Iškovojo keturis medalius
Slovėnijos sportininkai pirmosiomis Tokijo žaidynių dienomis savo sirgalius džiugino daug labiau nei Lietuvos olimpiečiai. 2,1 mln. gyventojų turinčios Slovėnijos taupyklėje yra jau keturi medaliai.
Dar praėjusį šeštadienį sportininkams kovojant dėl vieno pirmųjų medalių komplektų grupinėse dviračių plento lenktynėse iki bronzinio finišo numynė Tadejus Pogačaras. Pirmadienį vienviečių kanojų slalomo varžybose olimpiniu čempionu tapo Benjaminas Savšekas. Antradienį dziudo svorio kategorijos iki 63 kilogramų varžybose sidabro medalį laimėjo Tina Trstenjak. Trečiadienį dviračių plento atskiro starto lenktynėse greičiausiai važiavo ir savo šaliai antrąjį Tokijo žaidynių aukso medalį padovanojo Primožas Rogličius.
Tokijo žaidynėse Slovėnijai atstovauja 53 sportininkai. Jie dalyvauja 14 sporto šakų varžybose.
Ne tik varžovės, bet ir draugės
Slovėnija dviračių sporto varžybose iki Tokijo žaidynių olimpinių medalių dar nebuvo iškovojusi. Tuo tarpu dziudo imtynininkai ir kanojų slalomo irkluotojai tarp prizininkų pateko ne pirmą kartą.
Dziudo apskritai yra derlingiausia Slovėnijos olimpinė sporto šaka. Nepriklausomos valstybės laikotarpiu ant tatamio jau laimėti du aukso, vienas sidabro ir trys bronzos medaliai. Tokijuje pasižymėjusi T.Trstenjak ant garbės pakylos irgi lipo ne pirmą kartą – ji yra Rio de Žaneiro žaidynių čempionė. Be to, ši 30-metė buvo pasaulio ir triskart Europos čempionė, geriausia 2016 metų Slovėnijos sportininkė.
Nors antradienį T.Trstenjak nepavyko pakartoti Rio de Žaneiro rezultato, slovėnė varžybų dieną skundėsi nugaros skausmais, todėl buvo laiminga iškovojusi bent sidabro medalį.
„Nežinau, kas atsitiko, bet gydytojai ir masažuotojai paruošė mane kovoms. Skausmas praėjo tik prieš pusfinalį. Jei būčiau sveika, galbūt viskas būtų pasibaigę kitaip, – sakė T.Trstenjak. – Finale neturėjau ko prarasti, nes jau buvau užsitikrinusi medalį. Nesu nusivylusi, nes patekti į du iš eilės olimpinius finalus yra didelis pasiekimas, o lemiama kova buvo įdomi ir graži. Sidabro medalis yra didelis laimėjimas“.
Abiejuose olimpiniuose finaluose T.Trstenjak kovojo su viena ryškiausių šių laikų moterų dziudo žvaigždžių, penkiskart pasaulio čempione prancūze Clarisse Agbegnenou. Sportininkės yra ne tik varžovės, bet ir geros draugės. „Mes jau susitarėme, kad po olimpinių žaidynių atvyksiu atostogauti į Slovėniją ir aplankysiu Tiną“, – pasibaigus olimpinėms kovoms pažadėjo prancūzė.
Įkopė į karjeros viršūnę
Kanojų slalomo olimpiniu čempionu tapęs B.Savšekas irgi dalyvavo ne pirmose žaidynėse. Prieš penkerius metus Rio de Žaneire jis jau buvo laikomas vienu favoritų, bet medalio neiškovojo, todėl Tokijuje buvo nusiteikęs itin ryžtingai.
„Man pavyko puikiai nusiirti visą nuotolį. Iklavau net stipriau negu planavau. Šios varžybos buvo geriausios mano karjeroje. Rio de Žaneiro žaidynėse patirta nesėkmė suteikė man papildomos motyvacijos, ir dėl šio olimpinio starto daug paaukojau. Kartais net būdamas namie su šeima, mintyse būdavau kažkur kitur ir ruošdavausi olimpinėms žaidynėms“, – grįžęs namo jį pasitikusiems slovėnų žurnalistams pasakojo 34-erių B.Savšekas.
Slovėnai labai tikėjosi dar vieno šios sporto šakos apdovanojimo, nes penktadienį vienviečių baidarių varžybose startavo Rio de Žaneiro žaidynėse sidabro medalį laimėjęs Peteris Kauzeris. Tačiau šįkart P.Kauzeriui nepavyko patekti į finalą.
