V. Kolesnikovui didžiausias svajonė – vaikams padėti surasti savo teisingą kelią.
Labiausiai šį uostamiesčio dviratininkų ugdytoją išgarsino geriausias jo auklėtinis – Seulo olimpinis čempionas 4 km komandinėse persekiojimo lenktynėse ir 1987 metų bei 1992 metų pasaulio čempionato bronzinis prizininkas Artūras Kasputis, dabartinis Lietuvos vyrų plento rinktinės treneris.
„Puikias pamokas gavau iš savo pirmojo trenerio Narsučio Dumbausko, kuris man visą laiką buvo idealas, norėjau į jį lygiuotis, o dabar sukauptą patirtį ir žinias stengiuosi perduoti savo auklėtiniams“, – neslepia „Viesulo“ sporto centro treneris.
– Sulaukėte garbingo jubiliejaus, bet Klaipėdoje vis dar esate vienas pirmaujančių dviračių sporto trenerių. Metai jums nieko nereiškia, ar jie vis dėlto jaučiasi?
– Jaučiasi, ir dar kaip, ypač kai dviračiu važiuoju su naujokų grupe, kurioje 11 sportininkų. Kai su jais dirbu salėje, viskas suvienodėja, tų mano metų lyg ir nesijaučia.
– Kiek dabar treniruojate dviratininkų?
– Vieną grupę treniruoju kartu su Artūru Šiugždiniu ir darbą dalinamės per pusę. Kitoje mano grupėje – naujokai, kuriuos pats susirandu mokyklose ir jiems bandau skiepyti meilę dviračių sportui. Atšilus orams, su naujokais dabar treniruojamės viename uostamiesčio šaligatvių, kur nėra žmonių ir transporto. Tas kelias veda link Vakarų laivų remonto įmonės.
Tai – vienintelė vieta Klaipėdoje, kur galime jaustis saugiau. Ankstesniais metais turėjau autobusiuką, tai visi važiuodavome į Girulius ir ten mindavome pedalus. Tačiau dabar mano autobusiukas jau subyrėjo.
Su vyresniais dviratininkais treniruojamės kitame plente.
– Ne visiems pavyksta surasti tokius perliukus kaip olimpinis čempionas Artūras Kasputis, SSRS čempionas Vladimirui Vaščiula, pasaulio jaunimo čempionas Simas Raguckas. Ar ilgai jų ieškojote?
– Pirmasis mano surastas sportininkas – būsimasis Lietuvos 38 kartus čempionas, pasaulio čempionato bronzinis prizininkas ir pasaulio profesionalų vicečempionas Jonas Romanovas, su kuriuo dirbau neoficialiai.
Prireikė daug pastangų, kad Jonas užaugtų geras dviratininkas, o aš pradėčiau trenerio karjerą.
Daug laiko skirdavau mokinių atrankai mokyklose, ten ir suradau bei prisikalbinau būsimuosius profesionalus Artūrą Kasputį, Vladimirą Vaščiulą, Simą Ragucką, Vladimirą Smirnovą, Saulių Ruškį.
Pavyko išugdyti ir kitus aukšto meistriškumo dviratininkus Rimą Razgauską, Vitalijų Samsonovą, Mindaugą Strišką, Marių Gadliauską, SSRS rinktinės narį Romą Bružą, SSRS „Dinamo“ draugijos rinktinės narius Sergejų Berezovskį, Gvidą Ūselį, Virgilijų Jonaitį.
– Ar iš karto buvo matyti, kad talentai spurda jūsų rankose, ar reikėjo daug ir kantriai dirbti, kol jie pasiekė pirmąsias svarias pergales?
– Daug dirbau su kiekvienu sportininku, o kai kuriuos net reikėjo stabdyti, kad nepersitreniruotų. Tarkime, Simui Raguckui penkis mėnesius netgi buvo uždrausta sportuoti dėl širdies išsiplėtimo. Tą laikotarpį jis su manimi važinėdavo mašinoje, kad nenutoltų nuo komandos.
