Atrankoje dalyvavo 68 dviratininkai iš 21 šalies. Į jaunių finalą pateko 20 varžybų dalyvių.
Lietuvos dviračių sporto federacija (LSDF) pateikia Roko tėčio Dainiaus Sviderskio pasakojimą:
„Po 1500 km kelionės ir 16 valandų automobilyje į Leogangą atvykstame ketvirtadienį, likus pusvalandžiui iki registracijos pabaigos. Kaip ir Maribore, registruotis buvo visiškai paprasta. Tik vienas skirtumas, kad gauname penkis leidimus net neprašę, o bilietų keltuvui – tiek kiek paprašėme. Plius čia jau nereikia pildyti įsipareigojimų blanko dėl treniruočių filmavimo – pasirašytas Maribore galioja visam sezonui.
Palapinę statome ten, kur parodė organizatorių atstovas. Tuo nelabai patenkinti Naujosios Zelandijos sportininkai. Mat paskutiniu momentu organizatorius truputį pakeitė palapinių išdėstymą, todėl zelandiečiams teko stipriai susispausti. Bet mums gerai, nes įsikūrėme šalia Šveicarijos atstovų, kurių trenerę Alice Kuhne jau senokai pažįstame.
Kol susitvarkėme visus formalumus, palapinę ir išsikrovėme viešbutyje, atėjo laikas ir trasos apžiūrai (trackwalk). Beje, šį kartą viešbutį turėjome visai prie trasos – koks 500 metrų. Patarimas: jeigu keliaujate keliese, geriausia ieškoti apartamentų su virtuvėle arba bent jau studijos. Tokiu atveju galima nemažai sutaupyti.
Šį kartą startas visai patogus – visai šalia keltuvų stotelės. Keli posūkiai, keli tuneliai ir atsiduriame šaknų bei kelmų ruože, kuris daugeliui raiderių buvo sunki užduotis. Po jo seka ilga tiesioji su keliais įspūdingais šuoliais.
Čia pasiekiamas iki 60 km/h greitis. Po tunelio raideriai šoka ant poros sienų, kur išcentrinė jėga tiesiog prispaudžia prie beveik vertikalios sienos. Tada įlekiam į mišką su daug šaknų, aštrių posūkių ir storų medžių. Paskutinis nusileidimas ir finalinis šuolis. Finišas. Šis trackwalk‘as pareikalavo nemažai jėgų – karštis, stačios nuokalnės, ilga trasa. Pirmos dienos užduotys įvykdytos.
Penktadienį Roko B grupė gauna tris valandas treniruočių. Pradžioje nemažai kritimų, tačiau žymiai mažiau nei buvo Maribore. O į treniruotės pabaigą pora visai švarių nusileidimų. Visą reikalą apsunkina, kad reikia susireguliuoti naują galinį amortizatorių. Pastarąjį ir atsarginį mums eilinį kartą servisuoja Fox‘o palapinėje. Super! Dabar būsime užtikrinti jų veikimu.
Alpių trasoje jo Rokas dar nėra bandęs. Padangos – Maxxis Assegai, nors kai kurie gale dedasi net semislikus. Pradžioje oro prognozės rodė lietų, tačiau per visą savaitgalį jo nebuvo. O kai sausa, ši trasa pasidaro labai slidi. OK. Nuotaika gera. Prieš eidamas miegoti Rokas dar įsijungia vaizdo įrašus – žiūri kaip trasą įveikia kiti.
Šeštadienis. Keliamės. Pusryčiai. Ir vėl ankstyva (nuo 8:30) treniruotė, kuri trunka 1,5 val. Čia ir prasideda reikalai. Pirmą kartą leidžiantis Rokas pabando pora naujų linijų. Jos pasiteisina, plius visai sėkmingai pravažiuotos. Todėl kituose nusileidimuose Rokas bandys važiuoti vis greičiau. Deja, jis kelis kartus griūva. Reikia bandyti dar. Paskutinį kartą leidžiasi jau baigiantis treniruotei, todėl viską reikia pravažiuoti ramiai be didelių stresų. Ir vėl – deja…
Šį kartą Rokas griūva, pervažiuodamas kelmą. Truputį pasėdėjęs šalia trasos, Rokas nori leistis toliau, tačiau teisėjai neleidžia – treniruotė B grupei baigta. Šio griuvimo metu Rokas susitrenkia galvą. Prieš tai buvę griuvimai irgi nieko gero neprideda – skauda nugarą, petį, rankas, nubrozdintos kojos ir pan. Iki starto kvalifikacijoje turime tris valandas, todėl vyksta diskusijos, ar verta tokios būklės startuoti. Tačiau Rokas vis tik nori pabandyti. Alice Kuhne suteipuoja nugarą ir petį, plius dar pakalba su Roku, stengiasi jį pozityviai nuteikti.