Iki Tokijo žaidynių kanojų slalomo varžybose slovėnai buvo laimėję du olimpinius sidabro medalius. O šios sporto šakos pasaulio pirmenybių visų laikų medalių įskaitoje Slovėnija jau užima 13-ąją vietą (nepaisant to, kad kaip savarankiška valstybė dalyvavo mažiau nei pusėje pirmenybių).
Trečia vieta nenusivylė
Slovėnijos dviračių sporto žvaigždė T.Pogačaras vos prieš dvi savaites apgynė „Tour de France“ daugiadienių lenktynių čempiono vardą, todėl žvelgiant iš šalies, gali atrodyti, jog užėmęs trečiąją vietą olimpinėje trasoje jis neturėjo labai džiūgauti. Juo labiau kad šiais metais grupinių lenktynių olimpinė trasa kaip tik buvo tinkama kalnų specialistams – dviratininkai turėjo užvažiuoti į aukštą Fudzio ir statų Mikunio kalnus.
Šias užduotis geriausiai įvykdė nuo favoritų grupės pabėgęs ir vienas išdidžiai finišavęs ekvadorietis Richardas Carapazas. Po minutės į finišo tiesiąją atvažiavę dar keli dviratininkai kovojo dėl kitų medalių, bet jei sidabro medalį laimėjęs belgas Woutas Van Aertas neslėpė nusivylimo dėl to, kad nesugebėjo pavyti R.Carapazo, tai T.Pogačaras atrodė visiškai patenkintas trečiąja vieta.
„Man sunku žodžiais perteikti tai, ką dabar jaučiu. Esu laimingas, labai laimingas“, – sakė T.Pogačaras.
Mikunio kalno papėdėje jis pirmasis pabandė pabėgti nuo favoritų grupės, bet šis bandymas nebuvo sėkmingas. „Nežinau, ką galvojau. Kalno apačioje jaučiausi puikiai, bet greitai pasigailėjau dėl tos atakos, galvojau tik apie tai, kaip užvažiuoti į viršūnę ir apsidžiaugiau, kad favoritų grupė mane vėl pavijo, nes važiuoti vienam būtų buvę labai sunku.
Kirtęs finišo liniją nežinojau, kurią vietą užėmiau – antrąją ar trečiąją. Bet tai visai nesvarbu, nes medalis yra medalis“, – džiaugėsi olimpinis prizininkas.
Nustebino sunkus medalis
Prieš atskiro starto lenktynes Slovėnijos rinktinės treneriams reikėjo spręsti nepavydėtiną galvosūkį. Šios rungties lenktynėse Slovėnija gavo teisę registruoti tik vieną dviratininką, o kovoti dėl medalio galėjo ir T.Pogačaras, ir P.Rogličius. Pernai ir šiemet T.Pogačaro rezultatai atskiro starto lenktynėse nuolat būdavo geresni. Maža to, P.Rogličius prieš Tokijo žaidynes gydėsi per „Tour de France“ patirtą traumą, o po olimpinių grupinių lenktynių skundėsi sustiprėjusiais nugaros skausmais.
Vis dėlto treneris Andrejus Hauptmanas nusprendė surizikuoti ir į trasą išleido P.Rogličių. Jis varžovams nepaliko nė mažiausios vilties ir sidabro medalį laimėjusį olandą Tomą Dumouliną aplenkė daugiau nei minute. Galima palyginti – T.Dumoulino persvara prieš penktąją vietą užėmusį italą Filippo Ganną buvo vos 5 sekundės.
„Kai pasitraukiau iš „Tour de France“, buvo labai sunku. Visada būna sunku, kai kas nors vyksta ne pagal planą, – atviravo P.Rogličius. – Bet nesėkmės priverčia dar sunkiau dirbti ir aš niekada nesilioviau tikėti. Neturėjau ko prarasti. Nuo pirmojo kilometro spaudžiau iš visų jėgų negalvodamas apie taktiką“.
„Medalis labai gražus, bet negalvojau, kad jis bus toks sunkus, – jau ne apie pastangas, bet apie olimpinio medalio svorį kalbėjo olimpinis čempionas. – Po visko, ką šiais metais patyriau, tai netgi simboliška. Ši pergalė yra ypatinga, super ypatinga“.
Taifūnas krepšinio aikštėje
Nors iki garbės pakylos dar turės nueiti netrumpą kelią, milžiniško tautiečių dėmesio sulaukia olimpinėse žaidynėse debiutuojanti vyrų krepšinio rinktinė ir jos ryškiausia žvaigždė Luka Dončičius.
Lyg taifūnas varžovus šluojantys Slovėnijos krepšininkai šią vasarą laimėjo visas aštuonerias rungtynes. Per šešerias oficialias rungtynes (ketverias olimpinės atrankos turnyre Kaune ir dvejas pirmąsias Tokijo žaidynėse) slovėnai pelnydavo vidutiniškai 109,7 taško ir nugalėdavo vidutiniškai 29,5 taško skirtumu.
