Praėjusią savaitę Lietuvos plaukikų medalių kraitis pasipildė dar keliais naujais apdovanojimais: žemyno pirmenybėse Rūta Meilutytė, plaukdama 100 m krūtine, ir Danas Rapšys, plaukdamas 200 m laisvuoju stiliumi, laimėjo sidabro apdovanojimus.
Europos čempionate Lietuvai šįkart atstovavo net 11 plaukikų: 9 vyrai ir 2 moterys.
2016 m. Europos čempionate lietuviai laimėjo vieną aukso ir du bronzos medalius, 2014 m. Europos čempionate – vieną aukso, vieną sidabro ir du bronzos medalius.
Per visą Europos čempionatų istoriją nepriklausomos Lietuvos plaukikai jau yra laimėję 13 medalių (2, 5, 6), iš jų net 9 – per tris pastaruosius čempionatus.
Nors šiais metais medalių laimėta mažiau nei dviejuose praėjusiuose čempionatuose, Glazge pirmą kartą Lietuvos plaukimo istorijoje mūsų šalies atstovai pateko net į aštuonis finalus (2016 m. – į penkis, 2014 m. – į septynis).
Taip pat pirmą kartą asmeninių rungčių finaluose plaukė net keturi lietuviai: R.Meilutytė, D.Rapšys, Simonas Bilis ir Andrius Šidlauskas (2016 ir 2014 m. – po tris).
Per Europos čempionatą buvo pagerinti penki Lietuvos rekordai. Juos pasiekė R.Meilutytė (50 m laisvuoju stiliumi), S.Bilis (50 m laisvuoju stiliumi) ir trys Lietuvos estafetės ketvertyukai (vyrų 4x200 m laisvuoju stiliumi, vyrų 4x100 m kombinuota ir mišri 4x100 m kombinuota).
Apie pasibaigusį čempionatą lrytas.lt kalbėjosi su šalies Plaukimo federacijos vedliu E.Vaitkaičiu, kuris įvertino visus pasiekimus.
– Nors Lietuva yra didžiausia Baltijos šalių valstybė, į Glazgą siuntėme 11 plaukikų. Mažytė Estija kovoti dėl medalių atsiunrė net 29 sportininkus, o Latvija – vos 5. Kodėl mūsų šalis nepasižymėjo sportininkų gausa? – lrytas.lt paklausė Lietuvos plaukimo federacijos prezidento E.Vaitkaičio.
– Mes darėme atranką: buvo nustatyti vidiniai normatyvai ir juos sportininkai turėjo įvykdyti. Sakysime, tas, kas siekė kelialapio į Europos plaukimo čempionatą, privalėjo parodyti distancijos laiką, kurį praėjusiose pirmenybėse parodė šešioliktosios vietos laimėtojas.
Jei laikas buvo blogesnis – iki 24 vietos, tuomet vyko debatai, ar reikia šiam atletui vykti į varžybas. Jei kalbėsime apie estus, mūsų treneriai su pavydu žiūri į juos ir bado pirštais į mus.
Tiesa tokia, kad Estijos plaukimo federacija savo lėšomis į čempionatą vežė vos 8 žmones. Visi kiti estų sportininkai vyko savo lėšomis – Estijos plaukimo vadovai tik nedraudė to daryti.
– Ar toks leidimas vykti už savo pinigus į čempionatus nėra sektinas pavyzdys?
– Nežinau, ar tai gerai. Juk tai Europos čempionatas, o ne vieta apsišaudyti. Nežinau, ar gerai, kai tavo šalies sportininkas užima paskutinę vietą.
Tuomet ir valstybei nėra gerai – savotiška antireklama, be to, sportininkas po tokių pralaimėjimų ugdosi pralaimėtojo mentalitetą. Tuomet pačiam plaukikui tampa natūralu, kad jis pralaimi, jis neišgyvena, susitaiko su padėtimi.
– Mes galėjome į Glazgo vežtis daugiau plaukikų?
– Galėjome, tačiau reikia pasakyti, kad tai buvo viena didžiausių mūsų rinktinių per visą čempionatų istoriją. Drąsiai sakau, kad į žemyno pirmenybes vyko tie žmonės, kurie buvo verti važiuoti ir startuoti.
Tiesa, buvo viena jauna plaukikė – Agnė Šeleikaitė, kuri įvykdė normatyvą, tačiau buvo nutarta, kad ji daugiau dėmesio turi skirti rudenį vyksiančioms jaunimo olimpinėms žaidynėms.
