Turbūt niekas kitas taip gerai nepažįsta kovotojo, kuris dar savo būsimai žmonai pasakė, ko gyvenime su ja labiausiai norėtų.
„Mes, kai pradėjom draugauti, aš jos paklausiau konkrečiai, ar ji pagimdys man vaiką. Lygiai po metų ji man davė testą su teigiamu atsakymu. Lygiai po metų", – lrytas.lt atvirai pasakojo S.Maslobojevas.
Bet vienam garsiausių Lietuvos kovotojų ir vėl teks tapti tuo kitokiu Sergejumi – jį aistruoliai geriau žino Kuvaldos pravarde.
Komandos narys – ir pirtininkas
Geriausias šalies kikboksininkas šiuo metu ruošiasi sugrįžimui į ringą rugsėjo 4 dieną Nyderlanduose vyksiančiame „Glory 78“ turnyre. Jis kovos prieš Luisą Tavaresą (63-8, 22 nokautai), „Glory“ reitinguose esantį antroje vietoje. Laimėjęs lietuvis turės šansų kovoti dėl dar vieno pasaulio čempiono titulo.
34-erių kovotojo dvikovą jo gerbėjai vylėsi pamatyti anksčiau. Kova turėjo įvykti liepos 17 dieną, tačiau buvo nukelta į rugsėjį, tačiau tai nesumažino S.Maslobojevo užsidegimo.
Pastarojo pasiruošimo stovykla vyks įprastas 5 savaites, tačiau vienas žinomiausių šalies kovotojų pakeitė savo komandą: dabar jį ruošia ne tik jo pagrindinis treneris Andrius Šipaila, bet ir už psichomotoriką atsakingas Laurynas Gumbis, traumų prevencija užsiima kineziterapeutė Elena Auksaitė ir masažuotojas Saulius Satkevičius, o fizinį pasiruošimą užtikrina Andrius Birulinas.
Kovotojas neužmiršo paminėti ir savo pirtininko Alberto Kašėtos. Savaitėje turėdamas vieną laisvą dieną, Sergejus ją praleidžia arba pirtyje, arba ledo vonioje. Tai, pasak jo, padeda jam atgaivinti raumenis. O ir pats pasiruošimas kol kas vyksta puikiai: traumų nėra, svoris krenta, o psichologinis nusiteikimas – puikus.
„Pas mane dabar tunelinis matymas. Aš visą laiką esu kovoje. Visą laiką ją apžaidžiu, visą laiką apie ją galvoju“, – portalui lrytas.lt sakė S.Maslobojevas.
Didžiausia bėda – didžiulis lauke esantis karštis. Tai neigiamai veikia S.Maslobojevo miego kokybę ir jam sunkiau atsigauti. Miegas, pasak jo, yra geriausias vitaminas, kuris yra būtinas, norint pailsėti.
Taip pat Sergejų išvargino paskelbtas karantinas. Šioji duota pertrauka jam nė kiek nepatiko. Įvairūs filmavimai, „Youtube“ kanalas, visokiausi projektai, studijos ir dar kitos veiklos išvargino kovotoją ir neleido jam atsipūsti. Pagrindinė to priežastis buvo ne darbo kiekis, o tai, kad jis negalėjo užsiimti savo mėgstamiausia veikla – kovoti.
Sunkaus darbo vaisiai
Nepaisant visų sunkumų, Sergejus šypsosi – jo įdėtas darbas keičia ne tik jį, bet ir aplinkinius. Kovotojas džiaugiasi, jog, sekdamas jo pavyzdžiu ne vienas žmogus sugebėjo atsigauti po karantino sukeltų nelaimių ir pakeisti savo požiūrį į gyvenimą, taip pradėti judėti reikiama linkme.
Dėl to jis jaučia didžiulę atsakomybę rodyti dar teisingesnį pavyzdį. Visa tai jam suteikia nepaprastą džiaugsmą, kurio dėka jis juda tolyn.
