nes atrankoje skaudžiai nusileido Turkijai 51:74 ir vargu ar sugebės iškovoti E grupėje vieną iš pirmų dviejų vietų.
Pasaulio čempionatuose lietuvės žaidė tris kartus ir 1998-siais bei 2006-siais buvo aukščiausiai – šeštos. Nuo pastarųjų planetos pirmenybių Brazilijoje Lietuvos ekipa net nepretendavo į šių varžybų kelialapius.
– Natūralu, kad visų pirma reikėtų kalbėti apie Lietuvos moterų krepšinį pasauliui reprezentuojančią ekipą – rinktinę. Turime kuo didžiuotis?, – lrytas.lt paklausė V.Gedvilo.
– Tikrai neverta nurašyti mūsų žaidėjų – mes turime tikrai gerų krepšininkių, tik kad jos yra išsibarsčiusios po užsienio komandas ir sugrįžusios per trumpą laiką nesugeba susižaisti.
Auga būsimą mūsų žvaigždutė 14-etė Justė Jocytė, turime puikias žaidėjas Laurą Svarytę, Daugilę Šarauskaitę, tą pačią Kamilę Nacickaitę, Santą Okockytę, dar keletą metų galėtume remtis ir Gintare Petronyte. Pavardžių ir žaidėjų turime, klausimas tik tame – kas toliau?
– Kuria prasme?
– Visos krepšininkės žaidžia kažkur užsienyje, mūsų šalies moterų krepšinio lyga apskritai ties išnykimo riba. Žinote, kiek klubų planuoja kitą sezoną pradėti varžybas? Kol kas tik du: Vilniaus „Kibirkštis“ ir Klaipėdos „Neptūnas“.
Kiek žinau, buvo kalbamasi su Kauno meru Visvaldu Matijošaičiu, kad miestas prisidėtų prie Kauno „Aisčių“ ekipos rėmimo.
Tikiuosi, jis palaikys moterų sportą. Bet ir trys klubai yra tragedija – konkurencijos jokios. O taip vadinamoje moterų B lygoje taip pat viskas drastiškai traukiasi.
Kas ką besakytų apie ilgametę moterų krepšinio lygos vadovę Audrą Ginelevičienę, jai vadovaujant čempionatas turėdavo 6-8 komandas ir tai buvo bent tam tikro lygio išlaikymas.
– Jūsų manymu, kokia išeitis?
– Reikia moterų krepšinio strategijos ir siekių jos laikytis. Visų pirma, čempionate turėtų žaisti 8-10 komandų, iš kurių dvi ar trys rimtai konkuruotų dėl titulo.
Tuo pačiu, svarbu turėti ir moterų Eurolygoje ar tarptautinėse taurėse vieną ar kelias ekipas.
Jose ir turėtų žaisti bei tarpusavio ryšį tobulinti nacionalinės rinktinės kandidatės bei žaidėjos. Sakysime taip – moterų krepšinį galima būtų gelbėti turint rimtą reprezentacinę komandą, kurioje būtų sukoncentruotos ne tik geriausios mūsų šalies krepšininkės, bet ją treniruotų ir rinktinės strategas.
– Kiek kainuotų tokios ekipos išlaikymas?
– Jei tokia komanda žaistų moterų Eurolygoje, per sezoną reikėtų apie 0,5 mln. eurų. Nėra pasakiški pinigai, bet su tokia ekipa atgaivintume moterų krepšinio judėjimą Lietuvoje.
– Nacionalinei moterų ekipai vadovauja Mantas Šernius. Tačiau jis dabar yra Prienų vyrų klubo strategas.
– Taip. Esu pats dirbęs šį darbą ir labai gerai suvokiu, jog tik verdant viename katile gali geriau išmanyti situaciją. Nesu prieš M.Šernių, jis puikus specialistas, bet mes kalbame iš esmės apie viziją, o ne mėtomės pavardėmis.
Tad sakyčiau, kad imantis tam tikro moterų krepšinį gaivinimo plano, reikia elgtis būtent taip – gerą Lietuvos moterų ekipą turi treniruoti rinktinės strategas.
– Turite gal kandidatūrą į rinktinės trenerio postą?
– Tai būtų neetiška ne tik trenerio atžvilgiu, bet ir mąstant apie tai, kad galutinį sprendimą pateikia ir už viską atsako Lietuvos krepšinio federacija.
Galiu tik paminėti, kad man labai imponuoja Baltarusijos nacionalinę komandą treniravęs specialistas. Bet aš nesiveržiu nieko keisti ar nuiminėti nuo postų.
– Prieš keletą metų Lietuvos krepšinio federacija turėjo moterų krepšinio gelbėjimo viziją.
– Tai reikia klausti Krepšinio federacijos, kokie buvo tie planai, kaip sekėsi juos vykdyti.
Į posėdį Kaune žadėjo atvykti jų atstovai, bus proga sužinoti, kas pasisekė, kas nelabai ir kur yra sunkiausia sprendimų dalis.
