Su moterų rinktinė 1997-siais Europos auksą nusiskynusio V.Gedvilo kandidatūrą į prezidentus vieningai iškėlė Lietuvos krepšinio trenerių asociacija, kuriai jis vadovauja jau du dešimtmečius. Asociacija vienija 444 narius.
V.Gedvilui teko paragauti ir politiko duonos, kurioje jis aktyviai dalyvavo 12 metų ir net buvo išrinktas Seimo pirmininku.
Vienu iš pagrindinių V.Gedvilo pagalbininku LKF vadovų poste būtų į generalinio sekretoriaus postą siūlomas Mindaugas Balčiūnas, kuris jau buvęs šiose pareigose, kai Lietuva ruošėsi priimti Europos vyrų krepšinio čempionato dalyvius 2011 metais.
Kiti būsimi V.Gedvilo pagalbininkai – Rūtenis Paulauskas, Petras Tutlys, Ilja Laursas, Gintarė Petronytė, profesorius Albertas Skurvydas, Valdemaras Chomičius.
„Manau, įtraukėme geriausius specialistus“, – kalbėjo V.Gedvilas.
LKF prezidentas bus renkamas rugsėjo 6 dieną. Apie ketinimus dalyvauti rinkimuose jau paskelbė ir buvęs krepšininkas bei tik ką su Kauno „Žalgirio“ ekipos sporto direktoriaus postu atsisveikinęs Robertas Javtokas bei buvęs nacionalinės rinktinės strategas Ramūnas Butautas.
Į rinkimus 41-erių R.Javtokas žengs su komanda, kurioje – legendinis treneris Jonas Kazlauskas ir žurnalistas bei prodiuseris Edmundas Jakilaitis.
Dabartinis LKF prezidentas Arvydas Sabonis federacijai vadovauja nuo 2011 m. Per dešimtmetį vyrų rinktinė iškovojo 2013 m. ir 2015 m. Europos pirmenybių sidabro medalius.
Savo programoje V.Gedvilas kaip pagrindinę šalies krepšinio vystymosi strategija įvardijo keturias kryptis – sportinę, institucinę, socialinę ir komercinę.
„Jei kalbėsime apie Lietuvos krepšinio federaciją, tai pagrindinis jos tikslas – aukščiausi rinktinių rezultatai. Visais lygmenimis. Ar tai būtų moterų, ar vyrų krepšinis ir, žinoma, vaikų krepšinis.
Sportinė kryptis turi būti pagrindiniu LKF galvos skausmu – nes iš esmės ši kryptis generuoja visą įmanomą finansavimą. Yra rezultatai, krepšinis iš valstybės gaus pinigų daugiau, bus rezultatai nekokie – rėmėjai tikrai nuo tavęs nusisuks.
Šis aspektas yra labai svarbus – juk dar prie prezidento Vlado Garasto pasirašyta sutartis dešimčiai metų su kasmetine 250 tūkst. eurų parama tarp LKF ir „Nike“ kompanijos buvo ne vardan gražių akių, o todėl, kad buvo aiškūs ir konkretūs rezultatai – visur stovėjome reitinguose aukštai.
Dabar apie institucinę mano programą. Jei manimi pasitikėtų krepšinio bendruomenė ir išrinktų vadovauti LKF, turiu planą, kuris konkretus: reikia decentralizuoti krepšinio organizacijos veiklą.
Tas kelias, kurį pasirinko naujoji tuometinė valdžia su Arvydu Saboniu, mano manymu, nėra visiškai teisingas – buvo nutarta prie LKF prijungti moterų krepšini lygą, moksleivių lygą.
Ką šiai dienai turime? Moksleivių krepšinio lygoje juntamai sumažėjo ekipų, apskritai dingo trečioji lyga, moterų lyga taip pat vos kvėpuoja.
Esminis institucinės pertvarkos klausimas matomas tuomet, kai žinai, jog prieš tai abi lygos buvo atskiros organizacijos, kurios turėjo savo valdybą, savo veiklos planus, buvo deleguojami žmonės į LKF Vykdomąjį komitetą.
Dabar šių lygų vadovai gauna atlyginimą iš federacijos, visiškai priklauso nuo jos, net ir balsuojant kažkokiais klausimais šių vadovų nuomonė privalomai turi sutapti su LKF, nes juk ji išlaiko tas lygas.
