Vos prieš savaitę pakvietimą į šį renginį gavusi olimpinė vicečempionė Laimutė Baikauskaitė nedvejojo – pakeitė planus ir atvyko į Lietuvą. Užduotis nebuvo iš lengvųjų – lengvaatletė šiuo metu gyvena Jungtinėse Amerikos valstijose.
„Juk lietuviais mes gimėme, lietuviais ir mirsime. Gyvenu Čikagoje, gavusi pakvietimą pasimečiau, bet labai norėjau grįžti į tėvynę“, – po pagerbimo ceremonijos pasakojo 1988 metais Seule 1500 metrų bėgimo rungtyje sidabro medalį iškovojusi 62-ejų lietuvė.
Tuomet finale L.Baikauskaitė nusileido tik įspūdingą formą demonstravusiai rumunei Ivanai Paula, kuris trasoje bėgo naujo olimpinio rekordo greičiu. Lietuvės užfiksuotas laikas – 4 min. 0,24 sek. L.Baikauskaitė tuomet pagerino Lietuvos 1500 metrų bėgimo rekordą, kurio niekas nesugebėjo pajudinti iki pat šios dienos.
Tiesa, pati sportininkė, prisiminus po SSRS vėliavą iškovotą medalį, pripažino, kad jos gyvenime liko viena didžiulė nuoskauda.
„Man liko viena neįgyvendinta svajonė. Aš labai ruošiausi dalyvauti olimpinėse žaidynėse 1992 metais Barselonoje jau būdama Lietuvos rinktinės sudėtyje, tačiau traumos sujaukė mano planus. Tai yra vienintelė nuoskauda mano gyvenime. O šiaip viskas klostėsi sėkmingai“, – skaudulius prisiminė L.Baikauskaitė.
Tais laikais lietuviai troško būti pripažinti ir vadinami lietuviais, o ne rusais. Galbūt todėl sportininkei iš Seulo olimpinių žaidynių labiausiai atmintyje įsirėžė ne pergalės bėgimo takelyje, bet krepšininkų Arvydo Sabonio, Šarūno Marčiulionio, Rimo Kurtinaičio ir Valdemaro Chomičiaus iškelta trispalvė: „Sakyčiau, kad šis jų poelgis visus mus įkvėpė naujam Lietuvos istorijos etapui.“
JAV gyvenanti ir kartą per metus Lietuvoje besilankanti L.Baikauskaitė pasidalino mintimis apie 1988 metų Seulo olimpines žaidynes ir meilę tėvynei.
– Kokie liko prisiminimai prabėgus 30-iai metų po žaidynių?
– Laikas tikrai greitai bėga. Prisiminimai liko patys gražiausi, o aš šiandien jaučiuosi lyg tie 30-imt metų ir nebūtų prabėgę. Džiugu čia Lietuvoje matyti tiek daug talentingo jaunimo.
– Jūsų bėgimo laikas finale išties įspūdingas. Kaip pavyko bėgti tokiu greičiu?
– Na aš stebuklais netikiu. Už kiekvieno rezultato slypi didžiulis darbas, noras, ryžtas, artimųjų, šalies palaikymas. Pastarasis liko mano širdyje visam gyvenimui.
– 1988 metais į olimpines žaidynes išvykote su sovietų delegacija. Galbūt Jūs su kitais lietuviais būrėtės į atskirą savo grupelę?
– Taip ypatingai ne. Skyrėsi varžybų tvarkaraštis, tačiau kuomet krepšininkai per savo balkoną iškėlė trispalvę, tai pakilo ta mūsų dvasia. Prasidėjo ir Sąjūdžio judėjimo iškilimas iš pogrindžio. Tai buvo didžiulis įkvėpimas. Bet mes visada dalyvavome kaip lietuviai, nors ir po SSRS vėliava. Jeigu klausdavo iš kur mes, taip ir sakydavome, kad iš Lietuvos.
– Koks ryškiausias prisiminimas liko iš tų 1988 metų Seulo olimpinių žaidynių?
