Likus kelioms savaitėms iki naujojo Japonijos krepšinio lygos sezono pradžios D.Adomaitis atidavė pagarbą dievybėms šintoizmo rituale Meidži šventykloje Tokijuje, kur apsilankė keli „Alvark“ komandos nariai.
Į specialų indą įmeti monetų, du kartus nusilenki, dukart suploji, mintyse pasakai norus ir dar kartą suploji. Kad sezonas būtų geras, kad komanda išvengtų rimtų traumų.
Dabar šie D.Adomaičio norai jau kami – šintoizme garbinamų dangaus ir žemės dievybių – rankose.
„Tik kad viskas būtų taip paprasta“, – nusišypsojo buvęs Lietuvos nacionalinės rinktinės treneris, vasarą tapęs vieninteliu treneriu iš Lietuvos Japonijos krepšinio lygoje, kuri startavo šią savaitę.
Universiadoje patyrė šoką
D.Adomaitis turi daug ką papasakoti apie savo pirmuosius du mėnesius šalyje, kurioje iki šiol lankėsi tik 1995-aisiais, kai Fukuokoje vyko universiada.
Tais laikais puolėjas dar buvo mažai žinomas Vilniaus „Statybos“ talentas, tik po metų perėjęs į Kauno „Žalgirį“, kur iškovojo Eurolygos čempiono titulą.
„Tada Japonija man sukėlė didelį šoką. Pamačiau visas technologijas. Mes tuo metu buvome smarkiai atsilikę“, – prisiminė 48 metų D.Adomaitis.
Dabar priimdamas kvietimą treniruoti Tokijo klubą lietuvis jau žinojo, ko tikėtis. Nebeliko tokios atskirties tarp Lietuvos ir Japonijos, tačiau mokytis yra ko.
„Tikrai daug kas čia kitaip nei pas mus“, – sakė D.Adomaitis.
Kai 201 cm ūgio blondinas eina Tokijo gatve arba lipa į metro, japonai praeina nuleidę akis ir nebent paskui sustoja atsisukti. Pagarbos ir mandagumo ši kultūra reikalauja iš savų, bet tikisi ir iš svetimų.
„Europoje mes kartais bandome išsireikalauti iš žaidėjų pakeldami toną, būna, ir leksiką nelabai tinkamą pavartojame. Čia to daryti negali.
Pagarba kitam persiduoda iš gyvenimo į krepšinio aikštę. Aš taip pat turiu taikytis prie kitokio treniruočių proceso ir elgesio tiek su žaidėjais, tiek su teisėjais“, – sakė D.Adomaitis.
Teko blaškytis po klubus
„Krepšinis žaidžiamas su aistra. Todėl žaiskite visas rungtynes taip, lyg jos būtų paskutinės“, – komandai per pirmąją treniruotę kalbėjo treneris iš Lietuvos.
Jis pats pasiruošęs darbui Japonijoje atiduoti visą savo energiją, nes jau senokai neturėjo galimybės ruošti klubą naujam sezonui nuo pat pradžios.
Po to, kai 2020-aisiais išėjo iš Vilniaus „Ryto“, D.Adomaitis niekur neišdirbo ilgiau nei kelis mėnesius.
2021-aisiais į Jeruzalės „Hapoel“ lietuvis atvyko sausį, o jau po trijų mėnesių buvo atleistas. Pernai jis tik žiemą perėmė Klaipėdos „Neptūno“ vairą, bet sugebėjo LKL ketvirtfinalyje dukart įkrėsti Kauno „Žalgiriui“.
Japonijoje D.Adomaičio tikslai aukštesni. „Alvark“ garsiai skelbia, kad atėjo laikas jiems vėl būti pirmiems, prigaminęs marškinėlių su užrašu „Drive to Top“ – „Kelias į viršūnę“.
Klubas yra iškovojęs „B.League“ nugalėtojų titulą 2018 ir 2019 metais.
Šiemet komanda nusitaikė ir į Imperatoriaus taurę.
„Man todėl ir buvo įdomu atvažiuoti čia dirbti, nes tikslai yra patys aukščiausi“, – sakė D.Adomaitis.
„Alvark“ galimybės laimėti – realios. Sudėtyje – ne tik du Japonijos rinktinės žaidėjai, bet ir Eurolygoje anksčiau rungtyniavę amerikiečiai Justinas Cobbsas ir Alexas Kirkas.
O po triumfo Europos čempionate aukso medalį į Tokiją atvežė ir Ispanijos rinktinės vidurio puolėjas Sebastianas Saizas.