Pasaulio čempionas neužmiršta mokyti žmonių apie kovų menus, apie jų naudą ir įtaką gyvenimui. Parodydamas kitą jų pusę S.Maslobojevas viliasi, jog jam pavyks pašalinti visuomenės susidariusią klaidingą nuomonę apie tai, koks yra kovotojo gyvenimas.
Pasak jo, jame nėra nei maudymosi piniguose, nei kokios romantikos, kurią žmonės mato internete – yra tik sunkus darbas. Žinoma, tai dirba ne vienas. Daug žmonių prisideda prie jo vien iš idėjos, nesitikėdami jokio atlygio.
„Visi eina link vieno tikslo, o kad tu ten per daug uždirbi, tai taip nėra. Pavyzdžiui, kikbokse labai daug neuždirbsi“, – sakė S.Maslobojevas.
Visą savo sukauptą patirtį Sergejus perduoda žmonėms savo „Youtube“ kanalais, vaizdo tinklaraščiais, rengiamomis stovyklomis ir kitais projektais. Yra minčių ir apie biografinės knygos rašymą, tačiau ji bus sukurta tik ateityje, kai jis jausis tam pakankamai pribrendęs ir pasieks savo norimus tikslus.
„Drakonų kova“
Tačiau Sergejus ne visada buvo toks įkvepiantis. Jaunystėje jis neturėjo, kaip pats sako, „doro pavyzdžio“. Šalia jo nebuvo žmogaus, į kurį jis galėtų lygiuotis. Kaip jis tada jautėsi ir kaip jaučiasi dabar, kikboksininkas puikiai apibūdina remdamasis pavyzdžiais iš savo mėgstamiausio animacinio serialo „Drakonų kova“.
Mokykloje jo mėgstamiausias veikėjas buvo Vedžitas. Jame Sergejus matydavo save: jis, kaip ir herojus, buvo užsidaręs savyje, bijodavo prisileisti kitus, buvo apsuptas prastą pavyzdį rodančių žmonių. Jis bijojo būti savimi ir norėjo sekti kitų pavyzdžiu. Pasak Sergejaus, dėl šios priežasties gyvenime jam buvo sunku surasti laimę.
Tačiau dabar viskas pasikeitė ir S.Maslobojevas perėjo į pagrindinio veikėjo Son Goko pusę. Priežastis išliko ta pati –jų pasaulėžiūros dera: daryti gėrį ir neprašyti nieko atgal, skleisti tokią energetiką, kokią nori gauti atgal, ir, žinoma, daug bei skaniai valgyti, sunkiai treniruotis ir nepamiršti pamiegoti.
Kikboksininkas paminėjo ir dar vieną svarbų skirtumą tarp šių dviejų veikėjų. Kaip jis sakė, Vedžitas visada dirba vedamas pykčio ir siekio aplenkti savo varžovą. O Son Gokas treniruojasi, nes mėgaujasi pačiu treniruočių procesu. Jis jaučia savo kūną, stiprėja, tobulėja ir dėl to, kaip ir Sergejus, daug geriau auga kaip kovotojas.
Saviugdos užuomazgos
Visgi S.Maslobojevo požiūris į gyvenimą nepasikeitė pats. Sergejus pasakoja, jog pirmuosius saviugdos žingsnius paveikė knyga, gauta iš draugo gimtadienio proga. Tai buvo Anthony Robbinso bestseleris „Pažadinkite savyje milžiną“.