Tas LKF nevykęs bandymas po savimi pakišti lygas ypač gerai matomas moterų krepšinio pavyzdžiu – jau skaičiuojame tris Europos čempionatus, kuriuose mūsų šalies rinktinė nežaidžia.
Turiu nemenkos patirties moterų krepšinyje ir manyčiau, kad būtent tas modelis, kai Lietuvos moterų krepšinio rinktinės strategas klubiniame lygmenyje dirba su vyrais, o po to persimeta į moterų nacionalinę komandą – tai tikrai nėra gera praktika.
Turėjau pateikęs trijų žingsnių moterų krepšinio vystymo strategiją, pristatinėjau bendruomenei ir Vykdomajame komitete, bet... Ir tada, ir dabar sakau, kad siekiant gerų moterų rinktinės rezultatų būtina, jog lyga taptų savarankiška, turėtų rėmėją, vienas klubas būtinai kovotų Eurolygoje. Ir turėtų savo vadovybę.
Būtent tas modelis mums padėdavo dalyvauti tiek Europoje, tiek ir pasaulyje, padėjo siekti rimtų tikslų. Nieko naujo išradinėti nereikia – tiesiog pasinaudoti turėtu geru modeliu. Ir, žinoma, dar vienas aktualus niuansas: stipriausios klubinės komandos treneris turi būti ir rinktinės strategas“, – pasakojo V.Gedvilas.
– Išties, su Lietuvos moterų krepšiniu ir rinktine vos ne kasdien vis blogiau, - lrytas.lt kalbino V.Gedvilą.
– Tos kalbos, kad nėra žaidėjų, jos paprasčiausiai nieko vertos. Turime mes ir patyrusių, ir jaunų krepšininkių – imkime Gintarę Petronytę, Giedrę Paugaitė, Laurą Svarytė, Kamilę Nacickaitę, Justę Jucytę. Net kiek man žinoma, Biržuose atsirado dar vienas deimantėlis, kuri meta po 50 taškų per rungtynes.
Blogiausia, kad moterų krepšinis dabar priešpaskutinėje vietoje federacijai.
Man iki šio nuostabą kelia faktas, kad apie vyrų tris prieš tris komandas mes jau pradedame galvoti, o moterys visiškai ignoruojamos. Kodėl LKF neišstatė moterų tris prieš tris ekipą olimpinei atrankai?
Estija paėmė ir išstatė – ir praėjo atranką bei dalyvaus Tokijuje.
Pasakysiu liūdną tiesą – neatsimenu, kad Estijai mūsų rinktinė ar klubinės komandos būtų pralaimėjusios. Estės apskritai niekur nepatekdavo, o dabar žais olimpiadoje trys prieš trys turnyre. O mes ir toliau tik kalbame, jog esame krepšinio šalis.
Apmaudu, kai tokie nesusipratimai vyksta. Jei nenorime, kad moterų krepšinis apskritai išnyktų iš mūsų gyvenimo, būtina skubi reanimacija.
– Krepšinio federacijos Vykdomajame komitete yra 17 atstovų. Planuotumėte didinti ar mažinti jų skaičių?
– Čia dar viena būtina institucinė pertvarka: reikia didinti atstovų normas. Ankščiau federacijoje Lietuvos krepšinio lyga turėjo 3 žmones, Nacionalinė krepšinio lyga – 2 žmones, Regionų lyga – vieną žmogų, trenerių asociacija – du, teisėjų asociacija – vieną žmogų.
Aš sugrąžinčiau tą balansą, nes būtina Vykdomajame komitete kuo plačiau apimti visą krepšinio visuomenę. Dabar visos krepšinio organizacijos turi po vieną balso teisę, nors suprantame, kad svoris jų skirtingas.
Taip pat reikia atsisakyti praktikos, jog generalinis sekretorius turi balsą – jis yra numatytų sprendimų vykdytojas, o ne jų kūrėjas.
Rimtai vertėtų svarstyti ir LKF viceprezidentų klausimą – nemanau, kad yra normalu, jog prezidentas tiesiog kaip draugus pasirenka viceprezidentus. Ir pagal LKF įstatus, jie gali būti iš bet kur ir bet kas. Vis dėlto, jie privalėtų būti renkami iš krepšinio bendruomenės.
– Kaip įsivaizduojate komercinę šalies krepšinio viziją?
– Net nereikia sakyti, kad pas mus nėra be galo daug tų rimtų rėmėjų. Visi jie puikiai žinomi. Mes esame numatę tam tikrą kryptį, kad būtų galima Lietuvos krepšinį kaip prekinį ženklą pardavinėti kituose žemynuose.
