EUROLYGA 2023

Lietuviams žiemos žaidynėse – pamestinukų dalia

Lietuviai neturi nei jėgų, nei ambicijų kautis dėl pergalių Sočio žaidynėse. Atkūrus šalies nepriklausomybę Lietuvos sportininkai žiemos olimpiadose dar neiškovojo nė vieno medalio. Kodėl žiemos sportas jau 20 metų nepakyla iš dugno?

Daugiau nuotraukų (1)

Giedrius Janonis

Feb 10, 2014, 7:32 PM, atnaujinta Feb 16, 2018, 11:47 AM

Lietuviams vėl nelemta džiaugtis savo šalies atletų pergalėmis žiemos žaidynėse, rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.

Į Sočį Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) pasiuntė 9 atletus ir net pažadėjo skirti 200 tūkst. litų patekusiems į pirmąjį aštuntuką. Bet jau dabar galima lažintis, jog nei šis rekordinis žiemos olimpiečių skaičius, nei solidžios premijos nepadės sulaužyti liūdnos Lietuvos sporto tradicijos.

Po šalies nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos sportininkai visose šešiose žiemos olimpiadose iki šiol dar neiškovojo nė vieno medalio.

„Mūsų sportininkų lygis nėra pats aukščiausias, – pripažino LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė, išlydėdama į Sočį žiemos olimpiečius. – Bet jeigu jie parodys savo galimybes, jau gėda nebus. Olimpinis principas – svarbu dalyvauti ir nugalėti save“.

Čempionai nesulaukė pamainos

Lietuviai dabar tik su nostalgija gali prisiminti laikus, kai žiemos žaidynėse džiaugėsi tėvynainių triumfu.

1984 metais Sarajeve biatlonininkas Algimantas Šalna, o 1988 metais Kalgaryje slidininkė Vida Vencienė tapo olimpiniais čempionais, atstovaudami Sovietų Sąjungos rinktinei.

„Truputį graudu, kad Lietuva atgavo nepriklausomybę tada, kai aš jau baigiau sportuoti. Galiu pasakyti pridėjęs ranką prie širdies – tikrai gaila, kad neatstovavau laisvai Lietuvai“, – prisipažino A.Šalna, ant nugalėtojų pakylos priverstas klausytis rusiško SSRS himno, o pastaruosius 20 metų JAV jau treniruojantis šios šalies biatlonininkus.

Sočio žaidynių išvakarėse 54 metų lietuvis lyg tyčia užsuko į gimtąją Ignaliną, kur buvo surengta dokumentinio filmo apie jo karjerą premjera.

Tituluočiausią visų laikų Lietuvos biatlonininką pagerbė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, ir šalies sporto vadovai, bet net amerikietiška šypsena nepajėgė paslėpti kritiško jo žvilgsnio į sunkią profesionalaus žiemos sporto situaciją gimtinėje.

„Dėl žiemos sporto Lietuvoje – labai liūdna, – pripažino A.Šalna, rašydamas autografus jo pergalių jau nemačiusiems jaunosios kartos lietuviams. – Gyvename tokioje klimato zonoje, kurioje turime tikrą žiemą. Turime slidinėjimo ir biatlono tradicijas. Jei būčiau sporto vadovas, tikrai kiek tik įmanoma ugdyčiau žiemos sportą.

Lietuvoje statyčiau trampliną, snieglenčių trasas ir kitą infrastruktūrą. Žiemos sportą plėsčiau visur: ir Zarasuose, ir Anykščiuose ar Varėnoje“.

Grįžo atgal į kalną

Du olimpiniai čempionai Lietuvoje iki šiol nesulaukė jų vertų įpėdinių.

Nors ir A.Šalną, ir V.Vencienę pakeitę lietuviai žiemos žaidynėse jau vilki gimtosios šalies aprangą, jie nuolat priversti ieškoti pasiteisinimų, kodėl olimpinėse trasose lieka tarp autsaiderių.

