Albervilio žiemos olimpinių žaidynių čempionas, dar dviejų olimpiadų prizininkas, žinoma, niekaip negalėjo nepaminėti Londono žaidynėse verdančių aistrų.
"Aš dalyvavau 4 olimpinėse žaidynėse. Pas mane ant sienos Stokholme 3 medaliai kabo. Pažiūriu ir suprantu, kiek esu pasiekęs. Tik 18 medalių nuo Michaelo Phelpso (legendinio JAV plaukiko, laimėjusio net 21 olimpinį medalių. - Red.) atsilieku", - juokėsi Vaiduoklio Kasparo pravardės NHL lygoje nusipelnęs lietuvis.
Mintyse - vis dar geriausias
- Per trumpą laiką tai jūsų antras toks susitikimas su vaikais Lietuvoje. Ar jie vyksta jūsų iniciatyva?, - paklausėme D.Kasparaičio.
- Žmonės paprašė ir tiek. Reikia pasidalinti patirtimi. Kitą savaitę gal dar važiuosiu į Klaipėdą. Reikia pačiuožinėti su vaikais. Noriu pažiūrėti kokio lygio yra Lietuvoje vaikų ledo ritulys. Kol kas - spręsti sunku. Gerai, kad vaikai jau nuo 6 metų čiuožinėja.
- Ar tokioms pratyboms su vaikais parenkate specialią treniruočių metodiką?
- Aš atvažiuoju tik kaip svečias. Yra jų pagrindinis treneris, o aš tik parodau, jei ko paprašo, pasidalinu technika. - Kokia dabar jūsų paties sportinė forma?
- Bandau pažaisti, palakstyti. Aišku, esu priaugęs svorio. Visą gyvenimą žiūrėjausi dietos, kovojau dėl kilogramų, o dabar atsipalaidavau. Tiesa, tas atsipalaidavimo etapas jau baigiasi. Matyt, vėl reiks pradėti prisižiūrėti. Jei turiu galimybių, aš visą laiką žaidžiu. Va, dabar buvau Šveicarijoje, žaidžiau mače su buvusiais garsiais „Lokomotiv“ ritulininkais.
- Ankstesniuose interviu minėjote, jog jums buvo sunku susitaikyti su mintimi, kad jau nebežaidžiate ledo ritulio profesionaliai. Gal pagaliau su tuo susitaikėte?
- Susitaikiau, bet dar ir dabar, kai žaidžiu, noriu būti geriausias. Bent jau man taip atrodo (šypsosi. - Red.). Jei pasitaiko viena gera diena ant ledo, pamanau: gal reikia grįžti? Bet paskui prisimenu, kiek reikia įdėti darbo, pastangų ir kitokių aukų. Tada noras jau nebekyla.
Savo vaikams linki olimpinių medalių
- Ne paslaptis, kad dėl profesionalaus sporto neretai kenčia atletų asmeninis gyvenimas...
- Sportininkai dažnai gyvena komandai, jos interesams. Tik kai pasensta, supranta, kad šeima – svarbiausia.
- Ar norėtumėte, kad jūsų vaikai savo gyvenimą susietų su ledu, čiuožinėjimu, sportu?
- Žinoma, noriu, kad mano vaikai būtų olimpiniai čempionai, gautų medalį (šypsosi. - Red.). Bet bus tai, kas bus. Man svarbiausia, kad jie užaugtų gerais žmonėmis. O jei sportuos, tai – nebent komandinę sporto šaką. Na, gal dar tenisą. Kažkaip nelabai įsivaizduoju savo vaiko – gimnasto. Su mano figūra...
Londone stebėjo krepšininkų kovas
- Ar sekate Londono olimpiados aistras, lietuvių pasiekimus?
- Žinoma - seku. Aš dalyvavau 4 olimpinėse žaidynėse. Pas mane namuose Stokholme ant sienos 3 medaliai kabo. Pažiūriu ir suprantu, kiek esu pasiekęs. Tik 18 medalių nuo Michaelo Phelpso (legendinio JAV plaukiko, laimėjusio net 21 olimpinį medalių. - Red.) atsilieku. Sergu už Lietuvą, už Rūtą (Meilutytę) sirgau.
- Ar stebėjote Lietuvos krepšinio rinktinės kovas?
- Buvau Londone, žiūrėjau krepšininkų varžybas su Argentina. Labai nervinga buvo mūsų rinktinė. Labai prastai žaidė. Ir tas prastas žaidimas jau tęsiasi beveik metus – nuo pernykščio Europos čempionato. Ketvirtfinalyje prieš rusus bus labai sunku. Rusai galingi, gerai žaidžia. Bet per vienas varžybas visko būna. Tiesa, netikiu, kad per vieną mačą gali įvykti staigių pasikeitimų. Gal mūsų rinktinėje vyksta kartų kaita, gal nuosmukį lemia kitos priežastys.
Iš Švedijos kelsis į Majamį
- Ar palaikote ryšį su vadovų netekusia Lietuvos ledo ritulio federacija? - Šnekuosi su Valdu Škadausku (laikinuoju federacijos prezidentu. - Red.), tačiau kol kas negalėsiu padėti. Šiemet aš gyvensiu ne Švedijoje, o Amerikoje, Majamyje. Lietuvoje dirbti dar negalėsiu, nes per dideli atstumai. Be to, reiktų turėti užnugarį. Žmogų, kuris galėtų padėti. Šnekėjausi su Vladislavu Tretjaku (pasaulio ledo ritulio legenda iš Rusijos. - Red.). Būtų gerai, kad kas padėtų „pramušinėti“ čempionatus, pritrauktų rėmėjus.
