Kai 15-metė R.Meilutytė į Lietuvą parvežė Londono olimpinių žaidynių auksą, valdininkai stojo į eilę, kad galėtų įteikti padėką čempionei.
Dosniai buvo apdovanotas ir plaukikės treneris Jonas Ruddas – britui skirta solidi 200 tūkst. litų premija.
Tačiau pirmajam Rūtos treneriui G.Martinioniui šalies vadovai ir Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas pasakė tik ačiū. Vis dėlto praėjus metams Kauno „Girstučio” baseine dirbantis 33 metų plaukimo specialistas sulaukė, kaip pats vadina, „kompensacijos” iš Lietuvos plaukimo federacijos (LPF).
Žadėjo dvigubai daugiau
Įpusėjus rugpjūčiui G.Martinionis iš LPF gavo 25 tūkst. litų čekį. Pinigai skirti iš privačių rėmėjų lėšų.
Tiesa, treneriui nuoskauda sumažėjo tik truputį. Jis prisimena praėjusiais metais žadėtą dvigubai didesnę sumą.
„Iš pradžių federacija buvo numačiusi skirti 50 tūkst. litų, nes anglas nelaikė manęs treneriu ir nenorėjo dalytis tais pinigais, – lrytas.lt sakė G.Martinionis. – Tačiau įvertinusi biudžetą nusprendė skirti 25 tūkst. litų.
Aišku, gerai, kad kiek nors skyrė, kad prisiminė esantys skolingi. Nors nežinau, ar tai galima vadinti skola. Esu dėkingas federacijai bent už tokį pagerbimą.
Kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD) iš manęs atvirai tyčiojasi. Jau tris kartus atmetė prašymą gauti nusipelniusio Lietuvos trenerio kategoriją, nes, pasirodo, man nepriklauso. Neužsidirbau.
Dabar man premija skirta iš privačių rėmėjų lėšų. Tai ar mane rėmėjai turi remti, ar valstybė įvertinti? Esu nusivylęs mūsų sporto vadovais.”
Kiek vertas pirmasis treneris?
Iki olimpiados beveik dvejus metus su R.Meilutyte Plimute dirbusiam britui J.Ruddui buvo skirta premija, numatyta Lietuvos sportininkų premijavimo įstatyme.
Iš pradžių svarstyta dalį šių pinigų atiduoti G.Martinioniui, bet KKSD pareiškė, kad to padaryti negalima, mat lietuvis nėra olimpinės rinktinės narys.
„Buvo apmaudu. Negaliu pasakyti, kas būtų, jeigu būtų, bet situacija susiklostė tokia.
Metus ir septynis mėnesius anglas padirbo ir jau olimpinis čempionas.
Man ta tema nėra maloni. Tiesiog mūsų valstybei nerūpi žmonės, kurie stengiasi, dirba. Jie lieka paskutinėje vietoje”, – kalbėjo G.Martinionis.
Talentingą plaukikę šis treneris ugdė nuo septynerių metų – kol ji su šeima išvyko į Didžiąją Britaniją.
„Kalbėjau su Evaldo Petrausko (Londone bronzą iškovojusio boksininko. – Red.) treneriu Vincu Murausku, jis irgi pateko į panašią situaciją.
Diskutavome, kas yra pirmasis treneris?
Ar tas, pas kurį vaikas ateina, bet treneris neįtinka ir vaikas nusiunčiamas pas kitą?
Ji pas mane septynerius metus atidirbo, tiek metų su vėjo malūnais kovojau, vežiojau, rūpinausi kaip savo vaiku.
O paskui tėvas pareiškė, jog ji pati pasitreniravo ir pati išmoko.
Aš tą temą jau pamiršau, bet yra žmonių, kurie nepamiršo, kurie rūpinasi. Aš dirbu toliau. Yra kiti vaikai, nauji rekordai, nebežiūriu atgal, žiūriu į priekį.
Mes, treneriai, visiems sporto valdininkams galime įkąsti tik savo auklėtinių rezultatais. Manau, ateis laikas ir aš galėsiu stovėti iškelta galva, o tada jie pas mane turės ateiti ir pasakyti: nepykite, klydome”, – kalbėjo G.Martinionis.
Su britu – nepažįstami
Du treneriai, išugdę olimpinę čempionę, iki šiol taip ir nesusipažino.
G.Martinionis ir J.Ruddas nėra kalbėjęsi apie treniruočių sistemas, aptarę R.Meilutytės rezultatų ir nepasveikino vienas kito, kai paauglė ėmė skinti pergales svarbiausiuose suaugusiųjų čempionatuose.
„Kai Rūta išvažiavo 2010-aisiais, aš jam parašiau ilgą laišką. Paprašiau, kad leistų atvažiuoti ir padėti jai prisitaikyti, kad jai nebūtų streso. Juk ji buvo vos 13 metų mergaitė.
Jis man atsakė, kad parašys po kelių dienų, bet taip ir negavau jokio laiško.
Tarp mūsų jokių santykių nėra, jis man rankos nespaudė, už supertalentą, kurį Lietuvoje išauginome, nedėkojo. Niekas mūsų nesupažindino ir nepristatė”, – aiškino G.Martinionis.
Jis nebendrauja ir su R.Meilutytės tėvu Sauliumi. Juoda katė perbėgo dar prieš Londono olimpines žaidynes. Vyrai ne kartą liejo nuoskaudas ir kaltino vienas kitą melu.
Su plaukike dar bendrauja
Vis dėlto G.Martinionio bendravimas su buvusia auklėtine visiškai nenutrūko. „Seni geri pažįstami”, – taip savo santykius su olimpine čempione apibūdino treneris.
„Prieš olimpiadą dar pasikalbėdavome, o po olimpinių žaidynių dėmesys jai milžiniškas. Kai Rūta grįžo iš Londono, buvome susitikę Lietuvoje, trumpai matėmės ir žiemą. Ji man paskambino prieš Europos jaunimo čempionatą, sakė, kad yra labai užsiėmusi, daug sportuoja.
Nesame susipykę, tačiau dabar jos gyvenimas jau kitas, kiti poreikiai ir reikalai. Nepersiplėši visur.
Mūsų darbas toks: užaugini, parengi ir atiduodi, išleidi į gyvenimą. Kaip tėvai. Ne veltui sakoma, kad treneris yra antrasis tėvas.
Jis turi būti autoritetas ir pastebiu, kad taip ir yra. Auklėtinių tėvai pas mane ateina ieškoti sprendimų, kaip su vaikais susitarti. Bendromis jėgomis sprendžiame, auklėjame ir dirbame”, – pasakojo G.Martinionis.