Artūras Kasputis su dinamiečiais važiavo į Siguldą (Latvija), pargriuvo ir patyrė smegenų sukrėtimą, sustabdėme pasiruošimą.
Tačiau jau kitų metų pavasarį su Vladimiru Vaščiula jis laimėjo Lietuvos porinių lenktynių čempionatą ir abu buvo pakviesti į Olimpinį sporto centrą pas trenerį Narsutį Dumbauską.
– Ar jūs jaunystėje irgi buvote dviratininkas ir kokį pavyko pasiekti meistriškumą?
– Į dviračių sportą atėjau pats, niekas manęs nekalbino. Labai norėjau turėti dviratį. Nenuleisdavau akių nuo dviračio, kurį turėjo kaimynai – tai pamatę, jie man leisdavo kažkiek pasivažinėti. Mano pirmas treneris – Narsutis Dumbauskas. Tačiau reikėjo net pusantrų metų palaukti, kol gavau dviratį.
– Ko jūsų sportinėje karjeroje buvo daugiau – pergalių ir pralaimėjimų?
– Sunku pasakyti, galbūt, pergalių. Mano pasiekimai nebuvo įspūdingi, nors buvau labai darbštus ir atsakingas. Pasižymėjau per kelias varžybas, buvau pakviestas į Lietuvos rinktinę.
Daugiausiai pergalių pasiekiau, startuodamas jaunių grupėje. Tačiau kelio trauma 1970 metais privertė baigti sportinę karjerą, kuri tęsėsi vos septynerius metus.
– Kurie dviratininkai ar treneriai jaunystėje jus imponavo, buvo didžiausi autoritetai?
– Didžiausias autoritetas – Narsutis Dumbauskas, kurį labai gerbiu. Ir dabar dažnai su juo suskambiname, bendraujame. O šiaip daug ko išmokau stebėdamas ir kitų trenerių darbą, ir ne tik dviračių sporto specialistų.
– Pasirinkote nelengvą trenerio darbą, studijavote Kūno kultūros institute, ar kada nors nekilo abejonių, kad padarėte klaidą?
– Niekada nebuvo nė menkiausios abejonės. Treneris Narsutis buvo tas žmogus, kuris mane, 19-metį, įkalbėjo dirbti treneriu.
Istorija tokia: 1970 metais man buvo pasiūlyta pavaduoti Sporto mokyklos, kuriai vadovavo Narsutis Dumbauskas, dviračių sporto trenerius Zigmą Stogevičių, Juozas Paulauską, kurie išeidavo eilinių atostogų. Su jų grupėmis dirbau neoficialiai.
Oficiali trenerio karjera prasidėjo 1972 metais, o 1984 metais baigiau Kūno kultūros institutą.
Dviračių sporto trenerio profesija – labai sunki, atsakinga, bet be galo įdomi.
Reikia ieškoti ir plentų, kur būtų galima saugiai treniruotis bei rungtyniauti, pastoviai taisyti sportinį inventorių. Be to, transportas, degalai, nuvylimas į varžybas …
Sovietmečiu tekdavo daug skraidyti lėktuvais į tolimas respublikas, iškildavo didelių problemų, kaip nusigabenti dviračius.
– Visą gyvenimą treniruojate jaunuosius dviratininkus, ar uostamiesčio jaunimas noriai renkasi šią sporto šaką?
– Nelabai noriai, nes didėja mašinų srautai, tėvai, prieš atvesdami vaikus, labai įsivertina dviračių sporto rizikas kelyje. Stipriai sumažėjo ir pačių vaikų noras būti fiziškai aktyviais, jie mieliau laiką leidžia pasyviai.
Dažnai lankausi fizinio ugdymo pamokose mokyklose ir ką matau: dažniausiai pusė klasės mokinių turi atleidimus nuo užsiėmimų, ligoti ar dirba pagal specialias palengvintas programas.
Liūdna, bet tėvai tai toleruoja ir neskatina savo vaikų judėti nuo mažens. Anksčiau to nebuvo, vaikai būdavo ypač aktyvūs, žingeidūs ir daug sveikesni bei stipresni.