„Pasiruošimą mums labiausiai sujaukė Ispanijos rinktinė, – šyptelėjo D.Adomaitis. – Draugiškose rungtynėse mums trūko dinamiško ir agresyvaus žaidėjo po krepšiu. Sebastianui atvažiavus vaizdas visai kitas.“
Dirba kartu su latviu
Lietuvis nori keisti „Alvark“ žaidimo braižą, kurį naudojo penkis sezonus trenerio poste dirbęs juodkalnietis Luka Pavičevičius.
„Greita, agresyvi komanda“, – taip savo stilių pristatyme sirgaliams ir rėmėjams apibūdino D.Adomaitis.
Padėti įgyvendinti sumanymus Tokijuje jis pasikvietė latvį Ulvį Helmanį, kuris D.Adomaičio asistentas buvo ir Lenkijoje, ir Vilniuje.
„Aišku, prisitaikymas nėra lengvas, nes komanda ilgą laiką rungtyniavo esant kitokiai sistemai. Dirbame prie smulkmenų, viskas užima daug laiko.
Bet vienas dalykas yra fantastiškas – jų darbo etika ir atsidavimas treniruotėse. Fantastika. Raginti nereikia. Greičiau reikia pristabdyti“, – pasakojo D.Adomaitis.
Krepšinio pakilimas
Jis jau buvo pradėjęs rinkti „Neptūno“ sudėtį kitam sezonui, kai agentas pranešė, kad Lietuvos krepšinio specialistą kviečiasi japonai.
Apie tai, kad Japonijos krepšinio lyga stiprėja ir sugeba prisikviesti Europos žvaigždžių, D.Adomaitis jau buvo girdėjęs.
Dar kai treniravo „Rytą“ ir Vilniaus komandai ieškojo žaidėjų, pastebėjo, kad kai kurie kandidatai rungtyniavo Japonijoje.
„Tada visi pradėjo kalbėti, kokia tai perspektyvi rinka. Finansiškai ji tapo tokio pajėgumo, kad vietiniams japonams klubai gali mokėti beveik milijoną JAV dolerių atlyginimo“, – sakė D.Adomaitis.
Šalyje, kurioje karaliauja beisbolas, futbolas ir sumo imtynės, investicijos į krepšinį pradėjo didėti 2016-aisiais, kai dvi konkuravusios lygos buvo sujungtos į vieną „B.League“.
Iki tol Japonijos krepšinio federacija buvo suspenduota dėl nesugebėjimo tinkamai organizuoti vietos čempionato.
„B.League“ atsiradimo metas buvo idealus, nes kaip tik tuo metu kilo didžiausios Japonijos krepšinio žvaigždės Yuta Watanabe („Brooklyn Nets“) ir Rui Hachimura („Washington Wizards“).
Jiems įsitvirtinus JAV susidomėjimas NBA išaugo iki tokio lygio, kad Tokijo olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijoje Japonijos vėliavą nešė būtent krepšininkas R.Hachimura.
Jo veidas puošė ne tiktai stendus ir plakatus, bet ir ramenų – japoniškų makaronų – pakuotes kiekvienoje Tokijo parduotuvėlėje.
NBA vadybininkai nesėdėjo rankų sudėję ir investavo į Japonijos rinką.
Šią savaitę „Washington Wizards“ komanda ikisezonines rungtynes žaidžia būtent Tokijuje. Dukart ji čia susitinka su „Golden State Warriors“.
„Gaila, kad negalėsiu nueiti pasižiūrėti rungtynių. Mes kaip tik tomis dienomis būsime išvažiavę į pirmąsias sezono rungtynes“, – sakė D.Adomaitis.
Riboja legionierių žaidimą
Kovą dėl Japonijos čempiono titulo jis su „Alvark“ klubu pradeda šeštadienį Nagane prieš „Shinshu Brave Warriors“.
Sistema čia tokia, kad kiekvieną savaitę žaidžiamos ne vienos, o dvejos rungtynės dvi dienas iš eilės.
„Taip žaisti yra iššūkis. Reikia prisitaikyti. Tarp rungtynių kartais bus mažiau nei 24 valandos, nebus kada treniruotis, nebent aptarti klaidas per vaizdo peržiūrą“, – sakė D.Adomaitis.
Kad fizinis krūvis nekeltų rizikos, klubas į pagalbą pasitelkia technologijas.
„Kinexon“ sistemos jutikliai fiksuoja kiekvieno žaidėjo judesius, šuolius, kiek kuris nubėgo metrų ir atliko žingsnių rungtynėse bei treniruotėse.
„Atliekame daug analitinio darbo ir bandome geriausiai sudėlioti, kokiomis atkarpomis, kiek minučių žaidėjai gali rungtyniauti“, – pasakojo D.Adomaitis.