1998 metais Nagane slidininkė Kazimiera Strolienė net dvejose distancijoje užėmė paskutines vietas. 2006 metais Turine jos pėdomis pasekė biatlonininkas Karolis Zlatkauskas, užėmęs 90–ą vietą 10 km sprinto varžybose.

Greitojo nusileidimo varžybose Nagane Tomas Vaitkus aplenkė tris varžovus, bet visus kalnų slidinėjimo profesionalus privertė tik šypsotis, kai per slalomo milžino varžybas praleido vartus ir specialiai grįžo atgal, kad galėtų toliau čiuožti iš naujo. Galiausiai suklydęs dar kartą per antrąjį nusileidimą JAV lietuvis vis tiek nebaigė varžybų.

„Išsipildė didžiausia mano svajonė. Startavau geriausiai, kiek leido mano galimybės“, – džiūgavo T.Vaitkus po olimpinio debiuto.

Turine jo keistą žygdarbį pakartojo Vitalijus Rumiancevas. Slalomo milžino pirmajame nusileidime geriausias Lietuvos kalnų slidininkas griuvo, kėlėsi ir grįžo prie praleistų vartų, kol pasiekė finišą.

Tačiau netrukus jis buvo vis tiek diskvalifikuotas, nes turėjo į kalną palypėti dar trisdešimt centimetrų.

Tiesa, slalomo varžybose V.Rumiancevo svajonė išsipildė – jis pagaliau abu kartus pasiekė finišą ir galutinėje įskaitoje aplenkė tris varžovus. Čempionui 30 sek. pralaimėjęs Lietuvos olimpietis neslėpė džiaugsmo.

Prieš ketverius metus Vankuverio žaidynėse aukščiausią vietą iš lietuvių užėmė Mantas Strolia ir Modestas Vaičiulis. Komandinio sprinto lenktynėse 18–i likę slidininkai aplenkė tris varžovų poras.

Čiuožė trenerio slidėmis

Žiemos žaidynėse Lietuvos sportininkams neatsitiktinai prilipo lūzerių etiketė.

Lietuviai olimpiadose dažnai patekdavo į kurioziškas situacijas, kurios patvirtindavo ne tik jų talento, bet ir elementaraus profesionalumo trūkumą.

Slidininkas Vladislavas Zybaila Nagane startavo 30 km klasikiniu stiliumi lenktynėse, bet pasitraukė iš olimpinės trasos įveikęs vos 2 km.

„Buvo neįmanoma. Ant slidžių prišalo tiek sniego“, – aiškino nelaimingas atletas.

Po aštuonerių metų Turine toks pats likimas jau ištiko Aleksejų Novoselskį, kuris 15 km trasoje sugebėjo įveikti tik 5 km. Slidininkas rodė į kojas ir sniegu aplipusias slides, o Lietuvos olimpiečio treneris viešai pripažino, jog „nepataikė parinkti tepalų“.

Vis tik pati tragikomiškiausia istorija nutiko 1998–ų olimpiadoje, kai K.Strolienė 15 km distanciją mėgino įveikti trenerio slidėmis. Gerokai didesnėmis ir visiškai neparengtomis varžyboms.

„Kaip profesionalas gali nepastebėti sukeistų slidžių? Sutrikimas. Ji dalyvavo po pertraukos –– vaiko gimimo, jaudinosi. Apšilo ir, pasitikėdama treneriu, paėmė jo įteiktas slides, – kolegės žioplumą žiniasklaidai komentavo V.Vencienė. – Neabejoju, kad perėjusi kontrolę ji pamatė klaidą, tačiau šaukštai jau buvo po pietų“.

Nagane pirštus nusvilusi K.Strolienė po 16 metų vėl atvyko į olimpiadą. Sočyje ji jau yra Lietuvos slidinėjimo rinktinės vyriausioji trenerė.

Kaimynai rinko medalius

Lietuviai dabar turėtų tik pavydžiai žiūrėti į artimiausius kaimynus.

Kol Lietuvos žiemos sportininkai vis dar mėgina nusiplėšti nevykėlių etiketę, latviai su estais lipa ant garbės pakylos.

