Apie pokyčius komandoje, pirmuosius sportininkų startus bei pasiruošimą Sočio žiemos olimpinėms žaidynėms papasakojo Lietuvos biatlono federacijos prezidentas Arūnas Daugirdas.
– Savaitgalį prasideda pirmas pasaulio biatlono taurės etapas. Ko šiame sezone tikimasi iš lietuvių?
– Šio sezono tikslas yra olimpinės žaidynės, kurios vainikuos paskutinių ketverių metų darbą. Visi pirmi startai bus pasirengimas pagrindiniam startui, todėl realiausi kandidatai važiuoti į olimpiadą su kiekvienomis varžybomis turėtų tobulėti ir geriausios sportinės formos būti vasario mėnesį vyksiančioms žaidynėms. Tai yra pagrindinė mūsų užduotis, tačiau be jos turime dar turime ir kitų sezono tikslų – pasaulio taurės tautų įskaitoje nenukristi žemiau nei dabar esame bei kitą sezoną turėti tą pačią startuoti galinčių sportininkų kvotą – du vaikinus bei dvi merginas. Be to, mūsų jaunų sportininkų laukia taip pat svarbios varžybos – startai Europos bei pasaulio jaunimo čempionatuose.
– Kadangi sportininkų startai iki olimpiados bus tarsi pasiruošimas, ar galime tikėtis aukštų rezultatų pasaulio taurės varžybose?
– Žinoma, kad galime. Kontroliniai startai yra tokie, kuriuose tu jau neeksperimentuodamas turi bandyti atlikti viską maksimaliai gerai, nors fizinė būklė gali ir nebūti geriausia. Retas atvejis, jog sportininkas blankiai atrodęs visose sezono varžybose, staiga olimpinėse žaidynėse sublizga. Startai pasaulio taurėje bus tam tikras signalas, kuris parodys, ko galime tikėtis Sočyje.
Žinoma, būna ir atvirkščiai, kad sportininkas, rodęs labai gerus rezultatus iki olimpiados, ten pasirodo prastai – įtampa, atsakomybė bei milžiniškas dėmesys iš viso pasaulio kartais sužlugdo sportininkus ir žaidynėse jie perdega. Biatlonininkai turi mokytis iš visų startų, kad olimpiadoje liktų tik pakartoti tai, kas jiems sekasi geriausia ir dar pridėti.
– Ar federacija turi iškėlusi savus tikslus sportininkams?
– Tikslai, pozicijos varžybose ir užimama vieta reitinguose išlieka tokie, kokius ir buvome numatę prieš pasirengimą olimpinėms žaidynėms. Planuojant sportininkams olimpinėse žaidynėse vietas, mes atsižvelgiame į jų patirtį, tobulėjimą bei potencialias galimybes tas vietas iškovoti. Pavyzdžiui, Tomo Kaukėno pasirodymai pasaulio čempionate viršijo mūsų lūkesčius. Ar tai realu pakartoti olimpinėse žaidynėse? Kodėl gi ne! Nors jam planuojama 40-a vieta.
Jeigu rezultatai priklausytų vien nuo čiuožimo, prognozuoti vietas būtų paprasčiau. Pavyzdžiui, slidinėjime egzistuoja vadinama „raudonoji“ grupė, 30 stipriausių slidininkų, kurie paprastai tik tarpusavyje gali pasikeisti vietomis, o biatlone vieną dieną gali būti pirmas, o kitą net nepatekti į persekiojimą (į top 60 – aut. past.).
Nesinori užkelti tikslų ir sakyti, jog Diana (Rasimovičiūtė) gali būti dešimtuke, o Tomas – dvidešimtuke. Tą nutylim viduje ir tikimės, jog sportininkai garbingai įvykdys LTOK ir KKSD iškeltus tikslus (D.Rasimovičiūtei prognozuojama 10-20 pozicijos, T.Kaukėnui – 30-40 vietos).
– Praėjusį sezoną Sočyje vykusiame pasaulio taurės etape Lietuvos biatlonininkai nepasirodė sėkmingai. Kokios to priežastys ir kaip bus ruošiamasi olimpiadai?
– Reikia nepamiršti, jog Sočio pasaulio taurės etapas vyko po visų pagrindinių startų, todėl pagrindinis tos kelionės tikslas – susipažinti su olimpinėmis trasomis, juos supančia aplinka. Serviso komanda turėjo galimybę įvertinti aplinką, kurioje turės ruošti slides, tirti sniego struktūrą ir tt. Todėl ruošdamiesi šiam sezonui, buvo į tai atsižvelgta, pasirengimas suplanuotas toks, kad biatlonininkai turėtų daugiau treniruočių aukštikalnėse, bei ieškojom trasų, kurios yra panašaus pobūdžio kaip Sočio.
– Minėjote permainas trenerių štabe. Kaip tarpsezoniu pasikeitė komanda?
– Po praėjusio sezono atsistatydino vyriausiasis vyrų rinktinės treneris Viktoras Korčaginas. Mums labai gaila, kad jis pasitraukė, kadangi treneris subūrė komandą, su kuria pateko į pačią aukščiausią lygą – pasaulio taurę. Vis dėlto reikia pripažinti, kad jo amžius neleido būti tokiam mobiliam, koks turėtų būti. Jis mums pats pasakė, jog sunku keliauti tiek daug, kiek reikia su komanda.