Sakysime, Azijoje turime tikrai rimtą žmogų, kuris visuomeniniais pagrindais taptų kad ir viceprezidentu, tačiau jis rūpintųsi rėmėjų paieška tame žemyne. Jis pardavinėtų mūsų krepšinio vardą.
Bet visų pirma turime turėti gerą prekinį ženklą. Koks jis? Tai pergalės, tai Lietuvos garsinimas pasaulyje laimint čempionatus, olimpiadas. Tik tada gali pritraukti pasaulinį rėmėja.
Dabartinėmis sąlygomis jau dabar būtina turėti ir inovacijų centrą, siekti turėti integruotą paramos rajonams paketą.
Įsivaizduokite, sakysime, tam tikrame regione yra stiprus rėmėjas, tačiau jo visiškai nedomina Regionų lyga, jis nori prisidėti pinigais prie nacionalinės rinktinės veiklos. Tai toks paketas iš dalies prisidėtų prie to regiono komandų – dalis lėšų būtų skiriama būtent joms, vaikų krepšiniui. Visi būtų patenkinti – ir rinktinė, ir regionas nenuskriaustas.
Be to, reikia prisidėti steigiant užsienyje mūsų krepšinio mokyklas. Sakysime, jau dabar Šanchajuje dirba Dariaus Dikčiaus lietuviška krepšinio mokykla ir ji yra labai rimtas mūsų šalies krepšinio ambasadorius Kinijoje. Niekas nepaneigs, kad greitu laiku šios šalies jaunieji krepšininkai atvyks į Lietuvą pasisemti daugiau žinių.
Manau, kad atėjo laikas ir Lietuvoje turėti internetinę krepšinio televiziją, kuri rodytų visas įmanomas varžybas. Su savo komanda jau užsakėme šio ženklo registravimą ir planai ambicingi – apimti visą šalies krepšinį, kad sirgalius galėtų turėti visą informaciją ir vaizdą vienoje vietoje.
Taip pat kaip komercinį projektą laikyčiau ir būtinumą atsisakyti iš vaikų rinkti po 10 eurų mokesčio už registraciją moksleivių lygose.
Tai būtų labiau rėmėjo reikalas, jį reikėtų susirasti, o ne pinigus iš jaunosios kartos rinkti. 60 tūkstančių eurų nėra jau itin didelė suma, tačiau tėvams, kurie augina kad ir tris vaikus, kurie mėgsta ir semiasi krepšinio paslapčių, atkristų išlaidų eilutė.
– Kokia yra socialinė programos kryptis?
– Ji gan svarbi ir aktuali. Viena yra tie žaidėjai, kurie tikrai per karjerą nemenkai užsidirbo ir gali garantuoti sau neblogą gyvenimą. Tačiau yra nemažai tokių, kas turėjo sportuodami vidutines pajamas.
Tad mūsų komandoje yra Ilja Laursas ir esame numatę įsteigti tokį pensijų fondą: kol krepšininkas žais, bus aktyvus, jis kas mėnesį vidutiniškai po 200 eurų mokės į tą fondą ir kaups lėšas savo taip vadinamai pensijai, kai baigs karjerą.
Sakysime, po 15 metų savo karjeros tas buvęs krepšininkas iš fondo kas mėnesį jau gaus po 500 eurų pensijos.
Taip pat jau dabar dirbame ties klausimu, kad buvę krepšininkai integruotųsi į visuomenę, baigtų mokslus – štai neseniai LSU baigė Virginijus Praškevičius, Rimantas Kaukėnas tapo šiame universitete magistru. Kas ką besakytų, bet pas mus būsimi treneriai turi mokytis ilgiausiai iš visų įmanomų šalių – net 600 valandų.
– Kokia jūsų pozicija dėl LKF įgyvendinto projekto – Kaune pastatyto „Krepšinio namų“ statinio?
– Niekuomet nebuvau prieš tų namų statybą, tačiau, mano manymu, to negalima buvo daryti iš LKF lėšų.
Nesu įsigilinęs ir neturiu jokių finansinių duomenų, kokie piniginiai srautai lėmė tą statybą, tačiau turime savęs paklausti, kokia yra tų namų pagrindinė paskirtis. Jei reikėjo patalpų LKF būstinei, tai Kaune yra puikiausios patalpos Savanorių prospekte.