– Tai ta krepšininkų iškelta Lietuvos trispalvė. Tai mus įkvėpė naujam etapui. Man po to liko didžiulė nuoskauda ir viena neįgyvendinta svajonė. Aš labai ruošiausi dalyvauti olimpinėse žaidynėse 1992 metais Barselonoje jau būdama Lietuvos rinktinės sudėtyje, tačiau traumos sujaukė mano planus. Tai yra vienintelė nuoskauda mano gyvenime. O šiaip viskas klostėsi sėkmingai.
– Ar dar pamenate tą olimpinį 1500 bėgimo rungties finalą?
– Taip, tuomet laimėjo rumunė. Jis nebuvo standartinis, retai tokių būna. Rumunė prieš tai bėgdama 3000 metrų pralaimėjo pasirinkdama netinkamą taktiką, tad 1500 metrų finale rovė nuo pat starto. Mes likusios 11 bėgikių buvome pasimetusios, nei viena nesugebėjo laikytis I.Paula greičio.
– Jūsų tada užfiksuotas rekordas vis dar nėra pagerintas. Kaip manote kodėl?
– Manau, kad kažkada atsiras talentingų sportininkių, kurios pagerins. Kol kas matyt dar neatėjo laikas ir nesusiklostė aplinkybės. Reikėtų pastebėti, kad tas rezultatas iš tikro yra labai aukšto lygio. Linkiu sėkmės būsimai rekordininkei. Jei galėsiu, rekordininkę atvažiuosiu ir pasveikinsiu asmeniškai.
– Sklando gandai, kad tais laikais sovietų rinktinėje moterys startuodavo ir nėščios, norint pasiekti geresnius rezultatus. Vėliau tą nėštumą nutraukdavo. Tai yra mitas ar Jums teko kažką apie tai girdėti?
– Turiu jus nuvilti, nieko negirdėjau. Bet aš jau beveik likus metam iki Seulo olimpinių žaidynių atsisakiau sovietų rinktinės paslaugų ir likau treniruotis su savo asmeniniu treneriu. Jis prieš valdžią mane užstojo. Mes ir Lietuvoje turėjome geras sąlygas treniruotis. Turėjome gerą komandos vadovą Vytą Vileitą. Buvo sudarytos visos sąlygos stovykloms ir kokybiškam pasiruošimui. Maistas tikrai pas mus geresnis. Net gi daugelis rusių lengvaatlečių čia atvažiuodavo dėl geresnio maisto.
Tiesa, buvo nukreiptų dalykų prieš mane, kurių nenorėčiau įvardinti. Taip buvo bandoma palaužti mane psichologiškai, bet aš esu ramus žmogus, norėjau ruoštis olimpinėms žaidynėms Lietuvoje. Vėliau Maskvoje buvo kalbama, kad jie mane paruošė. Mes tikinome, kad pasiruošiau Lietuvoje, buvo nesusikalbėjimas.
Dar pamenu, kad savo komandoje turėjome ir puikius masažuotojus. Juozas Petkevičius, dabar dirbantis su krepšinio rinktine, buvo puikus. Ačiū visiems.
– Kaip nutiko, kad išvykote gyventi į JAV?
– Išvykau atsitiktinai. Buvau gavusi traumą, gydymas truko du metus, o sugrįžti į sportą buvo sunku, ypač kai nepavyko išvažiuoti į Barcelonos olimpines žaidynes. Darbo buvo įdėta be galo daug, o nieko nesigavo. Nusprendžiau truputį pasigerinti savo finansus, kažkiek užsidirbti. Taip gavosi, kad laimėjau žalią kortą ten nuvažiavusi. Sakau – pabandysiu, tai ir bandau jau daugiau nei 20 metų. Bet po to grįšiu.
– Atvykote iš gana toli. Ar nebuvo sudėtinga?
– Taip jau susiklostė, kad gyvenu Čikagoje. Gavusi pakvietimą pasimečiau, bet labai norėjau grįžti į tėvynę
– Ar dažnai sugrįžtate į Lietuvą?
– Kartą į metus visada atvažiuoju, nes dar yra mano mama čia, šeima. Labai malonu lankytis Lietuvoje.
– Ar labai nutolote nuo Lietuvos per tuos metus, kai gyvenate JAV?
– Mūsų šalis visada bus mano širdyje. Čia yra mūsų esmė. Lietuviais mes esame gimę, lietuviais teks ir numirti.
