T.Fury grįžo ir išliko neįveiktas.
Tačiau skandalingajam britui tam prireikė milžiniškų pastangų ir jos atsipirko tik iš dalies.
Los Andželo „Staples Center“ arenoje vykusi 30-mečio T.Fury kova su WBC čempionu Deontay Wilderiu baigėsi lygiosiomis, todėl 33 metų amerikietis išsaugojo diržą.
Prieš šią kovą nebuvo įprasto drabstymosi purvais, o po jos abu boksininkai gyrė vienas kitą.
Abiejų biografijoje atsirado naujas įrašas apie lygiąsias, tačiau neteko įsirašyti pirmojo pralaimėjimo.
Po mačo Los Andžele T.Fury patikino: „Šimtas procentų, kad mes pakartosime šią dvikovą.“
Iki šios akistatos T.Fury buvo laimėjęs visas 27 kovas, o D.Wilderis – visas 40.
Sugrįžimui rengėsi miške
Vis dėlto didžiausią savo gyvenimo kovą T.Fury laimėjo dar prieš žengdamas į ringą Los Andžele.
Į bokso pasaulį jis šių metų vasarą sugrįžo po 30 mėnesių pertraukos, išlipęs iš depresijos, alkoholio ir kokaino liūno.
Bet britas vis tiek atrodo kaip 206 cm aukščio pliušinis meškinas, nors pastaraisiais metais numetė 60 kg. Buvo metas, kai T.Fury svėrė 174 kg.
Sunkiasvorio boksininko kūnas nebetilpo į lėktuvo krėslą, jo pilvas kretėjo nuo kiekvieno judesio. T.Fury pajudėdavo tik airiškos aludės link ir atgal.
Sugrįžti britas ruošėsi nedideliame Big Byr Leike – 2100 m aukštyje įsikūrusiame Kalifornijos valstijos miestelyje, kurį nuo Los Andželo skiria dvi valandos kelio automobiliu.
Dvylika mėnesių T.Fury kantriai laikėsi jėgos ir kūno rengimo plano, griežtos dietos, kasdien išgerdavo po penkis litrus vandens. Ir nė lašo alkoholio.
T.Fury ir jo komanda apsigyveno miške, mediniame namelyje. Su aplankiusiais jį žurnalistais sunkiasvoris šmaikštavo: „Čia, deja, nebeliko grizlių. Kitaip porą jų būčiau nokautavęs.“
Pasirengimo grupei priklausė jo brolis Shane’as, taip pat virėjas, kūno rengybos treneris ir Benas Davisonas, jo naujasis treneris.
Gimė silpnas, bet mėgo kovoti
Joks Holivudo režisierius nebūtų galėjęs sugalvoti įdomesnės T.Fury gyvenimo istorijos.
Būsimoji ringo žvaigždė gimė 1988 m. rugpjūčio 12-ąją netoli Mančesterio (Didžioji Britanija). T.Fury atėjo į šį pasaulį per anksti ir svėrė vos 800 gramų.
Naujagimis, kaip rodo nuotraukos, tilpo į tėvo plaštaką.
Gydytojo teigimu, berniukas buvęs toks silpnas, kad neturėjo vilčių gyventi.
Tėvai davė sūnui Tysono vardą – sunkiasvorio boksininko Mike’o Tysono garbei. Jie negalėjo įsivaizduoti stipresnio už jį žmogaus.
Tysonas liko gyvas, bet turėjo silpną nervų sistemą. Berniuką kamavo košmarai, jis nuolat sapnuodavo degančias užuolaidas.
Prabudęs visa tai dar laikė tikrove.
Tysonas augo, demonai sklaidėsi. Pirmąją pergalę jaunuolis pasiekė susimušęs su dviem pusbroliais. Būsimasis boksininkas grūmėsi taip, kad jį net supykino ir jis apsivėmė.
T.Fury šeima iki šiol gyvena Anglijoje – ji priklauso griežtų nuostatų besilaikančiai Airijos krikščioniškų šeimų sąjungai.
Visame pasaulyje esama 65 tūkst. jų narių.
Tokių šeimų sūnūs anksti mokosi boksuotis, o dukterys, kaip teigiama dar ir dabar, nori ištekėti už geriausių kovotojų.
Šių merginų nedomina žaviausi, švelniausi ar daugiausia pinigų turintys vyrai.
Plati Fury giminė ypač didžiuojasi savo dviem protėviais – kumštynių kovotojais ir juos vadino „Gypsy King“ (čigonų karaliais), iš jų niekada niekas negirdėjo „ne“, jei mesdavo iššūkį.
Pelnyti „Gypsy King“ titulą buvo visų Airijos krikščioniškų šeimų sąjungos narių berniukų svajonė.
Matė motinos ašaras
Tysono tėvas, taip pat geras kovotojas Johnas Fury, norėjo, kad jo sūnūs pasirinktų geresnį gyvenimo kelią.
Jis nupirko namą, o vaikus nusiuntė mokytis.
Bet būdamas dešimties Tysonas paliko mokyklą. Jam labiau patiko bokso treniruotės su tėvo broliu – dėde Hughie.
Tuo metu, kai T.Fury buvo itin sunku, jis daug galvojo apie savo vaikystę, kuri buvo paženklinta skaudžių traumų.
