Prie garsiųjų disko metikų Romo Ubrato ir Virgilijaus Aleknos šį šeštadienį prisijungė ir naujoji mūsų lengvosios atletikos žvaigždė - Andrius Gudžius. Žingsnis po žingsnio link savo tikslo žengęs 26-erių sportininkas praėjusį šeštadienį ir vėl privertė pasaulį kalbėti apie Lietuvą - planetos lengvosios atletikos čempionato disko metimo sektoriuje jam nebuvo lygių ir A.Gudžius iškovojo aukso medalį. Tai jis padarė po 12 metų pertraukos - 2005-siais į tėvynę aukso apdovanojimą iš Suomijos sostinės Helsinkio parsivežė V.Alekna.
Lietuva neturi kitos sporto rungties, atnešusios šaliai tiek olimpinio aukso. Londono žaidynių išvakarėse du olimpiniai čempionai Romas Ubartas ir Virgilijus Alekna pirmąsyk kartu ieškojo atsakymo, kodėl disko metimui taip tinka lietuviški genai.
Rugpjūčio 5-ąją sukako lygiai 20 metų, kai Barselonos stadione žemaitis iš Mikytų kaimo parodė pasauliui trispalvę, priversdamas visus išgirsti Vinco Kudirkos giesmę.
Jau kitą rytą V.Alekna mėgino dar kartą perrašyti šį neįtikėtiną Lietuvos sporto mitą. Penktose žaidynėse dalyvaujantis aukštaitis iš Terpeikių kaimo Londono olimpinio stadiono sektoriuje siekė medalio.
„Visi linki: trinktelk durimis. Bet reikia žiūrėti, kad tos durys neišgriūtų. Kaip po to jas uždarinėti?“, – šyptelėjo V.Alekna.
Jeigu Antikos laikų skulptorius Myronas dabar lipdytų „Disko metiką“, tą pirmadienio rytą jis tikrai būtų atskubėjęs į Vilnių.
Juk niekas negali prieštarauti, kad šiais laikais graikas kur nors kitur pasaulyje rastų geresnių modelių legendinei savo skulptūrai. Už dviejų lietuvių pečių – jau septynios olimpiados, o ant kaklo – trys aukso, po vieną sidabro ir bronzos medalį.
Per pastaruosius dvidešimt metų jokia kita pasaulio šalis nesukaupė tokios kolekcijos rungtyje, kurios atletai dėl čempiono vardo kovoja dar nuo 1896-ųjų, o 1948-aisiais lyg tyčia tapo Londono olimpiados simboliu.
„Aišku, kad Virgis labiau tinka. Ir bicepsą iki šiol gerą turi, ir apskritai į tą antikinį metiką labiau panašus, – neabejojo R.Ubartas. – Mano draugo sode po eglute kaip tik stovi tos skulptūros kopija. Dažnai ją matau“.
„Reikia jau jaunimo ieškoti. Juk man – 40, tau – 52 metai, tegul modeliais dirba tie, kurie gražūs ir jauni“, – prieštaravo V.Alekna.„Virgi, pakeisim tik pozą, kai dar vieną medalį užkabinsi“, – nenusileido R.Ubartas.
Londono žaidynių išvakarėse „Lietuvos rytas“ pakvietė legendinius šalies disko metikus dar kartą į vieną sektorių.
Du olimpiniai čempionai pirmąsyk kartu ieškojo atsakymo, kodėl disko metime pergales lemia lietuviški genai.
– Romai, per paskutiniąsias varžybas Lenkijoje V.Alekna švystelėjo diską 68,50 m. Ką jums atskleidžia šis rezultatas olimpinio starto išvakarėse?
– Tai rimtas skambutis varžovams, kad Virgis – geros formos. Svarbiausia, kad jis dabar išlaikytų tą formą kuo ilgiau iki olimpinio starto. Tikiu, kad Virgis ten užkabins medalį. Nesakau, kad būtinai – auksinį. Pagrindiniai metikai buvo pasislėpę, todėl sunku įvertinti jų galimybes. Bet Virgis visiems jau pasiuntė savo žinutę.
– Virgilijau, ar prisimenate tą istorinę 1992-ųjų dieną, kai Romas Barselonoje tapo pirmuoju Lietuvos olimpiniu čempionu?