Mano manymu, dabartinėse patalpose tikrai yra komfortiška dirbti – tad tikrai tie namai statyti ne dėl LKF būstinės būtinumo. Gal tai labiau yra muziejus, bet pridėtinės vertės LKF tai greičiausiai nesuteiks.
Kiek žinau, dabar LKF iš „Krepšinio namų“ nuomojasi patalpas – ar moka, ar ne, nežinau. Tai kam tada nuomotis, jei turi savo patalpas, kurių nereikia nuomotis.
– LKF būstinė iki 2002 metų buvo Vilniuje. Po to ją perkėlė į Kauną, paliko tik filialą. Dabar gyvenate Vilniuje – jei taptumėte LKF vadovu, gal sugrąžintumėte būstinę į sostinę?
– Linksmas klausimas. Tai tikrai nėra svarbiausias klausimas, kur bus LKF būstinė ar administracijos centras. Esu labiau kaunietis nei vilnietis. Galvoju, kad reikia žiūrėti į sąlygas.
Kam dabar būtina perorganizuoti veiklą, draskyti veikiantį organizmą tik todėl, kad ateis nauja šluota. Aš už stabilumą. Jei bus poreikis, naujos aplinkybės, tada taip, tačiau šiai dienai nieko nereikėtų keisti.
– Nuo 2015 metų Lietuvos krepšinis neturi rimtų pergalių tarptautinėje arenoje. Kur įžvelgiate tokio savotiško nuosmukio problemą?
– Turime savotišką paskutinį šansą su olimpiniu atrankos turnyru. Galbūt kažkas daroma ne taip – gal metodiką būtina keisti, gal trenerių problema atsirado, gal kažkokių nesklandumų yra ir su pačia krepšinio organizacija.
Anksčiau tikrai geriau sekėsi mūsų krepšiniui, tad visų pirma reikia žiūrėti į vaikų parengimo aspektus. Ir trenerius.
Pasižiūrėkime, dabar yra šešios trenerių kategorijos, tačiau rajone dirbantis treneris apskritai niekada negaus aukštos kategorijos – vos tik pas jį atsiras perspektyvus žaidėjas, jį perims miesto treneriai. Tai kaip jis kažkokį laiptelį galėtų žengti aukščiau, jei kaip svarbus akcentas yra aukščiausio lygo žaidėjų parengimas?
– Kaip įvertintumėte prezidento A.Sabonio darbą per jo daugiau kaip 8 metų kadenciją?
– Jei kalbėsime apie A.Sabonio sportinius pasiekimus, jie neginčijami – tai mūsų krepšinio ikona ir aš jį labai gerbiu. Tačiau kalbant kaip apie vadovą, tam tikri sprendimai nebuvo labai geri. Bet tai ne todėl, kad prezidentas kažką nutarė – labiau kalbėkime apie jo komandą, kuri formuoja visą šalies krepšinio politiką.
A.Sabonis tikrai yra labai nemažai padaręs Lietuvos krepšiniui, tačiau gal ne visada tie keliai buvo teisingi – ir daugiausiai vykdymo klausimus apsprendžia generalinis sekretorius.
Labai daug kas priklauso nuo jo. Jau sakiau, kad padaryta klaida institucinėje veikloje – neprisiėmus tos naštos su lygomis rūpesčių tikrai būtų mažiau ir rezultatai tikrai būtų geresni nei dabar.
Mano asmenine nuomone, viena iš LKF klaidų buvo leisti Jaunimo rinktinių treneriui Rolandui Radvilai uždrausti jauniesiems krepšininkams treniruotis naudojant užtvaras.
Nebuvo tartasi su trenerių asociacija, su kitomis organizacijomis – tiesiog nuleistas iš viršaus visoms komandoms. Bet juk matome, kad dabartiniame krepšinyje užtvaros yra pagrindinis taktikos elementas. Negalima to daryti – drausti technikos elementus, kurie yra būtini ir naudojam krepšinyje.
Bet reikia pasakyti, kad dėl visų ginčytinų klausimų kaltas ne A.Sabonis, o visa organizacija, visas LKF administracinis korpusas. Net ir aš, nes esu Vykdomojo komiteto narys.
– Vieša paslaptis, kad R.Radvila yra vieno iš vadovų giminaitis. Kaip jums tokia pozicija, jog LKF tapo giminių buveinė?
– Deja, Lietuvoje tai labai gajus dalykas. Ir ne tik sporto organizacijose. Sakysime, koks meras sėda į kėdę, žiūrėk, jau koks giminaitis įsidarbina į kokią pavaldžią savivaldybei organizaciją.
