Vokietijoje užaugo galinga krepšinio čempionų karta, tačiau didelis klausimas, ar ji būtų tokia sėkmės lydima, jei ne D.Schröderis – nepailstantis komandos variklis.
Vokietijoje užaugęs vokiečio ir gambietės sūnus vaikystėje labiausiai žavėjosi riedlentėmis, bet būdamas vienuolikos atrado krepšinį, kuris ir tapo jo tikruoju pašaukimu.
Būdamas penkiolikos Dennis neteko tėvo, bet jo garbei pasirinko vilkėti marškinėlius su 17-uoju numeriu, mat tai buvo jo mėgstamas skaičius.
32 metų krepšininkas tokius apsivilko ir šiemet po Europos čempionato „Sacramento Kings“ klube rengdamasis dar vienam NBA sezonui. Tačiau galima tik spėlioti, kiek truks jo karjera šioje komandoje, nes NBA karuselė vokiečiui yra negailestinga: per trejus metus jis pakeitė net septynis klubus!
Apie netikėtinus karjeros vingius D.Schröderis papasakojo Vokietijos leidiniui „Stern“.
– Braunšveigo miesto Princo Albrechto parkas yra vieta, kur daugiau nei prieš 20 metų prasidėjo jūsų, kaip krepšininko, karjera. Kai dabar ten matote krepšinio stovus, kas iškyla atmintyje?
– Prisimenu daugelį vasaros dienų, praleistų čia nuo devintos ryto iki dešimtos valandos vakaro.
Mano brolis Che, draugas Joelis, jo brolis ir aš buvome čia vieninteliai juodaodžiai vaikinai.
Važinėjomės riedlente arba žaidėme krepšinį visą dieną. Per pietus susimesdavome pinigų, nusipirkdavome picą, kelis saldumynus. To turėjo pakakti visai dienai. Viskas sukosi tik apie krepšinį ir riedlentę. Buvo gražūs, nerūpestingi metai.
– Apie šį laiką parašėte knygą vaikams. Kaip manote, ko iš jūsų jaunystės patirties gali pasimokyti vaikai?
– To, kad labai daug kas įmanoma, kai turi savo gyvenimo viziją. Reikia užsispyrimo, ryžto ir pasitikėjimo savimi, kad planą paverstum realybe.
Esu geriausias pavyzdys, kad tai įmanoma, – vaikinas iš Braunšveigo parko sugebėjo patekti į NBA.
– Ar tomis dienomis, kai žaidėte krepšinį, važinėjotės riedlente ir valgėte picą, iš tikrųjų turėjote tikslą vėliau žaisti Amerikoje, stipriausioje pasaulio krepšinio lygoje?
– Mokykloje kurį laiką visi dalijosi specialiomis užrašų knygutėmis. Ten reikėjo įrašyti, kuo norėtum tapti. Dauguma rašė, kad gydytoju, teisėju, policininku. Aš – NBA krepšininku. Tada man sakė: gal išprotėjai, nieko panašaus niekada nebus! Tai mane tik dar labiau uždegė.
– Jūsų vyriausiam sūnui – šešeri metai. Ar jau esate jam skaitęs iš savo knygos?
– Taip, neseniai vakare, kai jis gulėjo lovoje.
Buvo jau vėlu, perskaičiau gal tik aštuonis puslapius. Berniukas buvo pavargęs. Man svarbu, kad jis apskritai pradeda pažinti knygas. Anuomet man niekas neskaitė.
– Turite tris vaikus. Kokie buvo jūsų santykiai su tėvu?
– Artimi, nors mano tėvai anksti išsiskyrė ir aš gyvenau su mama. Tėvas buvo didysis mano rėmėjas, man labai padėjo. Per 13-ąjį gimtadienį padovanojo jo paties pagamintą dviratį su dideliu vairu ir plačia galine visureigio padanga. Turėjau šauniausią dviratį mieste, visi norėjo jį iš manęs nupirkti.
Šiuo dviračiu nuvažiavau pas tėvą likus kelioms dienoms iki jo mirties. Jis pasakė man: „Krepšinyje gali pasiekti didžiausių laimėjimų, iš to vieną dieną galėsi išmaitinti visą šeimą. Tikiu tavimi.“
– Nuo ko mirė tėvas, ar tai buvo netikėta?
– Nuo infarkto. Tėvas sirgo širdies liga, bet atsisakė vartoti medikamentus dėl stipraus šalutinio poveikio. Savo vaikams jis paliko laišką, kuriame tai paaiškino.
Jis rašė, kad neturėtume dėl jo liūdėti. Svarbiausia – gyventi taip, kaip norime.
– Ar šie žodžiai galėjo jus paguosti?