V.A.: Labai gerai prisimenu – dalyvavau treniruočių stovykloje Palangoje. Aš tuomet dar buvau Panevėžio sporto mokyklos auklėtinis, bet rudenį jau turėjau keltis studijuoti į Vilnių. Tą dieną visi kartu susėdom prie televizoriaus ir stebėjom varžybas. Puikiai prisimenu ir auksinį Romo metimą. Visiems jis suteikė labai daug džiaugsmo. Tai – kažkas nepakartojamo. Iki tol, kol Romas tapo olimpiniu čempionu, mes labai retai susitikdavome. Aš dar retokai atvažiuodavau į Vilnių, o Romas namuose taip pat ilgai neužsibūdavo, nes nuolat važinėdavo į stovyklas kitur.
– Ar Romo triumfas Barselonoje turėjo įtakos jūsų karjerai?
V.A.: Žengiau pirmuosius žingsnius mūsų rungtyje, stebėdamas Romą. Jo pavyzdys tikrai labai skatino tobulėti ir siekti daugiau. Romo pergalės tais laikais prilygo „Žalgirio“ pergalėms prieš CSKA. Tikrai galiu taip lyginti, nes tokių iškilių sportininkų Lietuvoje labai daug nebuvo.
– R.Ubartas buvo ta žvaigždė, paskatinusi rinktis būtent disko metimą?
V.A.: Mano draugystė su disku prasidėjo netikėtai. Labai norėjau žaisti krepšinį. Įstojau į Panevėžio sporto internatą, nuėjęs pas šviesios atminties trenerį Raimundą Sargūną. Bet ten treniravausi vos mėnesį, nes iš manęs, kiek suprantu, buvo nekoks krepšininkas. Į Panevėžį buvo surinkti patys talentingiausi Lietuvos vaikai, jau kažką pasiekę moksleivių krepšinio varžybose, o aš tuo metu buvau jokių treniruočių nelankęs ir niekur rimtai nežaidęs.
Perėjau į lengvąją atletiką ir pradėjau mėtyti ietį. Prisipažinsiu: tai buvo visiškai man svetimas įrankis. Ietis visiškai neskrido, o baigiantis metams per vienas Panevėžio varžybas jau po ieties rungties treneriai man davė diską ir sako: pabandyk. Neturėjau jokio supratimo, kaip jį mesti. Niekada iki tol nebuvau disko laikęs rankose. Mečiau kaip išėjo ir – laimėjau varžybas. Nuo tos dienos ir pradėjau mėtyti diską.
– Vadinasi, Lietuva du olimpinius čempionus atrado per klaidą?
V.A.: Išbandyti kitas sporto šakas yra labai gerai. Disko metikas turi būti ir koordinuotas, ir pakankamai greitas, ir šoklus. Todėl ir krepšinis, ir šuolis į aukštį, ir kitos lengvosios atletikos rungtys mums tikrai nemaišo.
– Ar tiesa, kad disko atletui svarbiausia – ilgos rankos?
V.A.: Viskas elementaru: kuo ilgesnės rankos, tuo diskas prieš skrydį gali ilgesnį įsibėgėjimo kelią turėti. O kuo ilgesnis kelias, tuo galutiniame išmetimo taške diskas gali didesnį greitį turėti. Akivaizdu, kad ilgos rankos mums visiems yra pliusas. -Analizuodamas Lietuvos disko metikų sėkmės fenomeną, Prancūzijos sporto dienraštis „L'Equipe“ jau seniai pastebėjo, jog jūs abu net tarp varžovų išsiskyrėte ypač plačiu rankų mostu. Koks jūsų rankų ilgis?
R.U: 218 cm.
V.A.: 223 cm. Ilgą laiką mano rankos buvo ilgiausios Lietuvoje, kol neatsirado Jonas Valančiūnas. Kiek girdėjau, jo rankų ilgis – 229 cm. Jonas irgi galėtų geru disko metiku būti (šypteli).
R.U.: Aš girdėjau, kad Žydrūno Ilgausko rankos dar ilgesnės – 231 cm. Bet jo kūnas ne taip proporcingai sudėtas, nes pagal savo rankas jis turėtų būti net 225 cm ūgio. O disko metikams ypač svarbu teisingos kūno proporcijos. Yra daug aukštų vyrų, bet dažniausiai jiems kažko vis pritrūksta. Pas vienus – rankos stipresnės, pas kitus – kojos. Tik pas Virgį viskas tiesiog idealiai proporcinga. Jis turi viską.
