Prie brazilų džiudžitsu atstovo pergalių prisideda ne tik kryptingas darbas, bet ir kariuomenėje išugdyta ištvermė.
„Taip jau gyvenime viskas susidėliojo, kad mano profesinė veikla beveik tiesiogiai susijusi ir su laisvalaikiu. Kariuomenėje aš esu savigynos instruktorius. Nors į kovinę savigyną nežiūrima kaip į sportą, mums suteikiama galimybių kiekvieną dieną palaikyti bendrą fizinę formą. Tikiu, kad ir tai prisideda prie rezultatų“, – po IBJJF Europos „Master“ čempionato sakė kaunietis V.Šavelo.
Daugkartinis įvairių čempionatų nugalėtojas atviravo, kad kiekvienos varžybos ne tik suteikia galimybę išbandyti savo jėgas, bet ir priverčia išeiti iš komforto zonos, primena apie kovotojo stipriąsias ir silpnąsias savybes, kurios per treniruotes gali ir neatsiskleisti.
– Kaip vyko pasiruošimas šioms varžyboms? Kokius tikslus sau kėlėte?
– Sėkmingas buvo rudens sezonas, tad nusprendžiau, kad dabar tinkamiausias laikas išbandyti jėgas aukštesnio lygio varžybose.
Brazilų džiudžitsu atstovai treniruojasi nuolat, po tam tikrų varžybų nedarome pertraukų ir nepoilsiaujame, o kryptingai ruoštis čempionatui pradėjau iš karto po Naujųjų metų.
Kadangi nesu profesionalus sportininkas, visuomet treniruojuosi du kartus per dieną: ryte – jėgos treniruotė, o vakare – treniruotė klube su kitais kovotojais.
Iki čempionato likus keliems mėnesiams pasiruošimas buvo kiek intensyvesnis, taip pat reikėjo reguliuoti svorį. Nemeluosiu, į šį čempionatą važiavau ne tik išbandyti ko nors naujo, bet ir nugalėti. Jau prieš kovas žinojau, kad sidabro medaliu nebūčiau patenkintas.
– Kokį įspūdį paliko pats čempionatas, dalyviai?
– Nors čempionate buvo smulkių techninių nesklandumų, apskritai jį vertinu pozityviai. Tokiose varžybose nesudėtinga pajusti atmosferą, įvairiose amžiaus ir svorio grupėse dalyvavo daugiau nei tūkstantis dalyvių. Buvo smagu sutikti draugus, kurie atvyko kovoti.
– Ar anksčiau yra tekę kovoti su tais pačiais priešininkais, kuriuos sutikote čempionate?
– Nė su vienu priešininku neteko kovoti anksčiau, nė vieno iš jų nepažinojau. Tad strategijų kurti prieš kovas tikrai negalėjau, teko improvizuoti.
– Ar finalinėje kovoje lengvai iškovojote pergalę?
– Finale susitikau su atstovu iš Izraelio. Priešininkas buvo agresyvaus stiliaus, tad man nebuvo lengva. Nors brazilų džiudžitsu kovojimo stilius būna įvairus, agresyvus stilius man buvo kiek neįprastas.
Iš pradžių turėjau kiek prigesinti priešininko agresiją, tačiau pripažinsiu, kad jis kovojo iki paskutinės sekundės, tad atsipalaiduoti negalėjau. Laimėjau nedideliu skirtumu, o pati kova buvo tikrai verta finalo.
Manau, kad prie visų mano pergalių labai prisideda ištvermė. Kariuomenėje nuolat laviname ištvermę, tad šiuo atžvilgiu paskutinėmis kovos minutėmis jaučiuosi pranašesnis.
Dažnai dalyvauju įvairiuose turnyruose, bet šis buvo aukščiausio lygio. Ši pergalė, be abejonės, man yra svarbiausia.
– Ar pamenate pralaimėjimą, kuris yra skaudžiausias, ir kokioms svarbioms kovoms ruošitės dabar?
– Visuomet norisi laimėti, bet niekuomet į pralaimėjimus nereaguoju labai skaudžiai. Apskritai džiudžitsu bendruomenė nėra agresyvi, visi labai draugiški. Pralaimėjus niekuomet nebūna minties, kad būtinai turiu su tuo kovotoju dar kartą susitikti, nes reikia jį nugalėti.