Kitas galvos skausmas – žaidėjų keitimai, nes japonai griežtai riboja legionierių skaičių sudėtyje: vienu metu aikštėje negali būti daugiau kaip dviejų užsieniečių.
„Rungtynių metu vieno asistentų darbas yra visą laiką kontroliuoti, kad aikštėje nebūtų daugiau nei dviejų užsieniečių“, – sakė treneris.
Daug panašumų su NBA
Iš savo naujų namų Kunitačio rajone jis važiuoja į treniruočių bazę kartais visai dienai, nes dėl didelių atstumų mieste komanda tarp rytinės ir vakarinės treniruočių neišsivažinėja.
Bazėje dirba virtuvės šefas, kuris patiekia komandai pietus.
„Visiškai kitaip nei Europoje“, – sakė D.Adomaitis, Japonijoje radęs daugiau panašumų su NBA nei Lietuvos ar kitomis Europos lygomis.
Japonai remiasi NBA pavyzdžiais, kaip rengti rungtynes ir komunikacijos kampanijas, kaip prisikviesti daugiau žiūrovų ir skatinti sirgalių palaikymą.
Rungtynės čia reklamuojamos kaip smagus laiko praleidimo būdas plojant saviškiams net pralaimėjus.
„Alvark“ klubas tikisi į tribūnas surinkti per 10 tūkstančių žiūrovų.
Komanda nutarė šį sezoną persikelti į „Yoyogi“ areną, kuri garsi tuo, kad buvo statyta 1964 metų Tokijo olimpinių žaidynių plaukimo varžyboms.
Pernai per olimpines žaidynes čia vyko rankinio turnyras.
Dabar legendinė Tokijo salė taps D.Adomaičio komandos namais, nors klubas planuoja, kad taip bus laikinai. Investicijos į krepšinį čia tokios didelės, kad „Alvark“ ketina per kelerius metus pastatyti naują savo krepšinio areną.
„Visi klubai Japonijos lygoje turi rimtus rėmėjus.
Mus išlaiko „Toyota“, kitus remia „Mitsubishi“, „Sega“ ar kitokios informacinių technologijų įmonės.
Ne visi gali sau leisti turėti beisbolo ar futbolo komandų, nes tai didžiuliai ištekliai. O krepšinis yra labiau prieinamas, – pasakojo D.Adomaitis. – Pagal finansus turime panašias penkias ar šešias komandas ir jos visos kelia sau tikslą laimėti.
Tuo Japonija ir skiriasi nuo Lietuvos, kur turime vieną aiškų favoritą „Žalgirį“, o visi kiti konkuruoja tik tarpusavyje.“
Treneris svarstė, kad Lietuvoje „Alvark“ galėtų kovoti dėl vietos pirmajame ketverte.
„Manau, kad „Neptūną“ mes nugalėtume ir kovotume dėl LKL medalių“, – sakė buvęs „Neptūno“ vedlys D. Adomaitis, 2015 ir 2016 m. išrinktas geriausiu LKL treneriu.
Negali nepriimti iššūkių
Iš penkioliktojo aukšto „Shibuya Q“ dangoraižyje D.Adomaitis žiūrėjo pro didžiulius langus į milžinišką miestą, kuris tapo jo namais, kai klubas čia surengė komandos pristatymą rėmėjams.
Po kojomis buvo garsioji Šibujos sankryža, aprašyta Haruki Murakami knygose, matyta filmuose „Pasiklydę vertime“ ir „Greiti ir įsiutę 3: Tokijo lenktynės“.
Švietė neoninės iškabos virš įėjimo į restoranus su sušiais, ramenais ir „jakitori“ mėsos iešmais. Vakarėjančiame Tokijuje švietė ir „Alvark“ komandos namų arena.
„Įspūdingai čia viskas atrodo. Ypač kai pirmą kartą kur nors dalyvauji. Visko tiek daug, viskas kitaip, – sakė D.Adomaitis, vaikystę praleidęs mažyčiame Degutinės kaime Šakių rajone. – Būtų man kas nors pasakęs, kad dirbsiu Tokijuje, kai mokiausi Griškabūdžio vidurinėje mokykloje, nebūčiau patikėjęs.
Gyvenimas labai nenuspėjamas, reikia džiaugtis kiekvienu etapu ir būti pasiruošusiam iššūkiams.
Kai pasitaiko proga, reikia ją imti. Mano požiūris toks, kad negali nepriimti iššūkių, net jei jie atrodo dideli ir sunkūs, nes paskui gailėsiesi.“
