Visgi dabar jis turi ir didesnį galvos skausmą – jam jau kelias savaites tenka varstyti medikų duris.
„Jau nebežinau, kiek kartų buvo leidžiami įvairūs vaistai, kiek dūrių turėjau. Yra daromi masažai, terapijos, tačiau realiai, visiškai negerėja. Patyriau sausgyslės uždegimą, kuris niekaip nepraeina. Šiandien buvau pas kitą daktarą – noriu kuo daugiau specialistų aplankyti ir surasti tinkamą sprendimą“, – apie per praėjusią kovą patirtą traumą portalui lrytas.lt pasakojo E.Stanionis.
Atvirai kalbėjęs boksininkas užsiminė ir apie savo planą dėl karjeros pabaigos.
„Norėčiau tapti pasaulio čempionu, apginti kelis kartus diržą ir 30-ies ar 31-erių metų baigti karjerą. Gyvenime turiu ir kitokių idėjų“, – sakė E.Stanionis.
Toks sportininko planas turbūt ne vienam sirgaliui gali skambėti netikėtai. Ypač po to, kai per praėjusį mačą lietuvis po 12 raundų kovos įveikė itin patyrusį boksininką iš Kosta Rikos – Thomasą Dulorme.
Ši pergalė ne tik buvo kol kas skambiausia E.Stanionio karjeroje. Jau po interviu, gegužės 1-ąją dieną buvo atnaujintas pasaulio bokso asociacijos (WBA) pusvidutinio svorio kategorijos boksininkų reitingas, kuriame jis iš 10-os pozicijos jis pakilo į pirmąją vietą ir tapo pagrindiniu kandidatu kovoti dėl titulo.
Nors jau profesionalų ringe pasiekė skambių laimėjimų, tai kauniečiui negana. Jis vylėsi savo šaliai atstovauti ir šią vasarą vyksiančioje Tokijo olimpiadoje. Kelialapį į Vasaros olimpines žaidynes E.Stanionis galėjo iškovoti birželio mėnesį turėjusiame įvykti Pasauliniame atrankos turnyre, Paryžiuje.
Visgi, organizatorių sprendimu, dėl sudėtingos epidemiologinės situacijos, šis atrankos turnyras buvo atšauktas, o kelialapiai į žaidynes bus dalinami pagal taškus, kurie skiriami už dalyvavimą 2017 ir 2019 pasaulio čempionatuose ir kituose kontinentiniuose turnyruose.
Po tokio sprendimo iš E.Stanionio galimybė kovoti dėl olimpinio kelialapio buvo atimta.
Lietuvos rinktinės boksininkas net asmeniškai kreipėsi į Tarptautinį olimpinį komitetą (TOK) ir TOK specialią bokso komisiją „Boxing Task Force“ (BTF) dėl iš jo atimtos galimybės kovoti dėl galimybės atstovauti savo šaliai, tačiau akivaizdu, kad galimybių, kad sprendimas bus atšauktas – mažai.
Apie beveik prarastą viltį dalyvauti šiose olimpinėse žaidynėse, per traumas iškovotą paskutinę pergalę ir karjeros pabaigos planus E.Stanionis papasakojo lrytas.lt
– Ar jau spėjote pailsėti po praėjusios kovos ir pasiruošimo jai?
– Dvi savaites visiškai nesportavau, daug ilsėjausi. Prieš tai, kai kovojau su Janeru Gonzalezu, turėjau laisvo laiko tik per šventes, tai yra labai mažai, ir nebuvau pailsėjęs. Dabar puikiai pailsėjau, sugrįžo alkis, motyvacija, tai tikrai man šio poilsio labai reikėjo.
– Kur šiuo metu esate – Lietuvoje ar Los Andžele?
– Žmonės labai dažnai maišo. Visi galvoja, kad aš gyvenu Amerikoje. Tačiau taip nėra. Visada po kovų grįžtu namo. Anksčiau kartais būdavo taip, kad tris mėnesius ten tekdavo užsibūti, bet šiaip aš sportuoju Lietuvoje su treneriu Vidu Bružu. Likus mėnesiui skrendu į Ameriką, kad adaptuočiausi prie laiko ir tęsiu savo pasiruošimą. Man labai reikia sparingo partnerių, o Lietuvoje jų yra pakankamai mažai, nes rinktinė nėra didelė, favoritai yra aiškūs. Yra tik du ar trys žmonės, kurie gali man padėti pasiruošti, tad paskutiniam etapui grįžtu į JAV.
– Amerikoje treniruojatės garsiojoje „Wild card boxing“ salėje. Su kuo būtent ten dirbate? Kažkada kovoms ruošėtės su legendiniu bokso treneriu Freddie Roachu.
– Ten yra įvairiausių boksininkų, atvyksta labai daug žmonių, jie keičiasi. Pačių įvairiausių sparingo partnerių – daugiausia jaunų sportininkų, kurie dar yra nežinomi, bet kažkada gali būti pasaulio čempionais. Anksčiau esu treniravęsis su Migeliu Cotto, Jose Ramirezu – tai žvaigždės, kovojusios dėl čempionų diržų ar tapusios pasaulio čempionais.