Tuo metu knygų neskaitantis ir saviugdos mokslo visai nesuprantantis Sergejus buvo lengvai šokiruotas tokios keistos dovanos. Jis save apibūdina kaip „žmogų praktiką, ne teoretiką“, o skaitymas jam tuo metu buvo „kaip bausmė“. Tačiau ją perskaityti paskatino prie jos prirašytas draugo palinkėjimas, kuris baigėsi šitaip: „ ... ir aš labai tikiuosi, kad ši knyga tau padės labiau nei man.“
Šių žodžių paskatintas S.Maslobojevas perskaitė knygą ir taip prasidėjo jo saviugdos kelias. Netrukus, kaip pat sako, pradėjo atsivėrinėti pasauliui ir pradėjo į viską žiūrėti kaip į dovaną. Dabar kad ir kokia sunki bebūtų, kiekviena diena yra puiki diena. Taip Sergejus pradėjo savo saviugdos kelią, o visa kita – istorija.
„Ta dovana atvėrė man akis į daugelį dalykų. Tokių, kaip kai kurie jauni žmonės gyvena pagal „paniatkes“. Aš gyvenu pagal gyvenimo įstatymus, galbūt taip sakyčiau. Galima jas pavadinti savo „paniatkėm“, bet jau labiau ne kažkokių banditų prigalvotų, o gyvenimo. Tai gyvenimo supratimas: kas yra teisinga, kas yra gera, ir svarbiausia – nebijoti būti savimi“, – savo pasaulėžiūra pasidalijo S. Maslobojevas.
„Nežinai, kaip padaryti? Pradėk daryti. Pakeliui sugalvosi“
Tačiau ką būtina turėti, norint pasiekti gyvenimo aukštumas? Ką žmogus privalo žinoti, norint išpildyti savo svajones ir jaustis laimingų? Kokios charakterio savybės reikalingos, kad tavo veikla tau neatsibostu ir neštu malonumą?
Sergejus į tai atsakė paprastai – kantrybė ir alkis. Remiantis jo žodžiais, kantrybė, gebėjimas susikoncentruoti į vieną veiklą ir atsiriboti nuo išorinio pasaulio, yra viena iš esminių savybių, lemiančių žmogaus pasisekimą.
Norint tai pasiekti šalia negali būti nei telefono, nei dar kažko. Reikia susikoncentruoti į vieną veiklą, kruopščiai dirbti ir pasaulis tavo. Kantrybę puoselėti jam padeda skaitymas, žvejyba, žemdirbystė, šachmatai ir grojimas gitara.
S.Maslobojevas sako, kad alkis būtinas, kitu atveju veikla neteiks tau malonumo ir tu niekada neišvysi, kuo tu galėjai tapti iš tikrųjų. Sergejaus žodžiais, dėl to darbštūs žmonės ilgainiui pralenkia talentus.
Talentai greitai perdega, nes jie nustoja mėgautis pačiu procesu, o darbštūs žmonės, kartu su nenumaldomu troškimu paversti svajones realybe, galiausiai išvysta vis geresnius ir geresnius rezultatus.
Kovotojas užbaigia mintį raginimu žengti pirmą žingsnį ir pradėti veikti: „Nežinai, kaip padaryti? Pradėk daryti. Pakeiliui sugalvosi.“
Norėtų duoti patarimą sau jaunystėje
Ne viename interviu Sergejus yra dažnai klausiamas, iš kokio visų laikų kovotojo jis norėtų gauti patarimą ar pamoką. Jis atsako originaliai – jis norėtų, būdamas 20-ies, gauti patarimą iš 40-mečio savęs. Jis norėtų paaiškinti tam jaunam berniukui, kiek galima pasiekti nepabijojus labai daug visko atsisakyti, ir patartų, kaip svarbu yra turėti tikslą ir įdėti visas jėgas einant jo link.
Pasak S.Maslobojevo, čempiono kelias yra liūdnas ir vienišas, jame žmogus privalo dalyvauti vienas. Sergejus sako, kad labai retai atsiranda palaikančių, visą kelią kartu einančių žmonių. Bet jiems atsiradus, privalu laikyti juos kaip įmanoma arčiau.