Būdamas mažas Tysonas nekentė savo tėvo, nes jis skaudino motiną ir buvo jai neištikimas. Jo motina buvo 14 kartų nėščia, bet užaugo tik keturi berniukai.
Viena Tysono seserų mirė praėjus vos dviem dienoms po gimimo. Jam, devynerių metų berniukui, buvo sunku matyti nuolat verkiančią motiną.
Jis buvo jautrus berniukas, bet siekė tapti tikru vyru.
Mažasis T.Fury vidinį pasaulį nuo aplinkinių atsitvėrė aukšta mūrine siena. Ir boksavosi.
Tysonas, sugebantis greitai galvoti ir dar greičiau kalbėti, netrukus pranoko visus.
Nors kartais jis buvo permainingos nuotaikos ir pernelyg dirglus, dėdė Hughie ir tėvas įžvelgė, kad Tysonas turi sugebėjimų Krikščioniškų šeimų sąjungai pelnyti pagarbą visame pasaulyje.
Tėvas atsidūrė kalėjime
T.Fury iš prigimties buvo apdovanotas talentu – tarsi septintuoju pojūčiu boksui. Tysonas atsisakė smurto už ringo ribų, o kovodamas tarp ringo virvių judėjo taip lengvai ir džiaugsmingai, lyg šoktų bugivugį.
Tėvas stebėjo kiekvieną sūnaus kovą ringe, o bijodamas skraidyti lėktuvu paskui Tysoną sukardavo tūkstančius kilometrų automobiliu.
2006-aisiais T.Fury iškovojo bronzą per pasaulio jaunimo bokso mėgėjų čempionatą. Tai buvo panašu į tolesnių pergalių kelią. Tuo metu jo širdis veržėsi pas žavią merginą Paris, ją Tysonas vedė 2008-aisiais. Bet kelią į olimpą paženklino skaudūs įvykiai.
2010-aisiais, kai Tysonui buvo 21-eri, automobilių turgavietėje jo tėvas užpuolė vieną vyriškį ir išdūrė jam akį. Po šio tragiško įvykio, apie kurį rašė visa Didžiosios Britanijos žiniasklaida, pasipylė kaltinimai Krikščioniškų šeimų sąjungai.
J.Fury maldavo teisėjo pasigailėti: esą kaip tik dabar jis reikalingas savo sūnui, bet vis tiek buvo nuteistas 11 metų kalėjimo. Tėvas bijojo, kad be jo sūnus išklys iš teisingo kelio, tačiau jo brolis Hughie tapo Tysono atrama.
2013-aisiais T.Fury po dramatiškos kovos Niujorke nugalėjo amerikietį Steve’ą Cunninghamą.
Tai buvo jo kelio į profesionalų bokso viršūnę pradžia.
Per apdovanojimą „Madison Square Garden“ arenoje britas tarsi scenos žvaigždė pagriebė mikrofoną ir energingai sušuko: „Esu daugiau negu boksininkas.“ O po to ramiai uždainavo airių baladę.
Po triumfo – nuopuolis
Antrasis įvykis, trumpam išvedęs iš pusiausvyros, buvo dėdės Hughie mirtis.
Jis iškeliavo į anapilį būdamas 50-ies dėl kraujo krešulio.
Bet Tysonui nebuvo laiko liūdėti – jo laukė kova ringe. 2015 m. lapkričio 28-ąją britas susigrūmė su sunkaus svorio bokso karaliumi V.Klyčko.
Vienuolika metų ukrainietis buvo nenugalimas.
Vokietijoje, kur vyko sunkiasvorių dvikova, T.Fury mažai kas žinojo ir nevertino.
Į spaudos konferenciją britas atėjo Betmeno kostiumu ir įžūliai mestelėjo varžovui: „Klausydamasis tavęs užmiegu. Esi toks patrauklus kaip mano apatinės kelnaitės. Esi nulis.“ V.Klyčko veidas suakmenėjo.
Per jų kovą Diuseldorfo „Esprit“ arenoje pasirodė ir pirma laiko į laisvę išleistas J.Fury. Kai teisėjai vienbalsiai paskelbė T.Fury nugalėtoju, jis tapo Krikščioniškų šeimų sąjungai naujuoju „Gypsy King“.
Kovos su V.Klyčko britas taip ir nepakartojo. 2016 m. spalį T.Fury tiesiog atidavė savo pasaulio čempiono diržą, nes nebegalėjo jo ginti.
T.Fury buvo išsekęs fiziškai ir dvasiškai, praradęs net savo garbę. Pasiekęs viską jis ėmė riedėti žemyn. Kodėl? Šį klausimą T.Fury girdėjo dažnai, bet atsakymo neturėjo.
Dabar jis jau žino: „Nebeturėjau tikslo, kuris neleistų klimpti į depresijos, alkoholio ir kokaino liūną.“
Bet atėjo metas, kai T.Fury suprato turintis naują tikslą: „Galiu padrąsinti milijonus žmonių. Jei stipriausias pasaulio žmogus kenčia nuo depresijos, šios ligos nebeturi gėdytis niekas.“
Ir tai buvo naujo T.Fury gyvenimo kelio pradžia. Boksininko, sugebėjusio išlipti iš duobės.