Po nepriklausomybės atkūrimo Estija žiemos žaidynėse jau iškovojo net 7 (4 aukso), o Latvija – 3 olimpinius medalius.

„Dar nuo sovietinių laikų ir Estijoje, ir Latvijoje išliko stiprios žiemos sporto bazės. Estai Otepaa turi slidinėjimo, o mes Siguldoje – rogučių sporto centrą. Visus tris olimpinius medalius latviai ir subrandino šioje namų trasoje. Tai pagrindinis šaltinis, iš kurio mes iki šiol semiame pergales, – „Lietuvos rytui“ analizavo Latvijos sporto žurnalistas Artūras Vaideris. – Aišku, tai ne vienintelė gerų rezultatų priežastis, bet ji yra labai svarbi. Juk visą laiką Vokietijoje nesitreniruosi.

Lietuva turėjo ryškiausias žvaigždes ir taip pat gerą žiemos bazę Ignalijoje, tačiau šių privalumų jūs kažkodėl nesugebėjote deramai išnaudoti“.

Latviai tikisi aukso

Nenuostabu, kad Sočyje Lietuvos delegacija vėl yra kelis kartus mažesnė negu kaimynų.

Latviai į žiemos olimpiadą pasiuntė net 58, o estai – 25 atletus. Ir jau dabar tikriausiai galima neabejoti, jog jie vėl negrįš namo tuščiomis rankomis.

Didžiausia Latvijos olimpinė viltis – dukart pasaulio skeletono čempionas Martinas Dukurs, 2010 metais iš Vankuverio žaidynių jau parsivežęs sidabro medalį.

Po to net keturis sezonus paeiliui pasaulio taurę iškovojęs 29 metų latvis yra neginčytinas šios sporto šakos lyderis. Šį sezoną M.Dukurs laimėjo 6 iš 8 pasaulio taurės etapų.

Jo vyresnis brolis Tomas Dukurs taip pat priklauso skeletono elitui. 2013–2014 m. pasaulio reitinge 32–ejų latvis užima antrąją vietą, nusileisdamas tik broliui.

Latvijos bobslėjaus keturvietė komanda pasaulio reitinge dabar užima septintąją vietą, bet šį sausį ji laimėjo vieną pasaulio taurės etapą, o pernai lyg tyčia buvo stipriausia ir olimpinėje Sočio trasoje vykusiose pasaulio taurės varžybose.

Šį vasarį Čekijoje pasibaigusiose Europos pirmenybėse Latvijos biatlonininkas Andrejus Rastorgujevas tapo čempionu 20 km distancijoje ir liko trečias 10 km sprinto lenktynėse.

Olimpiniame ledo ritulio turnyre vėl žais Latvijos rinktinė, kurios net septyni žaidėjai turi NHL patirties, o dviviečių rogučių varžybose Sočyje dar kartą nustebinti nusiteikę broliai Andris ir Juris Šicai, prieš ketverius metus jau laimėję sidabrą Vankuverio žaidynėse.

„Dar niekuomet per visą istoriją žaidynėse neturėjome tokios stiprios komandos. Jeigu Sočyje neiškovosime medalių, Latvijoje bus tikrai didelis nusivylimas“, – neslėpė A.Vaideris.

Žiema ilgai nerūpėjo

Lietuvių meilė žiemos pramogoms per laisvės metus vargu, ar galutinai išblėso.

Parduotuvėse netrūksta nei slidžių, nei pačiūžų, kasmet vis gausesni tautiečių būriai keliauja į Alpes ar Tatrus leistis nuo kalnų, o šalies televizijos vėl iškepė dar vieną šokių ant ledo projektą.

Kodėl profesionalus žiemos sportas mūsų šalyje niekaip neišsikapsto iš krizės?