Šiuo metu dirbu su treneriu Marvinu Somodio – tai Freddie asistentas, dešinioji ranka. Dabar jis jau ir pats oficialus treneris. Aš buvau išvykęs į Teksasą, kur treniravausi pas kitą trenerį, tačiau galiausiai grįžau į Los Andželą, nes Teksase man irgi labai trūko partnerių. Los Andželas yra ta vieta, kur gali susirasti daugiausia partnerių.
– Pastaruoju metu soc. medijoje buvote patalpinęs nuotraukų su itin garsiais MMA kovotojais – Tony Fergusonu ar George’u Saint Pierru. Ar treniruojatės su šiais kovotojais ir ar darbas su jais gali pridėti kokių nors aspektų, kurių negaunate treniruotėse su boksininkais?
– Kaip iš boksininkų iš jų nepavyksta gauti nieko. Turėjau kelias treniruotes su T.Fergusonu, tai pakalbėjome – tikrai smagu su tokiais kovotojais pabendrauti. Šnekėjome apie sportą, jis pamatė, kad aš irgi domiuosi MMA kovomis, daug žinau apie UFC, todėl radome bendrą kalbą. Kažkada po treniruotės davė proteino šokoladuką atsistatymui, tai buvo smagu. O George’ą sutikau jau antrą kartą. Pirmą kartą susitikome 2017 metais. Jis taip pat labai malonus, protingas ir labai paprastas žmogus. Su juo treniruotis neteko, tiesiog stebėjau jo treniruotę laukdamas savosios.
– Pakalbėkime apie praėjusią jūsų kovą. Prieš praėjusią kovą su labai patyrusiu Thomasu Dulorme sakėte, kad kažkuris iš jūsų bus nokautuotas. Laimėjote tikrai užtikrintai, tačiau kova užtruko visus 12 raundų. Kodėl kova pasisuko taip, kad truko kur kas ilgiau?
– Mūsų bokso stiliai yra labai aštrūs, todėl tikrai nesitikėjau, kad teks kovoti visus raundus. Tačiau man tikrai labai nedaug trūko. Aš manau, kad būčiau jį nokautavęs maždaug 7-ame ar 8-ame raunde, nes jis išėjęs į 4-ąjį raundą buvo visiškai pavargęs – pirmųjų raundų metu jis atidavė visas jėgas, kadangi visus smūgius mušė visa jėga. Nors aš tikrai jaučiausi gerai, tačiau po 6-ojo raundo patyriau traumą ir išėjęs į 7-ąjį „buvau be abiejų rankų“.
Kairėje rankoje turėjau gal 50 proc. jėgos, o su dešine jau nuo pirmo raundo visiškai negalėjau mušti. Mušiau kitomis trajektorijomis, kuriomis buvo patogu, tik tam, kad parodyčiau, jog ją vis dar turiu. Aš taip nesiboksuoju. Mano jėgos ten apskritai nebuvo. Kelis kartus pataikiau ne stipriai ir jis beveik buvo pasiųstas į nokdauną, bet, kaip ir sakau, ten buvau ne aš, o tik 60 proc. mano sugebėjimų.
Tačiau šaunu, smagu. Jis atstovėjo, aš pasisėmiau labai daug patirties. Ir ne tik, kaip kovotojas, bet ir ko nereikėtų daryti dėl vadybos, dėl sveikatos. Į kovą reikia eiti pasiruošus visu 100 proc. Tai nepavyko, bet nenorėjau atšaukti kovos. Galvojau, kad gal skausmą įveikti padės adrenalinas, bet niekas nepasikeitė. Gal per mažai adrenalino gaunu.
– O kaip dabar jūsų ranka? Ar pavyko išvengti rimtų traumų?
– Jeigu atvirai, dabar dvi savaites be sustojimo lankausi pas daktarus. Jau nebežinau, kiek kartų buvo leidžiami įvairūs vaistai, kiek dūrių turėjau. Yra daromi masažai, terapijos, tačiau realiai, visiškai negerėja. Patyriau sausgyslės uždegimą, kuris niekaip nepraeina. Šiandien buvau pas kitą daktarą – noriu kuo daugiau specialistų aplankyti ir surasti tinkamą sprendimą. Galima operuoti, tačiau noriu operaciją pasilikti tik paskutiniame etape. Kol kas operacijos nereikės ir turėčiau jau kitą savaitę viską žinoti.
– Prieš ir po pastarosios kovos kalbėjote, kad jautėte spaudimą iš Lietuvos. Iš kur šis spaudimas? Kodėl tai jaučiate?