– Kai tėvas mirė, savaitei užsidariau savo kambaryje ir viską išdaužiau. Niekada daugiau nejutau tokio sielvarto ir įniršio kaip tomis dienomis. Tėvo mirtis pakeitė mano gyvenimą.
– Kodėl ir kaip?
– Nuo tada šeimos gyvenimas pasikeitė. Mama kilusi iš Gambijos ir ten įprasta, kad kai tėvo nėra, vyriausias sūnus tampa namų šeimininku. Tad penkeriais metais vyresnis brolis Che pakeitė man tėvą.
– Ar sunku buvo su tuo susitaikyti?
– Man tai nebuvo problema, nes svarbiausia buvo, kad mano mama su penkiais vaikais išgyventų.
Anuomet patyrėme kovos už išlikimą būseną, kurioje nebuvo vietos išdidumui. Iki šiol esu dėkingas Che, kad jis sugebėjo visiškai įsitraukti į šeimos gyvenimą.
– Koks buvo jūsų vaidmuo šioje kovoje dėl išgyvenimo?
– Kasdien dirbau, kad tėvo žodžiai išsipildytų ir krepšinyje pasiekčiau proveržį. Norėjau gelbėti savo šeimą.
– Jūsų karjera iš tikrųjų šovė į viršų. Netrukus buvote laikomas vienu didžiausių talentų šalyje, būdamas 18-os debiutavote su Braunšveigo „Phantoms“ bundeslygoje ir atkreipėte NBA dėmesį.
– NBA naujokų birža iki šiol buvo gražiausia mano gyvenimo diena. Tai įvyko ketvirtadienį 3 val. 36 min. Braunšveige. Deja, negalėjau būti Brukline. Bet iki šiol aiškiai prisimenu, kaip NBA vadovas Davidas Sternas pasakė mano pavardę.
Tada užplūdo prisiminimai, kuriuose susipynė daug vaizdų: Princo Albrechto parkas, mano pirmosios bundeslygos rungtynės, brolių ir seserų veidai, paskutinis pokalbis su tėvu. Galva sprogo nuo minčių, bet buvau laimingas.
– Kaip vėliau jautėtės, kai po kelių savaičių vykote į JAV, kad prisijungtumėte prie „Atlanta Hawks“ komandos?
– Į Atlantą nuskridau su savo vaikinais iš Princo Albrechto parko. Kai atvykome į oro uostą, pasų kontrolės darbuotojai pamanė, kad esame muzikos grupė. Tai buvo kaip sapne. Iš klubo iškart gavau čekį – išankstinę išmoką.
Kai su vaikinais pažvelgėme į popierių, iš pradžių nesupratome, ar ten parašytas milijonas, ar 100 tūkstančių. Tiek daug nulių dar niekada nebuvau matęs.
– Prie 100 tūkst. dolerių pradinės premijos už sutarties pasirašymą vėliau dar gavote apie milijoną dolerių atlyginimą. Ką daro paauglys su tiek pinigų?
– Leidau sau tai, apie ką visada svajojau. Norėjau smagiai leisti laiką. Švenčiau su reperiais, buvau susidraugavęs su aktoriais ir įsitraukęs į hiphopo pasaulį.
Klydau manydamas, kad ir Amerikoje šaunu laikoma tai, kas šaunu Vokietijoje.
– Buvo nuotraukų, kuriose stovite prie auksinės spalvos „Audi R8“.
– Dėl jų Vokietijoje buvau stipriai kritikuojamas. Staiga tapau blogu vaikinu – arogantišku ir išpuikusiu.
Taip nusprendė žmonės, kurie iš viso manęs nepažinojo. Tai buvo skaudu, mane labai įžeidė.
– Ar dar kartą pakartotumėte tą pasirodymą su auksinės spalvos „Audi“?
– Jei būčiau jaunas, taip, neabejotinai. Manau, kad normalu mėgautis tuo, ką pats pasiekei. Ar dabar pirkčiau aukso spalvos automobilį? Tikrai ne. Man 32-eji, esu vedęs ir turiu tris vaikus. Suaugau.
– Koks dabar jūsų gyvenimas? Rudenį pradedate 13-ąjį sezoną NBA, apsivilksite „Sacramento Kings“ marškinėlius.
– Dabar pradedame ten įsikurti. Nekilnojamojo turto rinka JAV – tikra beprotybė. Namų nuomos kainos tokios aukštos, kad geriau nusipirkti būstą ir vėliau pasilikti kaip kapitalo investiciją. Mums reikia daug vietos, nes, be žmonos ir vaikų, su manimi visada yra Joelis, mano geriausias bičiulis iš Braunšveigo, ir Alexas, mano vairuotojas ir apsaugininkas. Alexas – vieno iš Atlantos laikų žaidėjų pusbrolis.