Net ligoninėse po operacijos antrą dieną daktarai jau liepia keltis ir vaikščioti, neleidžia užsisėdėti.
– Klaipėda – gražias dviračių sporto tradicijas puoselėjantis miestas, po ilgos pertraukos 2017 metais uostamiestyje vėl buvo suburta profesionali komanda „Klaipėda“, kurią patikėjo treniruoti jums ir Artūrui Šiugždiniui. Tačiau bandymas buvo nesėkmingas, praėjusiais metais komanda iširo. Kas, jūsų nuomone, dėl to kaltas?
– Aš buvau po širdies operacijos, o Artūrui Šiugždiniui buvo labai sunku vienam. Tačiau pagrindinė priežastis – lėšų trūkumas.
Komandoje buvo ir mano išugdytas sportininkas Denas Masiulis, kuris dabar atstovauja vienai Prancūzijos profesionalų komandai. Labai išgyvenau komandos žlugimą. „Klaipėda“ jau išsiskirstė: vieno kibo į mokslus, kiti pradėjo dirbti, treti išvažiavo tęsti savo karjeros į užsienį.
Komanda buvo ir komandos nebeliko, jos jau nesugražinsi. Darbas su ja – tai gražus mano karjeros puslapis.
– Visą gyvenimą treniruojate jaunuosius dviratininkus, nuo 2001-ųjų dirbate „Viesulo“ sporto centre, kokios sąlygos jums sudarytos, kokias viltis siejate su auklėtiniais?
– Šioje bazėje dirbu nuo 1976 metų, kai ji buvo tik pastatyta. Sąlygos dirbti labai geros. Už tai esu nuoširdžiai dėkingas šio sporto centro direktoriui Edmundui Klimui, kuris mumis tikrai rūpinasi. Jau gal 20 metų centre dviratininkus ugdau su buvusia savo auklėtine Vilija Šulskiene.
Išugdžiau daug kartų dviratininkų. Su kiekviena jų dirbu po šešerius metus.
– Įkūrėte ir dviračių sporto klubą „Pajūris“, kuriam vadovaujate. Kaip sekasi, ar jis vienija tik klaipėdiečius ar ir aplinkinių gyvenviečių dviračių sporto mėgėjus?
– Klube treniruojasi mokyklinio amžiaus vaikai iš Klaipėdos, Klaipėdos rajono ir net Kretingos. „Pajūris“ – tai sporto klubas, kur jaunimą mokome važiuoti dviračiu plentu, treku, mišku. Juos supažindinami su kelių eismo taisyklėmis.
– Ar turėsite jėgų surasti ir išugdyti dar vieną olimpietį?
– Labai sunkus klausimas į kurį negaliu atsakyti.
– Koks jūsų darbo kredo?
– Išugdyti sveiką žmogų.
– Ar šeimoje esate vienintelis dviratininkas?
– Sportavo abu mano sūnūs Andrejus ir Dmitrijus, tačiau jiems nebuvo lemta tapti didelio meistriškumo dviratininkais. Jie dabar gyvena Lietuvoje, bet su dviračių sportu neturi nieko bendro.
– Koks jūsų pomėgis be dviračių sporto, ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
– Didelis mano pomėgis – žvejyba. Pats didžiausias laimikis – 6,5 kg sverianti lydeka, kurią sugavau mariose. Tačiau dabar mariose siautėja didelis vėjas ir jose nežvejoju. Žvejybą pamilo ir mano žmona Irina, su kuria, pasiėmę meškerytes, mėgstame nuvažiuoti pažvejoti.
Pasigauname keletą ešeriukų, užsikuriame laužą, išsiverdame žuvienės. Geresnio poilsio nereikia, prie vandens ir laužo išgaruoja visos bėdos.
Ankstesniais metais su vaikais rengdavome kelių dienų dviračių žygius į Platelius, prie Žaliųjų ežerų Vilniuje. Tačiau dabar keliauti pavojinga, o ir nakčiai sudėtinga gauti nakvynę.
– Kokia didžiausia jūsų svajonė?
– Padėti vaikams surasti savo teisingą kelią.