Kitas dalykas, kuris trenerį slėgė – neįvykdyta užduotis. Iš jo buvo reikalaujama, jog vyrų estafetės komanda iškovotų kelialapį į olimpines žaidynes. Pripažįstame, jog įgyvendinti šį reikalavimą buvo gana sudėtinga, galbūt iki to pritrūko metų ar dvejų, tačiau laikas nelaukia.
Prieš sezoną buvome priversti reorganizuoti komandas, kadangi olimpinis sezonas pareikalavo kitokio finansavimo iš biudžetinių organizacijų.
Turėjome sujungti vyrų ir moterų komandas į vieną, todėl dabar iš stipriausių biatlonininkų sudarėme „A“ komandą, kuri ruošiasi olimpinėms žaidynėms bei pasaulio taurės startams, o rezeviniai rinktinės nariai ir jaunimas, startuosiantys IBU taurėje, Europos ar pasaulio jaunimo čempionatuose, sudaro „B“ komandą. Dėl struktūrinių pakitimų komandoje turėjome mobilizuoti ir trenerius.
Ilmaras Bricis sutiko būti „A“ ekipos vyr. treneriu, jam talkinti pakvietėmę dar vieną latvį Olegą Maluhiną, kuris atsakingas už šaudymą. Nuo varžybinio sezono pradžios drauge su „A“ komanda važiuos slidžių ruošėjų komanda – Aurimas Bučelis ir estas Meelis Aastmae, kurie jau praėjusiais metais įrodė savo meistriškumą.
– Vyrų komandą paliko Aleksandras Lavrinovičius, o moterų ekipą sustiprino iš Rusijos atvykusi Natalija Paulauskaitė. Kaip šios permainos paveiks komandą?
– Pasaulio taurėje mes siekiame startuoti ne tik individualiai, bet ir su komanda. Šiai dienai mūsų biatlonininkai gali startuoti tik mišrios estafetės varžybose, kadangi tik du vyrai ir dvi moterys turi įvykdę pasaulio taurės normatyvą.
Tikimės, jog per du pirmus IBU taurės (antros pagal pajėgumą varžybos po pasaulio taurės – aut. past.) etapus normatyvai paklus ir dar dviems vyrams bei antrame pasaulio taurės etape prie komandos galės prisijungti Karolis Zlatkauskas ir Rokas Suslavičius. Tada Hochfilzene startuotų ir vyrų estafetės komanda.
Kalbėti apie moterų estafetę yra anksti. Turime jaunų ir labai perspektyvių merginų, tačiau joms iki pasaulio taurės normatyvo įvykdymo trūksta gerų metų darbo. Tarpsezoniu komandą sustiprino nauja narė Natalija Paulauskaitė, tačiau sezono pradžioje negalime leisti jai startuoti, nes nespėjame sutvarkyti formalumų, susijusių su lietuviško paso gavimu (lietuviškų šaknų turinti N.Paulauskaitė yra kilusi iš Rusijos – aut. past.).
– Praėjusį savaitgalį Norvegijoje vyko pirmos naujo sezono varžybos. Kokį įspūdį paliko lietuvių startai?
– Įspūdžiai – dvejopi. Žiūrint vien tik į rezultatų protokolą galima sunerimti, ar viskas čia yra gerai (sprinte T.Kaukėnas finišavo 50-as, o N.Paulauskaitė – 67-a). Nustebino, kad N.Paulauskaitė neparodė to, ką demonstravo per pratybas. Ji nesusitvarkė su varžybiniu jauduliu.
Mergaitė psichologiškai labai pergyvena dėl to, jog negali startuoti oficialiuose biatlono startuose už mūsų komandą. Jeigu ji būtų turėjusi lietuvišką pasą, tikriausiai jos nusiteikimas būtų kitoks.
Patiko T.Kaukėno šaudymas (bendro starto lenktynėse T.Kaukėnas prašovė tik kartą iš dvidešimties – aut. past.). Tai – rimta paraiška geriems rezultatams. Tiek Natalijos, tiek Tomo greitis dar nebuvo pakankamas aukščiausio lygio varžyboms, tačiau žinome, jog tai buvo tik pirmas kontrolinis startas prieš sezoną. Be to, šiose varžybose sportininkai startavo be jokio poilsio, kadangi jų užduotis buvo įveikti save per pirmą rimtą pagreitėjimą.
Gaila, kad prieš kontrolinį startą sunegalavo Diana Rasimovičiūtė, kuriai truputį pradėjo perštėti gerklė. Nenorėjome rizikuoti, todėl pataupėme pasaulio taurės startams. Dar viena mūsų sportininkė Natalija Kočergina bando suderinti biatlono ir slidinėjimo startus. Natalija bando patekti į olimpines žaidynes kaip slidininkė, todėl ji ruošėsi pagal kitokią treniruočių programą.
Sportininkės dar laukia trys ar keturi startai su slidininkais, tačiau juos reikės derinti ir su biatlono varžybomis. Būkime kantrūs, nes šie sportininkai sezono eigoje mus dar turėtų džiuginti.