Dabar vienos svarbiausių varžybų laukia rudenį – Europos čempionatas be kimono. Jis vyks Romoje.
– Esate profesionalus karys. Ar ši sporto šaka turi ką nors bendra su jūsų profesine veikla?
– Taip jau gyvenime viskas susidėliojo, kad mano profesinė veikla beveik tiesiogiai susijusi ir su laisvalaikiu. Kariuomenėje esu savigynos instruktorius.
Žinoma, į kovinę savigyną nežiūrima kaip į sportą. Kariškiai nesitreniruoja daugelio veiksmų, kuriuos aš lavinu dėl sportinio intereso.
Juk įprastomis sąlygomis kariškio nepamatysite be ginklo ir kovojančio vienas prieš kitą, tačiau kiekvienam būtina išmanyti ir gebėti pritaikyti savigynos veiksmus.
– Ar tai, kad jūsų profesinei veiklai reikia gero fizinio pasirengimo, prisideda ir prie to, jog dabar įvairiuose čempionatuose demonstruojate puikią formą?
– Kariuomenėje kiekvienam sudarytos sąlygos palaikyti bendrą fizinę formą, tačiau konkrečiai imtynėms treniruojuosi tik laisvu laiku.
Žinoma, jeigu žmogus visą dieną dirba prie kompiuterio ar kitą fiziškai neaktyvų darbą, jam reikia įdėti gerokai daugiau pastangų, kad būtų pasiekta tam tikra fizinė forma.
– Dauguma kovotojų būna išbandę kone visas kovines sporto šakas. O jūs? Kodėl pasirinkote būtent brazilų džiudžitsu?
– Jau paauglystėje susidomėjau kovinėmis sporto šakomis, tačiau pradėjau nuo Tailando bokso. Kadangi buvau Tailando bokso atstovas, anksčiau man imtynės visai nepatiko.
Brazilų džiudžitsu susidomėjau tik būdamas 26-erių. Pagrindinė priežastis, kodėl pradėjau svarstyti apie kitą kovinę sporto šaką, buvo tai, jog Tailando bokse yra didelė tikimybė patirti traumą.
Imtynės nuo Tailando bokso labai skiriasi, tad pradėjus treniruotis brazilų džiudžitsu man daug kas buvo nauja.
Tačiau dabar suprantu, kad kaip pomėgis man priimtinesnis būtent šis kovinis sportas. Kaip ir kiekviename koviniame sporte, brazilų džiudžitsu yra tikimybė patirti traumą, tačiau ji kiek mažesnė nei Tailando bokse. Iki šiol traumų pavyko išvengti, o tai, manau, kiekvieno sportininko siekiamybė.
– Ar brazilų džiudžitsu populiarus Lietuvoje?
– Užsienyje ši kovinė sporto šaka populiaresnė, tačiau konkurencijos užtenka. Pastebėjau, kad Lietuvoje brazilų džiudžitsu vis labiau populiarėja.
Galbūt tai susiję su šių kovų prieinamumu, nes pradedančiajam nereikia iš karto būti labai fiziškai stipriam, visko išmokstama pamažu. Mano prognozė – brazilų džiudžitsu turėtų populiarėti dar labiau.
– Kokių asmeninių savybių reikia geram šios sporto šakos atstovui?
– Svarbiausia savybė – drąsa ir ryžtas dalyvauti varžybose. Yra nemažai džiudžitsu atstovų, kurie nuolatos treniruojasi, bet nedrįsta, neturi galimybių arba nenori išbandyti jėgų varžybose.
Nepasakyčiau, kad šios sporto šakos varžybos yra išskirtinai psichologiškai sunkios, tačiau, kaip ir kiekvienos kitos, jos turi tam tikrų sunkumų.
Mano nuomone, dalyvauti varžybose labai svarbu, nes tik jų metu galima sužinoti, ar tam tikra technika veiksminga. Varžybose labai greitai galima pastebėti savo trūkumus ir spragas, apie kurias iki to laiko galbūt net nepagalvojame.
Sportuojant tik savo klube atsiranda komforto zona, nes priešininkai, jų stipriosios ir silpnosios pusės yra žinomos. Tad kiekvieną kovotoją skatinu neužsibūti šioje komforto zonoje, nes tik išėję iš jos galime tobulėti, o tai būtina kiekvienam geram sportininkui.