– Romai, kada pirmąsyk atkreipėte dėmesį į V.Alekną, pajutęs, jog greta atsirado dvylika metų jaunesnis varžovas?
R.U.: Jis mokėsi dar Panevėžyje, kai kartą susitikome per varžybas Kaune. Aš numečiau gal 64, o Virgis – 52 metrus. Bet pirmąsyk jį gyvai pamatęs mano treneris Vytautas Jaras iš karto pasakė: „Šitas vyrukas diską gali mesti labai toli. Su juo reikia tik dirbti“.
Prisimenu ir mūsų treniruotes „Dinamo“ stadione Kalnų parke. Aš ten dažniausiai diską mėtydavau iš vietos, o Virgis – iš posūkio.
Aš vis išvažiuodavau į varžybas ir treniruočių stovyklas, bet grįžtu, ir matau, jog kiekvieną kartą Virgis meta vis toliau ir toliau. Lips man ant uodegos, – galvojau. Taip ir išėjo.
Kai Virgio rezultatai ėmė kilti, apie jį mano nuomonės klausė ir LTOK vadovai. “Mažiau 65 metrų nemėtys“, – jiems sakiau, pakartodamas dar V.Jaro pranašystes.
Visi Virgio duomenys buvo ypatingai geri.
Aišku, čia gamta ir tėvai jam davė. Tokių duomenų atletų sutiksi labai retai.
– Virgilijau, kaip jautėtės, kai pirmąsyk įveikėte Barselonos olimpinį čempioną?
R.U.: Gerai man ten Barselonoje nuskilo, kad jis (L.Riedelis) net nepateko į finalą. (šypteli). Kai grįžau į varžybas po ketverių metų (nuo 1993 iki 1997-ųjų R.Ubartas buvo diskvalifikuotas dėl dopingo – Red.), man jau buvo sunku. Virgi, ar žinai kur mane tu pirmąkart aplenkei? Per varžybas Šveicarijoje, kur grįžęs numečiau 64, o tu – per 67 metrus.
Virgis stiprėjo kasdien, o man vis dažniau išlįsdavo kai kurios traumos. Rimtai varžytis su geriausiais jau buvo per sunku.
V.A.: Kai Romas grįžo, jau mečiau tikrai nemažai. 1996-ųjų Atlantos olimpiadoje likau penktas, ir po to jau prasidėjo visas mano tas pakilimas. Stabiliai mesdavau po 68–69 metrus, o per 70 metrų pirmąsyk numečiau 2000-aisiais.
- 2000-ųjų olimpiadoje vienintelį kartą dalyvavo net trys Lietuvos disko metikai. Kartu su jumis Sidnėjuje dar startavo ir Vaclovas Kidykas. Ar triukšmingai atšventėte, kai į viršų vėl kilo Lietuvos trispalvė?
V.A.: Sidnėjuje buvo tikrai simbolinės varžybos. Pirmąsyk dalyvavome trise, Romas baigė karjerą, o mano rimta karjera prasidėjo. Labai norėjau, kad ir šįmet į Londoną būčiau nuvažiavęs ne vienas. Labai gaila, kad Andriui (2010 metų pasaulio jaunimo čempionui A.Gudžiui – Red.)) nepavyko įvykdyti olimpinio normatyvo. Bet jam tik 21-eri ir viskas dar prieš akis. Tikrai neabejoju, kad Andrius važiuos į 2016-ųjų olimpiadą, ir tikiu, kad Rio de Žaneire jis tikrai kovos finale.
R.U.: Sidnėjuje džiaugiausi Virgiaus sėkme, kaip ir visi aplinkui. Buvo smagu, kad mūsų tradicijos tęsiasi, o Lietuva vėl turi olimpinį čempioną. Aišku, ir pats norėjau daug geriau pasirodyti. Deja, likau toli nuo finalo. Per atranką numečiau 60,70 m, o be 63 metrų finale nebuvo ko rodytis.
Ir pats viduj jaučiau, ir iš viršaus pasakė – metas išeiti. Dešinė koja dar labiau sulėtėjo, nes buvau pasitempęs nervą.
Tos traumos ir privedė iki galo. 2005-aisiais Kaune, kai Virgis dar kartą tapo Lietuvos čempionu, oficialiai buvo paskutinės mano varžybos. Buvau taip išsekęs, nervai jau nebelaikė, todėl labai džiaugiausi, kad viskas pagaliau pasibaigė.