„Penkiolika metų žiemos sportas Lietuvoje buvo podukros vietoje. Valstybės investicijos į žiemos sportą buvo minimalios, o šalies sporto vadovams mūsų bėdos visiškai nerūpėjo, – įsitikinęs verslininkas Arūnas Daugirdas, prieš šešetą metų ėmęsis ryžtingų permainų Lietuvos biatlono federacijoje (LBF). – Tuomet mes galėjome išlaikyti tik vieną profesionalų biatlonininką, kuris buvo vienintelis pasaulio taurės dalyvis ir balansuodavo ant ribos atrankoje į olimpines žaidynes. Tik lėšų ir kompetetingų specialistų trūkumas lėmė, kad atsidūrėme dugne“.

LBF prezidentas iki šiol puikiai prisimena laikus, kai Lietuvoje buvo likę vos 20 biatlono atletų. Po ketverių metų jų skaičius išaugo iki 100, o šiuo metu jau pasiekė beveik 200.

„Prieš Turino žaidynes vaizdas buvo tikrai apgailėtinas, – neslepė A.Daugirdas. – Nenoriu kritikuoti buvusių atsakingų federacijos vadovų, bet ji tikrai per mažai dėmesio skyrė mūsų sporto šakos plėtrai, populiarinimui ir jaunimui.

Labai sunkiai išgyvenome kartų kaitą, ir pora metų mūsų vyrai net buvo iškritę iš pasaulio taurės varžybų. Bet dabar galima drąsiai teigti, kad jau pakilome iš dugno“.

Trūksta lietuvių trenerių

Lietuvos biatlono atgimimą paskatino treneriai iš užsienio.

Prieš ketverius metus LBF prezidentas pasikvietė patyrusį baltarusį Viktorą Korčiaginą, o prie pasirengimo Sočio žaidynėms dar prisidėjo latviai Ilmaras Bricis ir Olegas Maluchinas.

Nors Lietuvos sporto (LSU) ir Edukologijos (LEU) universitetai mėgsta pasigirti savo studijų programomis, Kaune ir Vilniuje paruošti treneriai neatitinka aukščiausių profesionaliam sportui būtinų kriterijų.

„Žengėme drastišką žingsnį palyginus su kitomis žiemos sporto šakomis. Išdrįsome pasikviesti trenerius iš užsienio, kurie ir pakėlė mūsų lygį iki pasaulio taurės. Mačiau, kad su lietuvišku bagažu tikrai nieko daugiau nepasieksime. Lietuvoje neturėjome nė vieno specialisto, kuris galėtų dirbti su elitiniais biatlono atletais, –– neslėpė A.Daugirdas. –– V.Korčiaginas buvo pirmoji permainų kregždė. Baltarusis padėjo mūsų vyrams sugrįžti į pasaulio taurės varžybas, bet vėliau teko su juo išsiskirti dėl solidaus amžiaus (V.Korčiaginui – 75–eri – Red.).

Jo darbą tęsia latviai, kurie patys buvo aukščiausio lygio sportininkai, o dabar tik pradeda trenerių karjerą su komanda, dalyvaujančia pasaulio taurės varžybose.Tikimės, kad jie taip pat įneš naujovių, kurios padės mums toliau tobulėti“.

„Nors pasiekėme geresnių rezultatų, lietuviai tikrai sumaniau organizuoja darbą už mūsų federaciją, – dabartinei LBF veiklai komplimentų negailėjo A.Vaideris. – Keturi geriausi Latvijos biatlono treneriai dabar neatsitiktinai dirba svetur“.

Bet ir A.Šalna baigęs karjerą vėliau net keturiose olimpiadose jau treniravo JAV rinktinę. Kodėl olimpinis čempionas dabar negalėtų perimti Lietuvos komandos vairo?

„Algis yra nerealus mūsų pagalbininkas, bet mes neturime jokių galimybių jį samdytis kaip trenerį. A.Šalnos neprisiviliosime, nes jis negyvens Lietuvoje, – įsitikinęs A.Daugirdas. – O išsiųsti mūsų atletus treniruotis pas jį taip pat yra neįmanoma misija. Ir kaštai bus tokie pat milžiniški, ir pats A.Šalna negalės lietuviams skirti daug laiko, turėdamas galiojantį kontraktą su JAV federacija.