Tai nėra gera praktika. Reikia vengti to, nes Lietuva maža. Jei tektų dirbti LKF, tikrai to nedaryčiau, nors ir gal tas giminaitis nebūtų blogas pareigoms.
– Jūs į LKF rinkimus einate su buvusiu LKF generaliniu sekretoriumi Mindaugu Balčiūnu. Jis buvo kaltinamas sukčiavimu ir dokumentų klastojimu. Po septynerių metų jis galiausiai buvo išteisintas. Tačiau tai nėra geriausia reklama – nebijote, kad toks kandidatas į LKF generalinio sekretoriaus postą taps labiau problema nei pliusas?
– M.Balčiūną ir Mindaugą Špoką pažįstu ne vienerius metus – jie abu buvo mano studentai. M.Balčiūnas prezidento V.Garasto komandoje dirbo dvi kadencijas, krepšinyje buvo puikūs rezultatai, o priekaištų jam apskritai nebuvo iš krepšinio bendruomenės.
Pasižiūrėkime: jam viską organizuojant pasaulio čempionate Lietuvos rinktinė buvo trečia, jaunimas buvo geriausias planetos pirmenybėse, sėkmingai rengtas Europos čempionatas.
Dėl teismų, tikrai nelinkėčiau nė vienam tokios patirties. Kaip jis pats sakė – už 2011 metų Europos čempionato rengimą jis gavo iš šalies medalį ir antrankius.
Bet mes visi žinojome M.Balčiūną – jo darbines savybes, puikius vadybos ir organizacinius gebėjimus. Važinėjame dabar po rajonus, kalbame su krepšinio bendruomene ir tikrai nebijau sakyti, kad matyčiau Mindaugą LKF generaliniu sekretoriumi.
Ir niekas rajonuose nesistebėjo ar pareiškė priekaištus – visi žino, kad jis yra profesionalas. Jis bene geriausias Lietuvos sporto vadybininkas. Tai tikrai man ne minusas.
– Jūs kandidatuojate į LKF prezidentus – ar tai nuoskaudos dėl tam tikro LKF vadovybės nenoro įsiklausyti į jūsų siūlymus, jūsų kritiką dėl tam tikrų klausimų?
– Tarp A.Sabonio ir V.Gedvilo jokių priešpriešų ar nesutarimų nebuvo ir nėra. Taip, kartais mūsų nuomonės išsiskirdavo, netrūko emocijų, tačiau pykčių – niekada.
Manau, jei su savo komanda pasisektų sėkmingai pasirodyti rinkimuose, tai ir A.Saboniui būtinai siūlytume būti tarp mūsų – jei sutiks, galės būti garbės prezidentu, viceprezidentu.
Jokie keliai jam pas mus tikrai nebus uždaryti. Mes net norėsime, kad Arvydas būtų su mumis. Net ir kalbat apie kitus kandidatus – Ramūną Butautą ar Robertą Javtoką, tikrai galėtų atsirasti vieta LKF.
– Bet jūs nutarėte kandidatuoti vos ne pirmuoju?
– Nieko panašaus. Aš pradžioje palaikiau kitų kandidatūras, planavau eiti kaip komandos dalis. Buvo pokalbis ir su LKL prezidentu Remigijumi Milašiumi. Sakiau, jei jis eis į LKF vadovus, aš tikrai nekandidatuosiu ir palaikysiu.
Kitas kandidatas buvo ir Rimantas Kaukėnas – tikinome, kad jis tikrai bus geras prezidentas, su juo norėtų dirbti daugelis krepšinio bendruomenės narių. Rimantas atsisakė. Tada atsirado kandidatai Ramūnas ir Robertas, tada ir aš nutariau kandidatuoti.
– Greitai vyks olimpinė atranka į Tokijo žaidynes Kaune. Jei įvyktų nelaimė, mūsų komanda negautų kelialapio, laikytumėte didele tragedija tokį pasirodymą?
– Tai būtų labai didelis smūgis Lietuvos krepšinio reputacijai. Jei moterų rinktinė būtų patekusi į žaidynes ar trejetai prasimuštų į olimpiadą, tuomet kažkaip ramiau reaguotume į paskutinį Lietuvos krepšinio šansą pasirodyti žaidynėse.
Jei įvyktų tragedija, būtų labai sunku dirbti naujai LKF vadovybei – kaip ir sakiau, nukentėtų mūsų prekinis ženklas.