– Nes mes niekada neturėjome pasaulio čempiono ir visi tikisi, kad aš juo tapsiu. Visi nori, kad tapčiau pasaulio čempionu, o aš turiu tai įgyvendinti. Bet iš tikrųjų labai smagu, kad visa šalis palaiko, ypač per šią kovą. Ją Lietuvoje rodė tiesiogiai, stebėjo labai daug žmonių. Ir laikas nebuvo palankus, ji vyko 5 val. ryto, bet dauguma kėlėsi, žiūrėjo. Mano kovą žiūrėjo daugiau žmonių nei pagrindinę vakaro kovą. Dėl to labai džiugu, ir ačiū visiems, kurie įsijungė ir stebėjo.
– Pusvidutinio svorio kategorija, kurioje jūs kovojate, yra įvardijama, kaip ko gero geriausia kategorija visame profesionalų bokse. Šioje svorio kategorijoje varžosi, tokie kovotojai, kaip Terance’as Crawfordas, Errolas Spenceas, Manny Pacquiao, Keithas Thurmanas, lietuvis Egidijus Kavaliauskas ir daugelis kitų labai pajėgių boksininkų. Jau įrodėte, kad galite laimėti prieš patyrusius priešininkus, todėl ar žvalgotės į mano paminėtas pavardes ieškodami sekančio priešininko?
– Nestebiu, nes aš turėjau tik 13 kovų ir esu reitinguojamas 15-oje vietoje. Pažiūrėkite, ar kas nors yra su tiek kovų tokioje vietoje – nelabai. Aš noriu sunkių kovų, išbandyti save, pažiūrėti iš ko esu sutvertas, o visa kita yra vadybos pusė. Aš jiems jau seniai sakiau, kad man neduotų jokių lengvų kovų ir tikiuosi jų nebebus. Esu turėjęs vieną lengvesnę kovą po operacijos, nes buvau ilgai nesportavęs. Niekada nesakiau, kad man reikia lengvesnio varžovo. Kovosiu su visais ir bet kada, kuriuos man duos. Yra kelios pavardės, kurios yra minimos, tačiau negaliu kol kas sakyti, bet jie visi iš pirmojo dvidešimtuko.
– Praėjusią savaitę Lietuvos bokso federacija paskelbė, kad oficialiai pats kreipėtės į IOC dėl galimybės gauti olimpinį kelialapį. Kodėl dar bandėte kreiptis ir pats, nors LBF vadovai jau buvo susitikę su organizatoriais, kurie patikino, kad sprendimo nekeis? Ar dar yra vilčių, kad kažkas pasikeis?
– Su federacija turėjome diskusiją ir aš pasakiau, kad man reikia kuo greičiau žinoti, kadangi aš net nelabai suprantu, kas čia vyksta. Kaip taip gali pakeisti pasaulinę atranką likus 3-4 mėnesiams? Kovotojai ruošiesi, tai yra jų tikslas. Kai kurie per, pavyzdžiui, Europos žaidynes, kuriose vyko atranka į olimpiadą, buvo traumuoti ir pasiliko sau paskutinę viltį pasauliniame turnyre. Tačiau jį tiesiog savavališkai atšaukė. Pasakė, kad skaičiuos pagal taškus, bet pagal kokius – neaišku. Tai tikrai yra labai sudėtinga.
Aš pats turiu dėliotis savo grafiką – mane spaudžia vadybininkas, kad aš galbūt turiu kovoti liepos mėnesio pabaigoje. Todėl mes nusprendėme, kad reikia parašyti ir paklausti, kada, kaip įvyks ir ar įvyks, kad aš galėčiau priimti sprendimus su vadybininku. Noriu žinoti, ar galėsiu dalyvauti olimpinėse žaidynėse.
Labai noriu atstovauti savo šaliai, o olimpinės žaidynės yra pats aukščiausias taškas ir tikrai būčiau dalyvavęs atrankos turnyre, kuris turėjo vykti birželio mėn., bet deja... Būtų buvusi man puiki proga – grįžti, pasiruošti dviejų raundų kovoms ir dalyvauti, bet to padaryti nepavyko.
Aš, manau, kad nieko nepakeis. Laikas eina, nėra jokio atsakymo ir jau nieko pakeisti nepavyks. Nebent man duotų tiesiog dovanų olimpinį kelialapį, bet taip nebūna. Niekas neduoda dovanų.
– Ar dar svarstote apie 2024 m. Paryžiaus olimpiadą?
– Jeigu atvirai, aš manau, kad užbaigsiu savo karjerą Paryžiaus olimpinėse žaidynėse. Nesakau to 100 proc., bet aš taip galvoju. Nežinau tiksliai kodėl, bet turiu tokią nuojautą. Tuo metu būsiu 30–31 metų ir galvoju, kad pakaks. Toks šiandien yra mano planas.
Šis sportas nėra, kaip krepšinis ar futbolas. Jis yra šiek tiek brutalus ir skirtas ne kiekvienam. Aš jį myliu, užaugau su juo, jis man suteikė viską, ką turiu, bet ateina laikas, kai reikia pasitraukti, užleisti vietą kitiems. Norėčiau tapti pasaulio čempionu, apginti kelis kartus diržą ir 30-ies ar 31-erių metų baigti karjerą. Gyvenime turiu ir kitokių idėjų.