– Lietuva ankstesniuose Europos čempionatuose turėjo bent po vieną aukso medalį. Šįkart mūsų sportininkai laimėjo tik du sidabrus. Ar nėra nusivylimo gaidelės, nors lietuviai ir pagerino 5 mūsų šalies rekordus?
– Nusivylimo tikrai nėra. Aš net sakyčiau, kad tai buvo bene geriausias čempionatas. Žinoma, ankstesnėse pirmenybėse gal ir buvo daugiau medalių, ir auksas buvo.
Tačiau, be tų matomų dalykų, reikia pasižiūrėti į tokią trofėjų lentelę, kurioje skaičiuojami taškai, kuriuos gauna vienas ar kitas atletas, patekęs į pusfinalį ar finalą. Mes su 11 žmonių užėmėme 15 vietą tarp visų 47 valstybių. Jei pasižiūrėsite, kas yra aplink mus toje lentelėje, sakysime taip, mūsų lygio valstybių ten nėra.
Dar labai pradžiugino tai, kad net keturi lietuviai kovojo finaluose: Rūta Meilutytė, Simonas Bilis, Danas Rapšys, Andrius Šidlauskas ir net estafetės kvartetas. Vadinasi, ne vienas plaukikas, o jau visas būrys atletų siekia medalių. Vadinasi, mes jau esame ne vieno žmogaus ar vienos žvaigždės komanda.
– Bet kol kas medalius laimi tie patys, kurie ir yra lyderiai, – Danas Rapšys ir Rūta Meilutytė.
– Tačiau komandos savivertė jau tiek pakilusi, kad net ir dabartiniai sidabro medaliai mūsiškiams jau neblizga. Visi kalba apie aukso medalius, o ne tik apie apdovanojimus. Vadinasi, dabar jau kalbame ne apie viltis gerai pasirodyti čempionatuose, o apie galimybes.
– Rusija šiame Europos vandens sporto šakų čempionate iškovojo net 26 medalius. Kas tai? Kaip atsitiko, kad vidutiniškai atrodanti rinktinė tiesiog sužibėjo Glazge?
– Rusai tikrai nėra vidutinybės. Didelė šalis, daug baseinų ir senos plaukimo tradicijos – negalima sakyti, kad tai vidutinybės, mąstant, kokia atranka vyksta į Rusijos rinktinę.
Mes galime kalbėti, kad vienuose turnyruose tam tikros valstybės atstovai pasirodo geriau, kituose – blogiau, vyksta kartų kaita. Tačiau Rusija niekada nekrinta žemiau nei trečioji vieta bendrojoje medalių įskaitoje – ji visada rodė ir rodo savo klasę.
Juolab kad dabar šioje rinktinėje pirmaisiais smuikais griežia jaunimas. Gal tik Julija Jefimova yra vyresnė, o kiti labai jauni – kad ir Klimentas Kolesnikovas, tačiau visi jie talentingi ir, manau, kovojančius dėl aukso matysime dar ne vienus metus.
– Klimentas Kolesnikovas iškovojo Glazge net 6 medalius.
– Galėjo ir daugiau. Yra tokia nuostata, kad parengiamuosiuose plaukimuose gali dalyvauti trys vienos šalies sportininkai, tačiau į pusfinalį patenka tik du.
Šiuo atveju buvo taip, kad trys Rusijos atstovai tarpusavyje 200 metrų nugara kovojo, kas pateks į pusfinalį. Ir geriausius tris rezultatus pasiekė trys rusai, o K.Kolesnikovo rezultatas buvo trečias. Jis nepateko į pusfinalį, nors tarp visų kvalifikacijoje dalyvavusių plaukikų Europoje buvo net trečias. Kas žino, kaip būtų buvę pusfinalyje ar finale.
– Nuo 2012 metų Lietuvos plaukimo federacija turėjo vieną veidą – Rūtą Meilutytę. Tačiau dabar galingai kelerius metus startuoja Danas Rapšys, savo ambicijas rodo Simonas Bilis. Kas šiuo metu Plaukimo federacijoje yra tas pagrindinis veidas? Vis dar Rūta?
– Geras klausimas. (Juokiasi.) Nežinau atsakymo, nes dabar jau turime keturis žmones, kurie gali laimėti ar nustebinti. Rūta olimpinė čempionė yra visiems laikams – net ir blogesnis pasirodymas tik reiškia, kad ji vis tiek plaukė medaliui ar aukščiausiam rezultatui.
Reikia pasidžiaugti, kad Danas sugebėjo išsikapstyti iš nesėkmių ruožo, kai prieš svarbiausius metų startus tai nugaros trauma atsinaujindavo, tai infekcija, tai begalė nepalankių situacijų.