Kadangi Roko starto numeris 68, tai jis startuoja beveik pabaigoje. Buvome sutarę, kad jis „nesiplėšys“, važiuos ramiai. Tą rodo ir rezultatas pirmajame sektoriuje: Roko laikas – 57-as. Tačiau antrosios žymos Rokas nepasiekia. Stipriai griūva kelmų sekcijoje. Skausmas sprando ir krūtinės srityse neleidžia važiuoti toliau – pirmas DNF per pusantrų metų. Medikai rūpinasi Roku.
Kol aš nusileidžiu iki finišo, Rokas jau laukia prisegtas greitosios pagalbos automobilyje. O čia situacija, su kuria dar neteko susidurti. Pasirodo, kad jie laukia, kol aš pateiksiu draudimą arba susimokėsiu už teikiamas paslaugas. Sportas ekstremalus, todėl draudimais pasirūpiname kiekvienos kelionės metu. Ramus rodau draudimo polisą, tačiau pastarasis jiems neįdomus.
Daktarai prašo Europos Sąjungos draudimo kortelės. Visa laimė, kad ją turime dar nuo praėjusių metų. Tokias korteles nemokamai išduoda ligonių kasos. Jos galioja kelerius metus ir yra išduodamos net vaikams. OK, formalumai sutvarkyti. Gydytojas paaiškina, kokius skausmus jaučia Rokas. Reikia vežti į ligoninę, kur jį nuodugniau ištirs. Ir dar pridūrė nuraminimui – „greičiausiai, kad atrodo baisiau, nei yra iš tikrųjų“.
Rokas su „greituke“ yra gabenamas į Zell am See miestelio ligoninę už 25 km. O mes prašome kolegų iš Estijos surasti ir pargabenti Roko dviratį.
10 tūkst. gyventojų turinčiam miestui ligoninė ryškiai per didelė, tačiau aplinkui esančių slidinėjimo trasų gausa paaiškina viską. Daktaras nuramino – viskas OK: tik sumušimai, pabraižymai ir patempimai, o kaulų lūžių nėra. Paklausus apie skausmus krūtinės srityje, daroma dar viena rentgeno nuotrauka. Bet ir ten viskas gerai. Daktaras išrašo vaistų nuo skausmo ir atsisveikina. Tai gi, Rokas stipriau nenukentėjo, estai dviratį rado ir pargabeno. Ačiū jiems už tai.
Na va, savaitgalis baigtas. Belieka tik stebėti kitų nusileidimus. Toliau šeštadienis praeina ramiai, o sekmadienį jau neskubame. Nereikia anksti keltis ir eiti pirmiems pusryčiauti. Tą darome paskutiniai iš viešbučio svečių. Beje, rekomenduojame Pfindlhof‘ą. Trasos visai netoli, vietos kieme daug, yra garažas, vieta nusiplauti dviratį, priima su šunimis. Ir visa tai – 30 € žmogui už naktį.
Susirenkame daiktus ir traukiame į palapinę. Pakeliui stebime kaip vienas po kito skrenda du medikų sraigtasparniai. Praleidome jaunimo finalus (eilinį kartą laimi prancūzas Daprela). Po jų Rokas kviečia truputį užlipti trasa pasižiūrėti elito nusileidimų. Po truputį, po truputį ir pėstute užkylame iki pat starto.
Žmonių daug, tačiau visi leidžiasi žemyn. Ir kai jau važiuoja paskutiniai, lyderiai, prie trasos (ypač viršuje ar vidury) beveik nėra žmonių – visi nori būti prie finišo. O mes atvirkščiai – kylame į viršų, kur stebime lyderių startus. Varžybos baigėsi. Ir vėl nugalėjo prancūzas Loic Bruni“.
Balandžio pabaigoje Slovėnijoje vykusio pirmojo planetos taurės etapo jaunių grupės atrankos varžybose R. Sviderskis tarp 63 dalyvių iš 22 šalių buvo 44-as.
