– Moterų bėgimas – palyginti nauja iniciatyva. Kaip ir kodėl juo susidomėjai?
– Viskas nutiko tarsi savaime. Vieną vakarą naršant internete ir smagiai komentuojant kažkokį nereikšmingą įrašą socialiniame tinkle „Facebook“, susikirto mano ir Danutės Regelskienės keliai. Pradėjome bendrauti. Danutė papasakojo apie socialiniame tinkle įkurtą grupę „Bėgimo klubas“. Aš irgi pasipasakojau apie savo nuotykių kupiną gyvenimą. Gana greitai prisijungiau prie „Bėgimo klubo“ grupės, netrukus peraugusios į tokio paties pavadinimo viešąją įstaigą. Tapau jos organizuojamo Visagino pusmaratonio ambasadore, pradėjau domėtis bėgimą mėgstančių žmonių gyvenimu.
D. Regelskienė pasiūlė ir man išbandyti jėgas moterų bėgime. Iš pradžių dvejojau – juk visada bijome to, ko nežinome. Bet užteko prasitarti, kad gal ir smagu būtų, kai Danutė surinko komandą (be jos pačios, šioje komandoje dar buvo vilnietė Jurgita Jonaitienė su dukra ir Raimonda Pintukaitė iš Panevėžio), sumokėjo startinį mokestį, suorganizavo transportą (į sostinę mane ir atvežė Raimonda). Neturėjau kur dingti – laukė dar vienas gyvenimo nuotykis.
– Buvai vienintelė neįgaliojo vežimėliu judanti bėgikė. Nebandėte šiuo renginiu sudominti daugiau neįgaliųjų?
– Siūlėme ir kitiems rateliais judantiems neįgaliesiems. „Bėgimo klubas“ būtų sutikęs lydėti ir daugiau neįgalių žmonių, bet, dideliam mano liūdesiui, nė vienas nepasiryžo. Kai kurie neįgalieji tai priėmė kaip pasityčiojimą, už kurį dar reikėtų susimokėti. Tad bėgimo trasoje buvau tik aš ir dviejų mėnesių mažylis vežimėlyje (moterų bėgime dalyvavo ir vaikai).
Labai tikiuosi, kad mano pavyzdys ateityje vis dėlto įkvėps daugiau neįgaliųjų. Galbūt kitais metais Moterų bėgimas ar koks kitas panašus renginys finansuos startinį mokestį neįgaliesiems.
– Penkių kilometrų distancija rateliais judančiam žmogui – ne toks ir mažas atstumas. Trasoje tikriausiai buvo ir įkalnių, ir nuokalnių. Kaip jas įveikėte?
– Su merginomis juokavome, kad trasa lyg specialiai mums buvo subalansuota. Jokių bortelių, didelių įkalnių, per kurias reikėtų nešti ar sunkiai tempti vežimėlį, nepasitaikė.
– Linksmai nusiteikusi jūsų komanda startavo paskutinė. O finišavo? Ar pakeliui ką nors aplenkėte?
– Startavome ir finišavome susikibusios rankomis, o pačioje trasoje merginos pasikeisdamos (kas kilometrą) stūmė mano vežimėlį. Sulaukėme žiūrovų palaikymo, plojimų, šūksnių. Atrodė, kad esame nugalėtojos. Širdyje ir buvome nugalėtojos, tad bendros įskaitos rezultatus peržiūrėjome tik praėjus kelioms dienoms po bėgimo. Iš 1106 finišą pasiekusių dalyvių mes atbėgome 965. Nors bėgome ne dėl rezultato, vis dėlto laikmačio parodymai – 34:34 min. – nudžiugino.
Bėgdamos trasoje sutikome ir konkurenčių žvilgsnių. Buvo tokių, kurios nesuprato, kaip mergina vežimėlyje gali jas lenkti... Tai mano komandą motyvavo bėgti dar greičiau, kai kurios narės net pasiekė savo geriausią sezono rezultatą. O po finišo mielai priėmėme sveikinimus ir apkabinimus. Nutarėme, kad tai tikrai ne paskutinis mūsų bėgimas, tik reikia sulaukti tinkamiausios ratukams trasos.
