Tai lėmė košmaru virtęs penktadienio vakaras Kaune. „Žalgirio“ arenoje vykusiame pusfinalyje „Barcelona“ 66:78 nusileido Madrido „Real“ krepšininkams.
Mačas dar apmaudžiau susiklostė 22-ejų R.Jokubaičiui – antrojo kėlinio metu lietuvis rėžėsi veidu į „Žalgirio“ arenos parketą. Po smūgio jis atsikėlė su dviem nuskilusiais priekiniais dantimis.
Į ledo ritulininką nei į krepšininką labiau panašus mažeikiškis buvo neilgai – dar tą pačią naktį vienoje iš klinikų gynėjui buvo sutvarkyti dantys.
„Įdomiai viskas. Vos po rungtynių buvo pranešta, kad yra užsakyta klinika, gera klinika. Iš pradžių net nežinojau, kur aš čia važiuoju, bet kai nuvažiavau, žmonės tiesiog penktadienio naktį mane šiltai priėmė, kruopščiai sutvarkė, labai viskas užtruko ilgai, bet sklandžiai.
Dabar tikrai smagiau bendrauti su jumis nei buvo penktadienį per rungtynes. Ačiū tai klinikai, kuri man pagelbėjo. Smagu, kad dabar su visais dantimis“, – šypsojosi R.Jokubaitis.
Šeštadienį vakare jis jau su „nauja“ šypsena treniravosi prieš sekmadienį laukiančią Eurolygos mažojo finalo akistatą.
Kovoje dėl trečiosios vietos „Barcelona“ susigrums su kita lietuviškų prieskonių turinčia Eurolygos komanda – Donato Motiejūno atstovaujama „Monaco“. Pastaroji penktadienį vykusiame pusfinalyje 62:76 nusileido Pirėjo „Olympiakos“ krepšininkams.
„Barcelona“ ir „Monaco“ akistata dėl trečiosios vietos Eurolygoje Kaune vyks 17 val. Šios dvikovos eigą galėsite sekti lrytas.lt portale.
– Nuotaika dar nelabai pasitaisė po vakar, tiesa? – buvo paklausta R.Jokubaičio.
– Nelabai. Drabužinėje liūdna, visi tokie... Na, žinot, dar iš praėjusių metų pamenu, kai reikėjo žaisti prieš „Olympiakos“, Eurolygoje žaisti dėl trečios vietos... Nežinau, nei motyvacijos, nei... Visi tokie nusiminę, nežinau, ar reikalingos tokios rungtynės.
– Akis pamušta, dantys pažeisti, esate lyg sugrįžęs iš karo...
– Na, taip... Juokaujame, juokaujame, bet dabar vėl dėl bronzos reikia žaisti, nepasisekęs karas.
– Ilga naktis. Pavyko pamiegoti, pailsėti?
– Pavyko. Aišku, teko pas gydytojas būti, bet gal geriau miegojosi po visų dantų procedūrų. Ramiai pagulėjau, nebuvo laiko per daug pergyventi dėl pralaimėtų rungtynių, viskas dėl tų dantų susidėjo į vieną, tad gal į naudą viskas išėjo.
Kažkaip ramiau užmigau, nes manau, kad išvargino kažkiek tas visas odontologijos procesas.
– Kas nutiko penktadienio rungtynėse?
– Manau, kad pasikartojo praėjusių metų scenarijus. Turėjome plius šešis, pernai turėjome plius vienuolika, bet antroje pusėje paleidome kontrolę. Pasikartosiu, ketvirtajame kėlinyje vėl sužaidė veteranai, tikėjomės, kad jie taip sužais, ruošėmės tam, bet jie vis tiek iššovė, nežinau, kažkaip sunku kalbėti apie viską, bet...
Tas pats scenarijus antrus metus iš eilės, sunku kažką pakomentuoti. Visi suprantame, ko negalėjome leisti jiems, bet leidome, turime tą patį rezultatą. Vėl teks žaisti dėl trečiosios vietos ir nemanau, kad kažkas iš mūsų bus dėl to patenkinti.
– Ar tai skaudesnis pralaimėjimas nei praėjusiais metais?
– Taip, manau, kad taip. Viduje tikrai galvojome, kad žmonės iš mūsų labai daug tikisi. Kaune taip pat atkrintamosiose varžybose žaidėme prieš „Žalgirį“.
Visi ženklai dėliojosi, kad šiemet turi būti mūsų metai, bet nežinau, vėl Madridas pusfinalyje, vėl jų neįveikėme ir vėl tas pats kartojasi, sunku kažką pakomentuoti.
– Ar užteko lietuvių palaikymo pusfinalyje?
– Manau, kad užteko. Aišku, čia viskas priklausė ir nuo rungtynių eigos, bet tikrai Madrido sirgaliai buvo mažiau girdimi, kai „Barcelona“ ir lietuvių sirgaliai susijungdavo.
Tikrai smagu, kad jų tiek susirinko, nesmagu, kad nepavyko patekti į finalą, bet vis tiek yra kuo pasidžiaugti – lietuviai atėjo, palaikė, smagu dėl to.
– Į rungtynes buvo atvykę ir jūsų šeimos nariai. Kiek juos išgąsdino jūsų nelaimė su dantimis?
– Bendravau su jais. Aišku, artimieji žino, kad po tokių rungtynių aš nesu bendraujantis. Reikia susidėlioti mintims. Nieko, naktį atsiunčiau nuotrauką, kad jau sutvarkyti dantys, ramu, bet iš pradžių aišku, kad jie buvo išsigandę.
Aš pats buvau kažkiek išsigandęs.
– Tikrai? Juk sugrįžęs ant suolo juokėtės.
– Na, pas mane visada yra taip, kad ta šypsena išsispaudžia. Buvau išsigandęs, nes nežinojau, kas bus su tais dantimis. Nėra man buvę taip. Niekada gyvenime neturėjau muštynių, negaudavau tokio kontakto. Pirmą kartą taip gavosi – abu priekiniai dantys pabėgo.
Buvo baisu tiek man, tiek ir šeimai, bet labai gerai, kad viskas taip susitvarkė. Reikia žiūrėti toliau, kaip tie dantys laikysis.
– Kaip apskritai jūs atsidūrėte ant parketo?
– Susipynė kojos. Bandžiau atlikti perdavimą, bet su rankomis negalėjau pasiremti ir taip gavosi. Nesu pratęs kristi ant grindų, tai gavosi dvigubai skaudžiau nei kokia nors mėlynė.