Bet po metų jau norėjosi grįžti. Kai sportininkai baigia karjerą, visi jie turi vieną problemą – ką gyvenime daryti toliau. Be disko mėtymo daugiau juk nieko nemoki, todėl nėra ir ką veikti.
Bet Virgiui šiuo atveju bus lengviau. Jis ne tik vis dar aukštumoje, bet jau dabar turi ir kitų rimtų užsiėmimų.
– Disko metimo rungties technikos vadovėliai išskiria 6 šio veiksmo fazes. Kuo skiriasi jūsų metimo stilius?
R.U.: Kojų darbu. Ypač metimo pradžioje. Skiriasi užėjimas ant kairės kojos, ir dešinės kojos sukinys į sektoriaus vidurį. Virgis viską atlieka tris kartus greičiau negu man pavykdavo. Kai pradėjau mėtyti diską, labai dažnai tai dariau ant paprastos žemės ar žolės. Buvau fanatikas, labai norėjau kuo toliau numesti, bet normalių sektorių namuose nebuvo, todėl mėtydavom ten, kur papuldavo.
Manau, tai yra esminis skirtumas tarp mūsų stiliaus.
– Ar yra technikos elementas, kurį norėtumėte pasiskolinti vienas iš kito?
V.A: Aš visuomet žavėjausi, kaip Romas gali taip toli mesti diską iš vietos. Tavo asmeninis rekordas, berods, 60 metrų?
R.U.: 62 m 40 cm. Bet pavėjui.
R.U.: Virgi, čia nėra jokios mįslės – tik dešinės kojos darbas. Tu, kai meti, ją truputį už savęs palieki. Lupi, bet truputį toks pasipriešinimasis gaunasi. Tu geriau išnaudoji šitas šonines vietas (rankomis susiima už nugaros šoninių raumenų – Red.). Aš daugiau lupdavau, padedamas dešinės kojos.
Bet aš iki šiol stebiuosi, kaip tu taip gerai meti diską iš posūkio. Kiek tu pridedi?
V.A.: 12–14 metrų. Čia – technikos reikalas. Jeigu darydamas posūkį dar pridedi 10 metrų, jau gauni labai solidų rezultatą.
R.U.: Man 10 metrų pridėti iš posūkio pavykdavo ypač retai. Tik tuomet, kai būdavau ypač gerai pasiruošęs. Bet dažniausiai pridėdavau kokius 9 metrus.
V.A.: Tik technikos. Jeigu bandysi diską mesti didinant jėgą, toli nenueisi. Viską lemia technika.
– Ar tiesa, kad vokietis Larsas Riedelis pasižymėjo idealia technika?
V.A.: Iš tiesų yra elementų, kuriuos jis darė labai gražiai. Atrodo, kad jis įdėjo minimaliai pastangų, o įrankis toli lekia. Tokia ir turėtų būti ideali technika: atrodo – nieko nedarai, o įrankis išlekia toli.
R.U.: Kai kalbėjausi su L.Riedelio treneriu, jis sako: pagrindinis disko metimo elementas – dešinės kojos darbas. Tą L.Riedelis atlikdavo idealiai. Bet man labiau patinka Jurgeno Schulto (74,08 m diską numetusio pasaulio rekordininko iš Vokietijos – Red.) technika. Vokiečio fiziniai duomenys nebuvo ypatingi. Jis negali lygintis nei su Virgiu, nei net su manimi. Bet jo technika buvo arti tobulybės. Su tokiais duomenimis jis metė tiesiog neįtikėtinai.
V.A.: Vokiečiai nuo senų laikų turėjo specialias savo stakles. Jų metikai ir anksčiau, ir dabar visąlaik tik ir ant jų varo. Su Vokietija mums varžytis technologijomis iki šiol tikriausiai neįmanoma, bet jums abiems pavyko olimpiadose įveikti geriausius jų atletus.
– Disko metimas – vienintelė sporto rungtis, kurioje per pastaruosius dvidešimt metų Lietuva nuolat diktavo pasaulio madas. Kas nulėmė jūsų pergales?
V.A.: Svarbiausia, kad mes turime senas disko metimo tradicijas. Nuo pokario laikų, kai dar penktajame dešimtmetyje spindėjo Anatolijus Pocius, mes visą laiką turėjome labai pajėgių diskininkų. Tiesiog nebuvo tokio laikotarpio, kad Lietuvos neturėtų gero disko metiko.
