Į treniruočių stovyklą Kanberoje 33-ejų metų M.Žiūkas buvo išvykęs su savo komandos draugais Brigita Virbalyte-Dimšiene ir Tadu Šuškevičiumi.
Australijoje jie praleido šešias savaites. Čia ne tik treniravosi, bet ir išbandė jėgas Australijos ir Okeanijos čempionate.
M.Žiūkas 20 km distancijoje užėmė ketvirtąją vietą (1 val. 21 min. 44 sek.), jį nuo bronzos medalio teskyrė 8 sek.
Savo pasirodymu ėjikas liko patenkintas, nes įvykdė normatyvą, kad pakliūtų į rugsėjo mėnesio pabaigoje Dohoje (Kataras) vyksiantį pasaulio čempionatą.
Trejų olimpinių žaidynių dalyviui greičiausiai atsivėrė durys ir į kitų metų Tokijo olimpiadą.
– Aštuntąjį kartą tapote Lietuvos uždarųjų patalpų čempionu. Savo pasirodymu Šiauliuose likote patenkintas?
– Per daug nenudžiugau – rezultatas silpnokas. Po kelionės iš Australijos daug ir negalėjau tikėtis. Kelionėje praleidau kone porą parų, apie 38 valandas. Sugrįžęs truputį pasitreniravau manieže ir nutariau dalyvauti čempionate.
– Plačiau papasakokite apie treniruočių stovyklą Australijoje.
– Penkias savaites praleidome treniruočių stovykloje Kanberoje, dalyvavome moksliniuose tyrimuose, o savaitę – Adelaidėje, kur rengėmės varžyboms.
Buvo įgyvendinami du projektai: viename jų dalyvavo vyrai, kurių susirinko 24 iš 10 šalių, o kitame – moterys, kur treniravosi daugiausia australės ir B.Virbalytė-Dimšienė. Abiejuose projektuose dalyvavo apie 40 ėjikų.
Australijoje treniravomės jau trečiąjį kartą, todėl ten jautėmės senbuviais, Kauno dydžio Kanbera mums jau buvo gerai pažįstama. Pratybos vyko dukart per dieną.
Šiemet sausį Australijoje buvo rekordiniai dešimtmečio karščiai. Mes būdavome labai patenkinti, kai temperatūra siekdavo 32-u laipsnius. Tačiau oras dieną įkaisdavo net iki 40-ies, o dažniausiai būdavo 35-i laipsniai.
Siekdami išvengti didžiausių karščių, rytą treniruodavomės 7 val. O po pietų ypač sunku būdavo sportuoti 17 val., teko ištverti didelį karštį.
Kanberoje turėjome puikias treniruočių sąlygas: Australijos sostinėje yra daug dviračių ir pėsčiųjų takų, puikus ežeras. Kartą per savaitę turėdavome laisvadienį.
– Kam daugiausia dėmesio skyrėte per pratybas?
– Nesistengiau pasiekti puikios sportinės formos, nes pagrindinės metų varžybos – pasaulio čempionatas – vyks rudenį.
Toliau dirbu su savo trenere Gražina Goštautaite, bet į Australiją ji nevyko, todėl teko prisitaikyti prie kitų trenerių.
Šioje stovykloje ir kiti ėjikai dirbo be savo trenerių, nes jiems būtų reikėję už viską susimokėti patiems. Tuo metu sportininkams pragyvenimą, maitinimą apmokėjo australai, reikėjo pirkti tik bilietus.
Kadangi kartu vyko ir įvairūs testavimai, kur tekdavo atlikti atitinkamas treniruotes, kai kuriomis dienomis nebuvo galima nukrypti į savo improvizacijas. Ką treneriai nustatydavo, tą turėdavai atlikti.
– Ar stovykla davė naudos? Ar gerai padirbėjote?
– Mano pasirengimas buvo kiek komplikuotas, o ir savijauta ne pati geriausia. Lietuvoje gruodžio mėnesį turėjau daug darbų, buvo susikaupęs nuovargis.
Prieš varžybas nesijaučiau užtikrintas, bet Adelaidėje pasiektas rezultatas, nors ir nebuvo geriausias per visą mano karjerą, nudžiugimo, nes įvykdžiau pasaulio čempionato normatyvą.
Mano minimalus tikslas buvo Australijoje užsitikrinti kelialapį į pasaulio čempionatą, kad jam ramiai galėčiau rengtis.
– Dirbate Seimo kanceliarijoje Finansų skyriaus vedėju. Į treniruočių stovyklą vykote atostogų sąskaita?
– Finansų skyriuje darbuojuosi ne pirmus metus, pasitikime vieni kitais. Kiek galiu, pagelbėju kolegoms, kai kurias užduotis atlieku ir būdamas išvykęs.
Ir atostogaudamas jų nepalieku likimo valiai, yra terminai ir turiu atlikti numatytus darbus. Šiais laikais tai ne taip jau sudėtinga. Gali prisijungti prie visų duomenų bazių būdamas ne darbo vietoje.
Iš pradžių būna kiek sunkoka, tačiau kolegos supranta, kad manęs nėra, tai mažiau į mane ir kreipiasi. Pavyko gerai susikoncentruoti, todėl nebuvo didelio rūpesčio.
