60-metis J.Radžius vis dar nepraranda minties sugrįžti prie jaunystėje pamėgtos dešimtkovės ir rengti jaunuosius daugiakovininkus.
„Kirba mintis apie daugiakovę, bet jau daug patirties įgijau metimuose, pavyksta išugdyti neblogų metikų. Esu paskirtas ir Lietuvos jaunių lengvosios atletikos rinktinės metimo rungčių vyr. treneriu.
Viltis gali ir išblėsti, bet vis dar tikiu, kad savo tikslą pasieksiu“, – sakė J.Radžius.
Jis tikina metų naštos dar nejaučiantis, sveikatos ir energijos turi labai daug, o darbe jaučiasi savo vėžėse.
– Praeityje buvote didelio meistriškumo dešimtkovininkas. Kas jumyse įžvelgė šios sunkios rungties talentą?
– Trenerė Irena Apanavičiutė, kuri į Gargždus atvyko dirbti 1976-aisiais ir manyje sugebėjo įžvelgti būsimą daugiakovininką.
Visos lengvosios atletikos rungtys sekėsi neblogai, todėl ir pačiam norėjosi save išmėginti daugiakovėje. Tais metais trenerė man skyrė daug dėmesio, jau tada per dieną treniravausi dukart.
Sningant ar lyjant, rytą iki pamokų kartu su trenere bėgdavome krosus, o vakaro treniruotės irgi būdavo intensyvios.
Vykdavome į Klaipėdą pas trenerę Alginą Vilčinskienę mokytis šokinėti su kartimi.
– Koks buvo jūsų debiutas dešimtkovės varžybose?
– Debiutavau 1977-ųjų pavasarį Panevėžio manieže. Užėmiau antrąją vietą.
Šuolių su kartimi sektoriuje, įveikus 2,20 metro, toliau nebeleido šokinėti, nes nusileidau ant bitumo šalia sektoriaus.
Po šio pasirodymo treneris Justinas Martinkus mane pakvietė mokytis į Panevėžio internatinę sporto mokyklą. Ten pradėjau lankyti devintą klasę.
Jau po kelių mėnesių Ukmergėje per Lietuvos moksleivių spartakiadą aštuntkovėje buvau antras.
– Daugiakovininko karjera prasidėjo daug žadėdama: 1978-aisiais tapote SSRS jaunių čempionato septynkovės bronziniu prizininku, 1979-aisiais – jaunimo vicečempionu, o 1980-aisiais – čempionu. Kokios rungtys buvo jūsų stipriausios?
– Septynkovėje pirmą dieną reikėdavo bėgti 60 m nuotolį, šokti į tolį, stumti rutulį ir šokti į aukštį.
Antrą dieną laukdavo 60 m barjerinis bėgimas, šuolis su kartimi ir 1000 m bėgimas.
Stipriausios mano rungtys buvo šuoliai ir bėgimas.
Paskutinėje 1000 m distancijos rungtyje atsikovodavau prarastus taškus, kuriuos prarasdavau iki tol įvykusiose kitose rungtyse.
Panevėžio internatinėje sporto mokykloje mane tobulino treneris Justinas Martinkus, su kuriuo 1977-aisiais Gargžduose dalyvavau „Nemuno“ draugijos čempionate ir abu rungtyniavome dešimtkovėje. Tada nugalėtoju tapo jo auklėtinis Robertas Bertulis, treneris užėmė antrąją vietą, aš buvau trečias.
J.Martinkus buvo geriausias dešimtkovės treneris, jo dėka padėjau gerus pagrindus ir per tuos dvejus darbo su juo metus pasiekiau gerų rezultatų.
– Ar stipri buvo tuometė Lietuvos daugiakovininkų karta?
– Dešimtkovė tais laikais buvo tikra lengvosios atletikos karalienė. Varžybose dalyvaudavo daug daugiakovininkų.
– Kuriais metais baigėsi jūsų karjera? Ar iš stadiono išėjote iškelta galva, ar nusiminęs, kad nepavyko įgyvendinti savo tikslų?
– 1985 metais baigęs Pedagoginį institutą norėjau pereiti treniruotis pas Rimantą Kalibatą ir siekti didesnių meistriškumo aukštumų.