Tokijuje po L.Dončičiaus ir jo bendražygių kojomis jau krito pasaulio vicečempionė Argentina (118:100) ir šeimininkė Japonija (116:81).
„Mes tiesiog esame geri metikai. Net jei kelis kartus nepavyksta pataikyti, turime pasistengti gindamiesi ir vėl mėtyti, nes varžovų krepšys vis tiek anksčiau ar vėliau atsiriš“, – kodėl žaidžia taip rezultatyviai, paaiškino Slovėnijos rinktinės kapitonas Edo Muričius.
Slovėnų pergales užtikrinantis L.Dončičius per dvejas olimpinio turnyro rungtynes įmetė 48 ir 25 taškus. Vis dėlto rinktinės treneris Aleksanderis Sekuličius tvirtina, kad jo komanda – ne vien L.Dončičius: „Nors turime geriausią pasaulio krepšininką, žaidžiame kaip komanda“.
Jaunuolis tarp vyrų
„Slovėnai vos ne kasdien laimi po olimpinį medalį, todėl žiūrint iš šalies, atrodo, kad tą padaryti lengva. Mūsiškių pergalės sukuria ypatingą atmosferą ir papildomai motyvuoja“, – prieš pirmąjį startą disko metimo sektoriuje olimpiniais įspūdžiais dalijosi Kristjanas Čehas, iš kurio jo tautiečiai irgi tikisi medalio.
K.Čehas – naujas vardas disko metimo varžybose. Šiam slovėnui vos 22-eji ir prieš kelias savaites jis dar varžėsi Europos jaunimo (iki 23 m.) pirmenybėse, kuriose iškovojo antrąjį aukso medalį.
Tačiau iš jaunimo amžiaus grupės dar neišaugęs K.Čehas jau įsiveržė į pasaulio vyrų elitą. Garsiai apie jį kalbėti K.Čehas privertė pernai, kai net penkiais metrais pagerino asmeninį rekordą ir pasiekė 68,75 metro rezultatą. Šių metų birželį slovėnas per Suomijoje vykusias varžybas jau peržengė didmeistrišką 70 metrų ribą (diską numetė 70,35 metro), kurios daug vyresnis A.Gudžius vis dar nepasiekė. Šį sezoną diską toliau nei 70 metrų numetė tik K.Čehas ir pastarųjų metų rungties lyderis švedas Danielis Ståhlis.
„Man pasisekė, kad olimpinės žaidynės buvo nukeltos, nes per metus įgijau patirties. Jaučiuosi puikiai. Manau, kad esu gerai pasiruošęs, mano forma gera. Nejaučiu jokio spaudimo, negalvoju apie medalį. Noriu atlikti tokius pat gerus metimus, kokius atlikdavau per praėjusias šio sezono varžybas“, – atskridęs į Tokijų kalbėjo K.Čehas.
Į Tokijų – be trenerio
Jaunasis disko metikas beveik per kiekvienas varžybas numeta diską toliau nei 67 metrus, pasižymi stabilumu ir psichologiniu tvirtumu. Kita vertus, į akis krinta jo sudėtingas charakteris.
Šių metų gegužę dirbti su disko metiku atsisakė jo vadybininkas Aldo Ino Ilešičius, o birželio viduryje, likus vos daugiau negu mėnesiui iki Tokijo žaidynių, sportininkas liko be trenerio.
K.Čehą visą karjerą treniravo Gorazdas Rajheris, kuris prieš septynerius metus ir atvedė jaunuolį į disko metimo pratybas. Tačiau treneris ir sportininkas neseniai susikirto dėl skirtingo požiūrio į darbą ir asmeninį gyvenimą. G.Rajheris nesutiko, kad K.Čeho treniruotėse dalyvautų ir jo draugė – estė kūjo metikė Anna Maria Orel.
„Galbūt mes susikirtome per kietai, bet Anna Maria per treniruotes jį blaškė. Jis dar nesuvokia, kad profesionalo sportininko treniruotėse būtina laikytis taisyklių ir drausmės, – sakė treneris. – Man įdomu su juo dirbti, mano durys jam atviros. Bet tik tuo atveju, jei Kristjanas sutiks laikytis taisyklių“.
Šiuo metu K.Čehas visai neturi trenerio ir sako, kad jo neieškos iki sezono pabaigos. Galima prisiminti, kad olimpinis čempionas Virgilijus Alekna vėlyvoje karjeros dalyje taip pat išsiversdavo be trenerio, bet lietuvis tuo metu jau buvo labai patyręs, šilto ir šalto matęs veteranas, o ne pirmuosius profesionalo žingsnius žengiantis jaunuolis.