R.U.: Prieš A.Pocių dar buvo Viktoras Barkalaja ir Viktoras Mikėnas.
V.A.: Vienas baigė, atėjo kitas ar du, vienas už kitą geresnis. Mes šią tradiciją turime ilgiausiai ir ją iki šiol išlaikome. Dabar mano karjera artėja prie pabaigos, bet perimti tą estafetę jau pasiruošęs A.Gudžius. Jis realiai jau dabar gali mesti toliau, o šalia dar yra jaunimo, auga jauni berniukai. Ši nesibaigianti disko metimo tradicija – tai kaip savotiškas visos mūsų tautos paveldas.
R.U.: Dar labai svarbu ir lietuviškas mūsų charakteris. Aukštų žmonių turi kiekviena tauta. Bet mes visuomet išliekame ramūs. Pažiūrėkite vien į Virgį! O ir save prie tokių ramesnių galiu paminėti. Mes niekuomet nesikarščiuojame, esame šaltakraujiški. Šios savybės labai svarbios technikos reikalaujančiose rungtyse, ir ypač – disko metime. Aišku, Vacys (V.Kidykas – 1988 m. Europos čempionato bronzos medalio laimėtojas, dabartinis A.Gudžio treneris – Red.), buvo visiškai kitoks.
Buvęs mano treniruočių partneris dažnai užsiplieksdavo kaip degtukas. Bet tikriausiai tas degimas jam ir neleido iki galo realizuoti visų savo galimybių. Šaltakraujiškumas yra mūsų lietuvių bruožas.
– Abu užaugote kaime, nuo mažų dienų kasdien dirbdami sunkius ūkio darbus. Ar pasirinkti sportininko kelią paskatino noras iš esmės pakeisti savo likimą ir pabėgti iš kaimo?
V.A.: Taip, be jokios abejonės, tai buvo vienas iš stimulų išsiveržti ir žengti gyvenime kitu keliu. Tuo metu nebuvo didelio pasirinkimo: mokaisi, baigi mokyklą ir toliau lieki dirbti kaime. Arba – sportuoji ir išvažiuoti kitur.
Sportas buvo vienintelis būdas pakeliauti po pasaulį. Ypač tais laikais, kai savo karjerą pradėjo Romas, kitų galimybių išvykti į užsienį, praktiškai ir nebuvo.
R.U.: Visi vaikai tuomet taip svajojom. Prisimenu, kaip su Stasiu (S.Petkumi, filmo „Pirmasis“ autoriumi – Red.) pamatėm per televizorių olimpiadą Miunchene. „Kaip gerai būtų ten nuvažiuoti“, – svajojom, sėdėdami savo kaime prie kanalo. Buvom dvylikamečiai, bet tokios svajonės ir varė į priekį.
– Virgilijau, prieš Atlantos olimpiadą jums teko grįžti į Terpeikius pas tėvus valgyti bulvių, nes Vilniuje neužteko sportininkams skiriamo maisto. Ta vasarą nekilo minčių visiems laikams palikti sportą?
V.A.: Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, visam sportui buvo sunku. Apie jį mažai kas tuomet galvojo. Tuomet buvau tik perspektyvus, bet realių rezultatų dar nerodžiau. Todėl jau 1993-aisiais pradėjau dirbti, kad galėčiau Vilniuje išgyventi ir sportuoti.
Ir 1994-ais, ir 1995-aisiais tikrai sunkūs metai buvo. Kuriam laikui buvau ir sportą primiršęs, bet tas noras treniruotis visuomet buvo ir liko didžiulis. Minčių viską mesti man tikrai nekilo. Ir ėjau dirbti tam, kad galėčiau treniruotis. Jaučiau, kad galiu sporte tikrai kažką pasiekti. Manęs tas jausmas neapleido, ir dabar dar neapleidžia.
– Natūralus kaimo pienas ir mėsa padėjo jums abiems užauginti tikrai čempioniškus raumenis. Neatrodo, kad lietuviai dabar auga fiziškai žymiai silpnesni?
V.A.: Nepasakyčiau. Galbūt dabar jaunimas tik turi daugiau pagundų.
R.U.: Milžiniškai padidėjo informacijos kiekis. Jie kiauras dienas sėdi prie kompiuterio. Ir tas sėdėjimas internete iš jų atima labai daug tų dalykų, kuriuos anksčiau mes darydavome – bėgiodavome, šokinėdavome, nuolat judėdavome.