Dažniausiai turime dvi aukles. Jos rūpinasi vaikais, bet su mumis negyvena. Namie visada verda gyvenimas: daug judėjimo, triukšmo.
– Ar žmonai patinka toks gyvenimo būdas?
– Ellen žino – kad gerai jausčiausi, man reikia tam tikrų žmonių aplinkos. Ji visiškai mane palaiko nuo pirmos mūsų pažinties dienos.
Ellen – mano jaunystės meilė, o dabar mano žmona ir mano vaikų motina. Esu dėkingas jai už kiekvieną mūsų bendro gyvenimo dieną.
– Visada pagarbiai kalbate apie gimtąjį Braunšveigą – gal ir dėl to, kad JAV taip ir neįleidote šaknų? „Sacramento Kings“ – jūsų dešimtoji stotelė NBA.
– Esu paprastas žmogus. Kai šeima su manimi, galiu visur gyventi. Įpratome prie nuolatinio kraustymosi iš vienos vietos į kitą.
Šiemet mūsų baldai buvo sukrauti į tris sunkvežimius Detroite ir atgabenti į Sakramentą. Samdome tą pačią pervežimų bendrovę, esame nuolatiniai jos klientai.
– Nesate laimingas dėl nuolatinio vietų keitimo – žaidėjų perėjimų sistemą NBA pavadinote šiuolaikine vergove.
– Neatsisakau žodžių, kuriuos pasakiau. Jie perteikia jausmą, kuris nuolat mane lydi. Žinoma, tai nereikšminga problema, nes žaidžiu geriausioje pasaulio krepšinio lygoje. Galiu išmaitinti savo šeimą, mums labai gerai sekasi.
Nepaisant to, manau, kad kai kas šios sistemos mechanizme juda nevisiškai tinkama kryptimi.
– Paaiškinkite.
– Pažvelkime į žaidėjų mainų pabaigą – vadinamąjį „trade deadline“. Tai paskutinė NBA žaidėjų perėjimo laikotarpio diena.
Žmonės kaip prekės stumdomi pirmyn ir atgal ir tai paverčiama švente, šou. Tai gali paliesti kiekvieną, net superžvaigždes.
Pavyzdžiui, Luka Dončičius tikrai būtų vertas paminklo Dalase, nes klubui atliko neįtikėtiną darbą, tačiau jį prieš jo valią atidavė „Los Angeles Lakers“ . Jei puikūs pasiekimai neapsaugo nuo to, kad staiga esi siunčiamas kur nors už tūkstančių kilometrų, kažkas šioje sistemoje yra sutrikę.
– Ką reikėtų keisti?
– Žaidėjams, kurie tikrai geriausi pasaulyje, turėtų būti leista patiems nuspręsti, kur jie atsidurs.
– O kokie jūsų ateities planai pabaigus karjerą? Ar liksite JAV kaip Dirkas Nowitzki, kuris gyvena Dalase?
– Žmona dažnai sako: „Denni, NBA neatspindi tikros realybės, mes gyvename burbule. Gražu, kol trunka ši akimirka, bet tikras gyvenimas kitur.“
Ellen teisi: Braunšveigas – mano gimtinė, ten būsiu reikalingas. Todėl ten įsigijau krepšinio klubą, planuojame kurti akademijas, jaunimo sporto stovyklas ir mokyklas.
Daugelis profesionalų pasibaigus karjerai lieka JAV ir mėgaujasi šlove, bet mano vieta – Vokietijoje.
D.Schröderio karjeros faktai
Gimė 1993 m. rugsėjo 15 d. Braunšveige. Ūgis – 185 cm. Žaidžia kaip įžaidėjas ir atakuojantysis gynėjas.
2013 m. NBA naujokų biržoje buvo pasirinktas 17-as („Atlanta Hawks“).
Karjera. 2010–2011 m. „SG Braunschweig“, 2011–2013 m. Braunšveigo „Phantoms“, 2013–2018 m. „Atlanta Hawks“ (2013 m. buvo skolinamas „Bakersfield Jam“), 2018–2020 m. „Oklahoma City Thunder“, 2020–2021 m. „Los Angeles Lakers“, 2021–2022 m. „Boston Celtics“, 2022 m. „Houston Rockets“, 2022–2023 m. „Los Angeles Lakers“, 2023–2024 m. „Toronto Raptors“, 2024 m. „Brooklyn Nets“, 2024–2025 m. „Golden State Warriors“, 2025 m. „Detroit Pistons“, nuo 2025 m. „Sacramento Kings“.
Titulai. Naudingiausias pasaulio čempionato žaidėjas (2023 m.), naudingiausias Europos čempionato žaidėjas (2025 m.).
Medaliai. Pasaulio čempionato auksas (2023 m.), Europos čempionato bronza (2022 m.) ir auksas (2025 m.).