Džiaugiamės, kad jis subrendo, kažką pakeitė savo gyvenime ir jau antrą sezoną iš eilės rodo puikų rezultatą. Manau, su Danu tikrai viskas bus gerai ir iki Tokijo olimpiados jis bus mūsų vėliavnešis.
– Tai to vieno žmogaus veido nėra?
– Norėčiau tikėti ir pasakyti, kad mes jau esame komanda ir dabar ne vienas gali laikyti lyderio vėliavą.
– Nuo 2012 metų Lietuva seka R.Meilutytės startus ir rezultatus, džiaugiasi jos pasiekimais. Tačiau kuo toliau, tuo medalių kraitis menka, mažėja pergalių skaičius. Kodėl? Tai savotiškas saulėlydis?
– Pasižiūrėkime į Rūtą per J.Jefimovos rezultatus. Ji planetos čempione tapo kur kas jaunesnė nei Rūta. Rodos, penkiolikos metų. Paskui jos rezultatai stabilizavosi, ji buvo ne prizinių vietų ar medalių, o po kurio laiko vis tiek sugrįžo ir atrodo galingai.
Moterų sporte taip būna: keičiasi kūnas, fiziologija, kūno centrai, kurie lemia plaukimo techniką. Aš manau, kad dabartiniai Rūtos rezultatai yra dėsningi. Jei kalbėsime apie rusiškąją sportinės formos piramidę, tai pradžioje eina bazinis pasirengimas, o geriausius rezultatus sportininkas pradeda rodyti 23–25 metų. Taip ir yra su J.Jefimova.
Nesu treneris ir negaliu pasakyti, ar tinkamai sudėliotas visas Rūtos pasirengimas. Tai gali teigti specialistai. Nemažai kalbų yra ir dėl to, kad R.Meilutytė plaukia ne tik savo mėgstamose distancijose krūtine, tačiau bando ir laisvąjį stilių. Yra toks dalykas, kai sportininkas persisotina vieno stiliaus.
Šiuo atveju kalbame ir apie tai, ir apie veiksnį, kad plaukikas negali laukti vieno savo pasirodymo – jis negali užsisėdėti, todėl bando jėgas ir kitose rungtyse. Galiausiai reikia ir vadinamojo varžybų streso.
Šių metų Europos pirmenybėse Rūta pagerino šalies rekordą 50 metrų laisvuoju stiliumi distancijoje, plaukė ir finale. Būti aštuntai 50 metrų laisvuoju stiliumi finale – tai jau yra puikus rezultatas.
– Ar matėme šiame čempionate R.Meilutytės darbo rezultatus iš JAV, kur ji jau keturis mėnesius treniruojasi?
– Tikrai negaliu pasakyti, ar didžioji dalis jos taktikos ir pasirengimo buvo parodyta Glazge, nes iš esmės Amerikoje dar nebuvo to laiko kokybiškam darbui atlikti.
Juk reikėjo persikraustyti, adaptuotis, susidaryti treniruočių grafikus, susikurti visą aplinką – tai nepadaroma per trumpą laiką.
Manykime, ji treniravosi apie tris mėnesius. Ir mes matėme, kad JAV jos rezultatai nebuvo itin optimistiški. Tačiau reikia galvoti apie ilgalaikį treniruočių procesą. Dabar už Atlanto Rūta dirba ties plaukimo technikos šlifavimu.
– Šįkart per Europos čempionatą vienas iš Lietuvos plaukimo veidų, t. y. R.Meilutytė, kurios pasirengimas ir dalyvavimas turnyruose finansuojamas iš valstybės, nutarė nesikalbėti su žiniasklaida. „Nieko asmeniško“, – taip ji atsakė ir atsuko nugarą Lietuvos sirgaliams. Federacija palaiko tokią R.Meilutytės poziciją? Jūs žinojote, kad sportininkė atsisako kalbėtis su Lietuvos žiniasklaida, ir nieko nedarėte, kad pakeistumėte situaciją?
– Pirmą varžybų dieną Rūta su žiniasklaida šiek tiek bendravo. Federacija prašė Rūtos, kad jis teiktų komentarus, tačiau reikia suprasti ir sportininkę.
Šiuo atveju bendravimo su žiniasklaida vieta Glazge buvo netinkamoje vietoje. Žinote, kai įveiki kvalifikaciją ar pusfinalį, yra labai svarbu kuo greičiau pradėti atsigavimo po plaukimo veiksmus – pasiekti treniruočių baseiną, nusiimti visą aprangą ir pradėti vadinamąjį atsiplaukimą.