V.A.: Kai ranka visą dieną ant kompiuterio pelės, diską jau nelabai su ja pamėtysi (šypteli).
R.U.: Neseniai vienas tėvas atvedė sūnų treniruotis. Vienas jo petys iškilęs taip, kad būtinai reikia taisyti. Jam – šešiolika metų, pakeisti kažką labai sunku, nes kauliukai greitai susiformuoja.
Turim pripažinti, jog iš miesto vaikų iškyla labai nedaug gerų sportininkų. Daugiausia – iš kaimo vietovių. Bet patys vaikai iš kaimo neateina sportuoti. Jie net negali suvokti, kad sporte galėtų prasimušti. Nuvažiuoji, paaiškini, tada supranta. Čia turim tokią problemėlę, nes kiti interesai jiems dažnai pakiša koją.
– Disko metimas, regis, iš tiesų, yra tiesiog ideali sporto rungtis lietuviams, kurie dažniausiai slepia savo emocijas. Bet ar per varžybas nekyla noras varžovui perkąsti gerklę ir jį tiesiog nokautuoti sėkmingu bandymu?
V.A.: Taip žiauriai gal negalvojam, bet visada norisi įveikti varžovą. Tai natūralu, nes vyksta sportinė vyrų kova. Ji negali būti švelni. Ta psichologija mūsų rungtyje taip pat labai daug lemia. Per svarbias varžybas privalai rasti vidinių rezervų. Visokių minčių tuomet prisigalvoji, kad save suerzintum. Bet su amžiumi patį save emociškai paruošti geram metimui tikrai vis sunkiau.
R.U.: Disko metikai – draugiški žmonės, bet iki šiol prisimenu, kaip amerikiečiai visuomet norėjo būtinai aplenkti vokiečius. Ir nuoširdžiai džiaugdavosi, jeigu tai padarydavo bent kiti.
Seulo olimpiadoje amerikietis Macas Wilkinsas priėjo ir prašo: privalai išlošti prieš J.Schultą. Net nežinau, kodėl jie ant tų vokiečių taip dantį griežė.
– Kai pradėjote skinti pergales, nepajutote nešvarios konkurencijos iš supervalstybių?
V.A.: Po Atlantos žaidynių keletą sezonų mane dėl dopingo tikrindavo po 15–20 kartų per metus. Po ir prieš kiekvienas varžybas. Parodžiau pirmus rimtus rezultatus, todėl tikriausiai sukėliau įtarimų.
Tai tęsėsi iki 2000-ųjų, kol paskui visi tie patikrinimai suretėjo. Bet šįmet priežiūra vėl labai suaktyvėjo. Važiavo dabar pas mane kontrolieriai vienas po kito. Bet tik – vokiečiai. Nežinau, net kodėl – gal kitais nepasitiki? Prieš porą savaičių paskambino 23 val vakaro. Jau ruošiausi miegoti, kai pasibeldė į namų duris: „ Atvažiavome iš Miuncheno į svečius”.
Bet tai tikriausiai ir natūralu, ypač olimpiniais metais. Ir jeigu tik sportas taps švaresnis, aš sutinku su visomis tokios kontrolės priemonėmis.
– Romai, Sidnėjuje jums jau teko nešti Lietuvos trispalvę. Londone ši misija patikėta Virgiui. Ką jam patartumėte?
R.U.: Virgi, ištvermės. Reikės ilgai sėdėti. Mes Sidnėjuje buvome uždaryti salėje apie keturias valandas.
V.A.: Sėdėti, tai ne stovėti. O kada man daugiau nešti – į Rio de Žaneirą važiuoti? Norėtųsi pamatyti olimpiados atidarymą, nes iki šiol nesu nė karto nesu buvęs.
– Kurią vienintelę akimirką pasirinktumėte, prisimindami savo startus olimpiadose?
R.U.: Žaidynės – nuostabus renginys. Visam gyvenimui pasiliko ta bendra olimpiados dvasia ir visuotinė euforija. O kai dar išloši – iš vis pasaka.
V.A.: Maloniausia, kai stovi ant aukščiausios pakylos, kyla trispalvė, ir atliekamas Lietuvos himnas. Sidnėjuje, Atėnuose iš tiesų buvo nepakartojamos akimirkos. Nežinau, ar kada nors gyvenime dar gali būti ir jaustis toks pakylėtas, kai stovi ant tos pakylos. Galbūt gyvenime daugiau ir nebus tokių pojūčių.