Sergejus tikina, kad dauguma bando tokį žmogų sulaikyti, tempti atgal, tikinti, jog yra gerai pasiduoti silpnybėms. Kaip pasakoja Sergejus, tai gali būti jam gero linkintys ir mylintys žmonės: tėvai, artimiausi draugai, antroji pusė.
Tai gali būti aplinkiniai, kuriems kažkada nepavyko išpildyti savo svajonių, todėl jie netiki, jog tai gali pavykti kitam. Tai gali būti žmonės-energetiniai vampyrai, kurių tikslas yra vogti kitų laiką ir dėmesį. Kuo toliau žmogus eina čempiono keliu, tuo labiau jis yra kitų varžomas, todėl būtina išdrįsti juos paleisti ir žengti toliau.
„Mane mažai kas palaikė, nes visi galvojo, kad čia yra jaunatviškas užsispyrimas ir tiesiog bandymas kažką kažkam įrodyti, kad jisai ilgai nesitęs. Bet man vis norėjosi jiems įrodyti. Tau atrodo tu nori kažkokio išskirtinumo, nori būti kažkas, kuom nėra niekas tapęs tavo aplinkoj, bet jie visi tave traukia į apačią, sakydami: „Ne. Tau nereikia. Tau nesigaus. Aš kažkada svajojau, aš bandžiau. Man nesigavo ir tau nesigaus. Geriau einam, įkalsim alaus.“
Ir taip svajonės žlunga. Lietuva turi labai daug talentingų žmonių, nuostabiai talentingų, ir aš pažįstu ne vieną: ir iš šou verslo, iš muzikos, ir iš kitų sričių. Jų priešas yra jie patys, jų aplinka, alkoholis. Jie nemoka atsisakyti savo silpnybių. Jie nemoka pasakyti joms ne.“ – pasakoja S. Maslobojevas.
– Ar turite savo mėgstamiausią smūgį, spyrį, parvertimą ant žemės (angl. takedown), laužimą ar smaugimą?, – lrytas.lt paklausė S.Maslobojevo.
– Kai užsiėmiau imtynėmis, kai MMA dalyvaudavau – rankos laužimas būdavo. Dabar, stovėsenoj, man smūgiai rankomis yra mėgstamiausi, bet pastaruoju metu labai pralenda kelias, „dviratuku“ vadinamas. Kiti sako, kad čia mano vizitinė kortelė. Juo paguldžiau Bahramą Rajabzadeh į nokdauną. Ir dar vieną paguldžiau – Petrosą Vardakasą. Dar ten kažkas buvo.
– Ar pats galvojate klausimus tinklalaidėms?
– Dalį pats, dalį užklausiu žmonių ir dalį paprašau kokio nors specialisto, kad padėtų, pavyzdžiui, žurnalisto. Jie man pasako kažką, ko aš galbūt nežinau, bet patys nedrįsta paklausti, o aš būtinai tai stengsiuosi užduoti. Man netgi patiks, jei žmogus atsisakys atsakyt į tą klausimą. Palikčiau tą vietą apmąstymam. Nenori atsakyt? Tegul nenori. Važiuojam toliau.
– Kokias knygas jums patinka skaityti be A. Robbinso?
– Saviugdos. Treniravimo savęs, apie vidinį pasaulį, apie visokias praktikas, meditacijas, bet apie saviugdą. Viskas apie saviugdą. Yra ir lietuvių, kaip, pavyzdžiui, Aurimas Guoga – geras rašytojas ir labai gera jo knyga „Nematoma sėkmės pusė“.
– Pirmame savo stovyklos vaizdo tinklaraštyje pristatydami savo žmoną neprisiminėte, kiek laiko draugaujate su ja. Galbūt jau pasitikslinote su Airine?
– Kiek laiko draugaujam? Mes, kai pradėjom draugauti, aš jos paklausiau konkrečiai, ar ji pagimdys man vaiką. Lygiai po metų ji man davė testą su teigiamu atsakymu. Lygiai po metų. Dar po devynių mėnesių gimė man sūnus. Kaskart, kai ji pasiklausia metus, aš pagalvoju, kiek yra metų vyresniam sūnui ir tada atmetu dvejus metus.