Per jį iš organizmo šalinama susikaupusi vadinamoji pieno rūgštis, susidariusi raumenyse, kūnas apsigauna po krūvio. Po tokių plaukimų sportininkai tikrai nenori sau kenkti ir nori kuo greičiau atsigauti, o ne uždusę aiškinti ar kabėti ant tų atitvarų, skiriančių juos nuo žiniasklaidos.
Žinoma, tai ne pagrindinė priežastis, tačiau galbūt tie, kurie matė filmą apie Rūtą, galėtų pasidaryti tam tikras išvadas, kodėl ji vengia kalbėti. Teko su ja bendrauti ir ji aiškino, kad jos tyla tikrai neturi nieko asmeniško, o ateityje bandysime spręsti šį klausimą. Sklaida mūsų sporto šakai tikrai reikalinga.
– Šiais metais Europos pirmenybėse Lietuva registravo ne vieną estafetės komandą. Ar šis faktas yra susijęs su Kūno kultūros ir sporto departamento vykdoma politika? Kalbu apie situaciją, jog komandos, laimėjusios tam tikrą vietą čempionatuose, gauna daugiau taip vadinamų reitingo taškų nei individualių sporto šakų atstovai. Kaip žinia, tie taškai po to virsta federacijos biudžeto pinigais ateinančiais metais.
– Tai ir mada, ir prisitaikymas. Čia buvo vienas interviu prieš Europos čempionatą, kuriame teigta, jog dėl būsimo federacijos biudžeto ji paaukojo R.Meilutytės 200 metrų krūtine distanciją, kad ji tik galėtų pasirodyti estafetėje (juokiasi). Galiu patikinti, kad mums yra svarbiausia sportininkų aukščiausios vietos – sportinis interesas yra visų pirma.
Kalbant apie estafetes, jos yra labai mėgstamos, jos yra elitinės, todėl patekti į tokias kovas visada yra prestižas. Ne kiekviena šalis turi ir gali išstatyti vienos ar kitos rungties estafetę ir tai tik įrodo, kokia yra stipri valstybė plaukimo srityje.
Dėl finansavimo – jei yra tokia taip vadinamų taškų skaičiavimo sistema, tai tuomet turi ir naudotis savo pliusais. O sistema tokia, kad užimtos vietos taškai dauginami iš tiek žmonių, kiek jų ją pasiekė.
Ir mes tikrai atrodome kukliai, palyginus su kitomis sporto šakomis. Gali pateikti tokį pavyzdį: sakysime, estafetėje plaukiame ir užimame 10 vietą. Tai mūsų surinkti taškeliai dauginasi iš keturių.
O krepšinis, užėmęs tą pačią vietą, gaus kur kas daugiau taškų, nes viskas dauginsis iš 12. Ką tai reiškia? Paprasčiausia, jei kalbėsime tik skaičių kalba, mūsų plaukikams reikia 12 kartų užimti 10 vietą, kad susilygintume su krepšinio pasiekta vieta.
Kuo toliau, tuo skaičiukai didėja: futbole dauginama, berods, iš šešiolikos, ledo ritulyje – iš 22. O viso to didžiausias topas yra kolegos iš lengvosios atletikos.
Kai Lietuvos lengvosios atletikos rinktinė dalyvauja Europos komandiniame čempionate, užimta vieta dauginama iš 52. Taip, tai neolimpinis čempionatas, tačiau tuo aiškiai parodoma ydinga skaičiavimo sistema.
Nejaugi individualus medalis yra kur kas menkesnis už komandines pastangas? Kartą modeliavome teorines galimybes ir pasvarstėme, kas būtų, jei Lietuvos futbolo rinktinė laimėtų olimpinių žaidynių auksą.
Tai va – tam, kad mes turėtume tiek pat įskaitinių taškų, kaip sėkmingai pasirodę futbolininkai, R.Meilutytė mums turėtų laimėti apie 30 olimpinių medalių.
– Lietuvos plaukimas šiais metais turi biudžete apie 1 mln. eurų. Tai pakankamos lėšos, ar plaukikams reikia daugiau?
– Tai pirmi metai, kai mes šiek tiek mažesnę sumą nei milijonas aiškiai matome savo sąskaitoje – ir iš Sporto departamento, ir iš sporto rėmimo fondo, ir iš Lietuvos tautinio olimpinio komiteto.
Ankščiau visi pinigai buvo pasiskirstę per tas tris institucijas ir jie nebuvo matomi. Pinigai įspūdingi, suma didelė ir galiu pasakyti, kad visi plaukikų poreikiai šiai dienai yra patenkinti.