Tuo laikotarpiu visų daugiakovininkų svajonė buvo surinkti 8000 taškų, šis rezultatas man buvo ranka pasiekiamas, nes 1984-ųjų birželio 3 dieną pasiekiau asmeninį rekordą – 7954 taškus.
Norėjosi įvykdyti tarptautinės klasės sporto meistro normatyvą (8300 taškų.).
Ir čia sužaidė ankstesnio trenerio Romano Pšigočkio pavydas – sufalsifikavus dokumentus buvau išsiųstas tarnauti į SSRS Tolimuosius Rytus – Chabarovsko mokomąjį pulką.
Ten atsidūrė ir sporto meistras Rimas Liepinaitis. Ten buvome stipriai sugniuždyti.
Taip baigėsi mūsų abiejų sporto karjera pačiuose daugiakovininkų brandos metuose, kai tik turėjo prasidėti tikros dešimtkovininkų kovos.
– Nuo 2001-ųjų dirbote kūno kultūros mokytoju Riešėje (Vilniaus r.), Vilniaus Jeruzalės vidurinėje mokykloje, o nuo 2002-ųjų tapote treneriu. Su kokiais iššūkiais teko susidurti?
– Sulaukus 40 metų norėjosi perteikti savo patirtį sportininkams.
Pradėjau dirbti Vilniaus lengvosios atletikos sporto mokykloje daugiakovės treneriu.
Buvo nebloga daugiakovininkių grupė, joje treniravosi ir mano dukra Vaida Radžiutė.
2005-aisiais tos mokyklos direktorius, dabar jau šviesaus atminimo R.Kalibatas pakvietė kartu dirbti tuomečiame Lietuvos olimpiniame sporto centre (LOSC) metimų treneriu.
Po Kūno kultūros ir sporto departamento reformų dabar dirbu Ozo gimnazijoje ir Vilniaus miesto sporto centre.
– Kodėl išdavėte savo mėgstamą dešimtkovę ir treniruojate metikus, o ne daugiakovininkus?
– LOSC aš norėjau treniruoti daugiakovininkus, bet buvau nesuprastas ir negavau leidimo jų atsivežti.
Kirba mintis apie daugiakovę, bet jau daug patirties įgijau metimuose.
Pavyko išugdyti neblogų metikų, jie dalyvavo įvairaus rango varžybose.
Dvi mano auklėtinės svariai pasirodė svarbiausiose metų varžybose: 2010-aisiais Laura Gedminaitė pirmose olimpinėse jaunimo žaidynėse Singapūre buvo ketvirta rutulio stūmimo sektoriuje, o 2015-aisiais Europos jaunimo olimpiniame festivalyje Tbilisyje Lietuvos rinktinės kapitonė ir atidarymo parade vėliavą nešusi Agnė Jonkutė iškovojo ketvirtąsias vietas disko metimo ir rutulio stūmimo rungtyse.
Eligijus Ruškys buvo kandidatas į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Tačiau per Europos čempionatą disko metimo sektoriuje jis patyrė pėdos lūžį ir buvo priverstas atsisveikinti su sportu.
Manau, kad per Paryžiaus olimpines žaidynes Lietuvai disko metimo rungtyje turėtų atstovauti Sonata Rudytė.
– Ar jūsų šeimoje yra daugiau sportininkų?
– Turiu dvi puikias dukras Vaidą ir Kotryną – jos irgi bandė krimsti lengvaatlečių duonos. Tačiau gyvename Didžiojoje Riešėje ir lankyti treniruotes Vingio stadione buvo sudėtinga.
Vaida buvo daugiakovininkė, o Kotryna – šuolininkė į aukštį. Mano dukros dabar augina po sūnų ir manau, kad dar sugebėsiu savo žinias ir sugebėjimus perduoti anūkams Lukui bei Benui.
Dirbant treneriu laisvalaikio nedaug tėra – dirbu šešias dienas per savaitę.
Į darbą išvykstu apie 10 val. ir į namus grįžtu 19.30 val.
Mėgstu padirbėti sode, ten prabėga ir mano geriausios atostogos – galiu ramiai pasidarbuoti ir pailsėti.