Tada sakau, kad daugiau, mažiau tiek. Bet, kodėl aš konkrečiai nežinau, aš pasakysiu kodėl – nes aš pažįstu ją pusę jos gyvenimo.
Ji buvo 14 metų mergaitė, kai mes su ja bendravom, kai vienoj kompanijoj buvom. Man buvo 18 metų. Ji trynėsi bendroj kompanijoj su mano draugais, pažįstamais, į vakarėlius užsukdavo.
Ji būdavo ta gera, faina mergaitė, su kuria „hi-hi ha-ha“, bet kaip į moterį, kaip į potencialią savo merginą aš niekada nežiūrėjau. Todėl, sakau, pažįstami mes su ja gal 15 metų, o gyvename jau beveik 9 metus.
– Jei jums reiktų užauginti „super kovotoją“, į kokį kovų meną pirmiausia leistumėte vaiką, norėdami jį padaryti MMA (mišrių kovos menų) čempionu?
– (Kelias sekundes pamąsto) Geras klausimas. Niekada negali žinot. MMA – jisai evoliucionuoja, jisai pastoviai keičiasi. Kai jis prasidėjo, viršų visada ėmė imtynininkai. Dabar imtynininkai neįdomūs. Jie visus verčia stovėsenoj kovot.
Leidžia tokiems kaip Chabibas, kuris pargriauna, užsuka, užspaudžia, bet jis irgi nelaužia tavęs, ne laužimus daro ar smaugimus, o daužo gulintį (angl. „ground and pound“). Imtynės yra labai svarbu, bet kad tu patiktum publikai, visada yra svarbi stovėsena. Lietuvoj geresnio kovos menų stovėsenos klubo už „Sparta Gym“ aš nežinau.
Visi, kas atvažiuoja pas mus iš kitų klubų, galvoja, kad mes čia užmušt visus norim. Jie nesupranta, kad mes čia tiesiog kiekvieną dieną taip dirbam (juokiasi). Negailim vienas kito. Bet todėl mes ir augam taip. Supranti, yra grupės naujokų ir yra varžybų grupės. Pavyzdžiui, kai bendrai vyksta „sparingai“ (treniruotės pobūdžio kova), į juos kartais atvažiuoja naujokai.
O varžybų grupė pripratusi dirbti varžybų tempu. Tai faktas, kažkur ten pasaugo, bet tai vis tiek – smūgiai ir technika visai kitokie yra. Pusė varžybinio smūgio tam paprastam žmogeliui atrodys, kad ten jį užmušti nori. Taip iš tikrųjų nėra. Nieks užmušt nenori. Bet tu turi suprasti: tu turi atsistoti su savo lygio priešininku ir su juo boksuotis.
– Vieni kovotojai renkasi už save stipresnius sparingo partnerius todėl, kad iš jų daugiau išmoktų ir priprastų prie kovos keliamos įtampos. Kiti, priešingai: renkasi šiek tiek silpnesnius už save vien tam, kad galėtų geriau atidirbti savo baigiamuosius judesius, veiksmus, techniką ir taip geriau visa tai pritaikyti varžybose. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?
– Aš nuomonės neturiu. Aš irgi visada buvau tas, kuris nori dirbti sunkiai, nori, kad jį varinėtų, kad jį dresiruotų kaip kovinį šunį (juokiasi). Kad būtų, toks, žinai, žvėris. Aš jau daug metų, nuo pat atėjimo į „Sparta Gym“ buvau numeris vienas klube ir aš vis dar juo lieku.
Bet aš nenustoju augti. Su kiekvienu iš savo partnerių aš stengiuosi veltis į jų stipriąją pusę, į jų stipriausią žaidimą. Jeigu kažkas geriausiai dirba artimoj kovoj – aš su jais dirbu artimoj kovoj ir bandau juos peržaisti ten. Jei kažkas labiau juda ant kojų – aš bandau juos apjudėti, labiau į šonus su jais dirbt.