– Nors bėgikių laikas buvo fiksuojamas, o greičiausios pelnė apdovanojimus, renginio organizatoriai ne sykį akcentavo, kad svarbiausia – ne minutės ar sekundės, o aktyvus gyvenimas, dėmesys ir laikas sau. Jie netgi buvo parengę įvairių atrakcijų.
– Įvairių įdomybių tikrai netrūko. Beveik visas jas apžiūrėjome, įsiamžinome momentinėje nuotraukoje. Sulaukėme daug fotografų dėmesio. Tačiau į masažus ar kitokius organizatorių pasiūlytus malonumus nesiveržėm ir nestovėjom kilometrinėse eilėse. Renginyje juk dalyvavo kone pusantro tūkstančio moterų... O medaliais buvo apdovanotos visos bėgimo dalyvės.
– Vaiva, jau ne pirmą kartą įrodai, jog nebūtina gyventi sostinėje ar kitame didmiestyje, kad įsitrauktum į įdomius renginius, pavyzdžiui, projektą „Draugystė veža“, net pati juos inicijuotum. Daugelis prisimena tavo sumanytą, Kaune surengtą ir per Lietuvą keliaujančią neįgalių vaikų „Šypsenėlių“ parodą. Ar daug drąsos reikia, kad pasiryžtum peržengti mažo miestelio ribas?
– Lietuva maža, tad ir gyvenant Pasvalio rajone galima pasiekti Vilnių, Kauną, bet kurią kitą vietą. Svarbu turėti idėją, norėti įveikti dar vieną iššūkį. Pernai kartu su tėčiu (man būtina nuolatinė pagalba) Tauragėje plaukėme baidarėmis. Renginio organizatoriai pritaikė baidarę, kad neišvirsčiau, pasodino priekyje. Tėtis visus 8 kilometrus už abu irklavo. Beje, atplaukėme vieni pirmųjų. Ir į padangę senoviniu lenktuvu buvau pakilusi.
Vežimėlis ir cerebrinio paralyžiaus sukaustytas kūnas tikrai ne kliūtis gyventi visavertį, aktyvų gyvenimą. Viskas priklauso nuo paties žmogaus. Kai gyveni taip, kaip visi, ypatingos drąsos nereikia. Tiesiog nesibaiminu pokyčių, su šypsena priimu kiekvieną pasiūlymą, kiekvieną iššūkį ir pagal savo galimybes stengiuosi juos įveikti. Be dejavimų, be kaltinimų, nes visiems gyvenime būna savaip sunku. Viskas priklauso nuo požiūrio.
– Tikriausiai turi ir ne mažiau įdomių ateities planų. Apie moterų ralį ar velomaratoną nepasvajoji?
– Mane traukia visos sporto šakos, tačiau mano negalia sunki, todėl savarankiškai įveikti kokią nors rungtį labai sudėtinga. Tiesiog trūksta fizinių jėgų. Prieš apsispręsdama įsitraukti į naują projektą, turiu pasverti savo galimybes. Moterų ralyje galėčiau dalyvauti nebent kaip ekipažo narė. Be to, taip pat vežimėliu judanti Agnieška Toločko jau yra laimėjusi šį ralį, tad nieko nebenustebinčiau. Juokauju...
Gegužės pabaigoje Panevėžio kolegijoje baigiau buhalterinės apskaitos studijas ir gavau bakalauro diplomą. Vos tik pradėjusi svajoti apie darbą, sulaukiau pasiūlymo reklamuoti specialią kojų apsaugą nuo lietaus vežimėliuose sėdintiems žmonėms. Nuo rugpjūčio užsienio firma „RehaDesign wheelchair accessories“ nori platinti savo produkciją Lietuvoje. Vieną tokią kojų apsaugą netrukus galės išbandyti kuris nors likimo bičiulis – ją padovanosiu savo paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbto konkurso nugalėtojui.
Rugpjūtį pradėsiu dirbti projekto koordinatore labdaros ir paramos fonde „Algojimas“, tad veiklos tikrai netrūksta. Belieka tik dėkoti už tai, ką turiu, ir prašyti palankaus likimo viskam įgyvendinti.