Juolab kad jis už jokius pinigus jau nesutiks vėl sukti ratus po pasaulį 9 mėnesius per metus, nes jau baigė po pasaulio taurės varžybas važinėjančio trenerio karjerą“.

Skirtingai skaičiuoja milijonus

Nė viena žiemos sporto šaka Lietuvoje nepateko į 18 prioritetinių sporto šakų sąrašą, kurį dar pernai paskelbė šalies Kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD).

'„Aišku, jog toks požiūris atsiliepia. Bet jeigu tik mūsų rezultatai pagerės ir iškovosime medalius, tapsime strategine“, –neabejojo A.Daugirdas.

Pernai iš KKSD kišenės šešioms žiemos sporto federacijoms buvo skirta per 400 tūkst. litų.

Biatlono federacija gavo 128 500, Greitojo čiuožimo asociacija – 76 300, Kalnų slidinėjimo federacija – 73 900, Nacionalinė slidinėjimo asociacija – 61 000., Čiuožimo federacija – 56500 ir Kerlingo asociacija – 11 500 litų.

Skolose paskendusi Lietuvos ledo ritulio federacija 2013–aisiais paskelbė apie savo bankrotą, todėl negalėjo tikėtis valstybės paramos ir tiesiogiai gauti biudžeto lėšų. Bet dviems ledo ritulio lygoms KKSD pernai skyrė 120 tūkst. litų.

LTOK viceprezidentas Bronislavas Vasiliauskas, kuruojantis žiemos olimpiečius, neoficialiai suskaičiavo, jog per ketverius pastaruosius metus žiemos sportui iš viso atiteko apie 8 mln. litų.

„Valdininkai galėtų dar ir visus milijonus nuo nepriklausomybės laikų sudėti. Gautųsi dar įspūdingesni skaičiai, – ironizavo A.Daugirdas. – Bet reikia ne milijonus skaičiuoti, o pažiūrėti, kiek realiai reikia ir kiek gauna kiekvienas žiemos sportininkas“.

Jo teigimu, vienam elitiniam biatlonininkui išlaikyti per sezoną mažiausiai reikia 60–70 tūkst. litų, neįskaičius jį aptarnaujančio personalo, inventoriaus ir atlyginimo išlaidų.

Geriausia Lietuvos biatlonininkė Diana Rasimovičiūtė kartu su valstybės stipendija iki Sočio žaidynių per mėnesį gaudavo apie 3,7 tūkst. litų, o vyrų rinktinės lyderis Tomas Kaukėnas – per 2 tūkst. litų.

„Bet tiek uždirba tik du lyderiai, o kiti gauna tik simboliškus maistpinigius ir iki šiol sportuoja iš idėjos“, –– tvirtino A.Daugirdas.

„Mūsų biatlone vienintelis A.Rastargujevas turi tiek lėšų, kiek reikia. Bet mūsų moterims jau blogiau negu Lietuvoje, – apie Latvijos atletų finansavimą pasakojo A.Vaideris. – Pinigai atsiranda tik tada, kai yra rezultatai.

Pavyzdžiui, bobslėjus Latvijoje – labai brangus sportas. Juo dabar užsiminėja tik 16 žmonių, bet per sezoną mūsų komanda išleidžia apie 0,5 mln. eurų“.

Slidinėjime – šeimos dinastija

Greta varžovų išsirikiavę Lietuvos žiemos sporto atletai neretai primena našlaičius.

Vos prieš keletą metų Švedijos biatlono federacijos biudžetas buvo 2 mln., Estijos – 700, o LBF – tik 180 tūkst. eurų.

Bet ar lietuviams trūksta tik papildomų milijonų? Kodėl pastaraisiais metais susidarė įspūdis, jog kai kurios žiemos sporto šakų federacijos tapo savotišku šeimų versliuku, kai nuolat tarp autsaiderių atsiduriantys Lietuvos atletai net neturi jokių ambicingesnių tikslų, o nori tik išsaugoti šiltą savo vietą ir lyg paprasti turistai nukeliauti į olimpines žaidynes?