Jei kažkas ten iš toli stengiasi arba kojom mušti – aš stengiuosi juos kojom apžaist, apdirbt. Ir taip aš augu. Bet taip, kad aš jausčiau kiekvieną kartą didžiulį presą – ne, taip nėra. Todėl sakau, bent iš mano praktikos, man kol kas veikia būtent tas variantas. O ar jisai yra geresnis?
Pavyzdžiui, su manim pastovėję žmonės sako: „Po tavęs man su kažkuo kitu atsistoti yra vieni juokai. Man jų greitis ir jėga juoką kelia“ (šypsosi).
O su manim yra stresas ir jie bijo išmest, bijo kažką padaryt, bet, jeigu psichologiškai persilaužtų ir su manim dirbant pradėtų mėtyt ir smūgius daryti, tai aš manau jie iš viso pradėtų augti. Čia vėlgi psichologinis momentas yra.
– Įsivaizduokime, kad galėtumėte už didžiulius pinigus pakovoti su vienu iš šių kovotojų ir kurį variantą pasirinktumėte: ar 5 raundų kovą MMA taisyklėmis prieš Francis Ngannou, dabartinį UFC sunkiasvorių čempioną, ar 12 raundų bokso taisyklėmis prieš Mike'ą Tysoną jo jėgų žydėjime?
– Yra toks dalykas – aš nesu sunkiasvoris ir su sunkiasvoriais man yra visai kitoks darbas. Bet čia geras, geras klausimas. Šiai dienai aš Francio nepatempčiau. Ar M. Tysoną jėgų žydėjime aš patempčiau, grynai pagal boksą?
Sunku pasakyti. Su M. Tysonu yra toks dalykas, jog su juo reikia išgyventi 3, 4 raundus. Išgyventi, tai reiškia būti lupamam kaip šuniui prie grandinės prikabinto be galimybės pabėgti. Bet vėliau jau galima dirbti, jei išgyveni ir jeigu esi be traumų. Tai abudu variantai yra labai pavojingi (juokiasi). Bet gal antrą išbandyčiau, nes man boksas labai patinka.
Aš labai jį gerbiu. Šiaip žiūrėti boksą, o ypatingai tas kovas po 12, 7, 8 raundus man yra bauda. Man kodėl kikboksas patinka – kad jis yra daug dinamiškesnis, daug trumpesnis. Daug daugiau visko vyksta. Ypatingai, kai sako: „Ai, mėgėjai, važiuoja į mėgėjus.“
Mėgėjuose dalyvauja tie patys profesionalai, tik mėgėjuose yra ne 3 minučių raundas, o 2. Bet per tas 2 minutes daug daugiau smūgių yra atliekama, viskas daug dinamiškiau. Atrodo, esi pripratęs dirbti 3 minutes, bet pavargsti dar labiau per tas 2 minutes, per tą raundą, nes veiksmo ten labai daug (šypsosi).
Tai man ta dinamika patinka. Ir pačio Maiko stilius, tas jo judėjimas į šonus ir tu nežinai, iš kur pareis tie smūgiai – buvo visada gražu žiūrėti jo gražiausius pasirodymus. Bet, jo, su juo būtų turbūt ir didžiausia garbė pastovėti. Taip jau, žinai, ten jau gryna mašina.
– Esate sakę, kad jums prieš kovą geriau nelinkėti sėkmės, nes sėkmės reikia tiems, kurie jos neturi. Tai ko norėtumėte, kad jums palinkėtų prieš kovą?
– (Pagalvoja kelias sekundes) Gerai praleisk laiką.
– Tada, gerai praleiskite laiką per savo kovą.
– (Pagarbiai nusiima kepurę ir linkteli galvą) Ačiū tau labai.