Vankuverio žaidynėse pasirodžiusį Mantą Strolią Sočyje pakeitė jo bendrapavardis Vytautas Strolia, o su šalies slidinėjimo rinktine jau treniruojasi Tautvydas Strolia – jauniausias trenerės K.Strolienės sūnus.

„Dabartinė slidinėjimo valdžia paveldėjo dar tragiškesnę situaciją. Ten buvę vadovai federaciją buvo pavertę vos ne asmeniniu bizniuku. Po visų perversmų ir ginčų slidininkams dabar viską reikia pradėti nuo nulio, – kolegų garbę gynė A.Daugirdas. – Jiems reikės daugiau laiko vėl atsistoti ant kojų. Buvo laikai, kai slidininkai paremdavo mums, bet dabar mes padėdame jiems“.

„Pirmiausiai reikėtų skirti dėmesį tam žiemos sportui, kuris šalyje turi tradidicijas. Juk ir A.Šalnos, ir V.Vencienės rezultatai dar gyvi atmintyje, – lietuviams patarė A.Vaideris. – Reikėtų ieškoti gaudesnių ryšių ir su kaimynais. Jeigu lietuviai norės kultivuoti skeletoną, rogučių sportą ar bobslėjų, latviai tikrai negailės patarimų.

Mes vos prieš 10 metų susidomėjome kerlingu, o šįmet Latvijos komanda tik per plauką nepateko į Sočį. Naujose šakose galima per trumpą laiką pasiekti tikrai neprastų rezultatų, jeigu tik tam užteks entuziasmo.

Bet jūsų sportas susiduria su kita problema – Lietuvoje viskas sukoncentruota į krepšinį, todėl kitų šakų atletai dažnai jaučiasi našlaičiais. Privalai gimti Rūta Meilutyte, kad sugebėtum išlįsti į viršų“.

Lietuvos rinktinė žiemos žaidynėse (metai, vieta, Lietuvos olimpiečių skaičius, geriausia vieta) 2014 Sočis 9 I.Tobias ir D.Stagniūnas (10-15*) 2010 Vankuveris 6 M.Strolia ir M.Vaičiulis (18)

2006 Turinas 7 P.Vanagas ir M.Drobiazko (7) 2002 Solt Leik Sitis 8 P.Vanagas ir M.Drobiazko (5) 1998 Naganas 7 P.Vanagas ir M.Drobiazko (8) 1994 Lilehameris 6 P.Vanagas ir M.Drobiazko (12)

1992 Albervilis 6 V.Vencienė (11) 1928 Sankt Moricas 1 K.Bulota (5). Paaiškinimai: Sočio žaidynėse LTOK daugiausiai tikisi iš I.Tobias ir D.Stagniūno. Ledo šokėjų porai iškeltas tikslas užimti 10-15 vietą.

 Valstybės parama žiemos sporto šakoms ( 2013 m., 2012 m., 2011 m., 2010 m., viso skirta lėšų per 4 metus litais)

Ledo ritulys 120000 186000 158700 129000 593700

Biatlonas 128 500 110100 81400 50000 370000 Slidinėjimas 61000 75100 64000 40000 240100 Dailusis čiuožimas 56500 55400 51900 50000 213800 Kalnų slidinėjimas 73900 46900 37000 25000 182800 Greitasis čiuožimas 76300 31200 30000 36000 173500 Akmenslydis 11500 17300 14000 2000 44800 Paaiškinimai: lentelėje nurodytos lėšos, kurios buvo skirtos šių žiemos sporto šakų federacijoms tiesiogiai iš biudžeto ir iš Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo. Lentelėje neįskaičiuotos lėšos, kurias žiemos sporto šakų atstovai papildomai dar gavo iš LTOK ir kitų profesionaliems sportininkams remti skirtų valstybės programų.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.