Žurnalistų paklausta, ar kada nors norėtų tapti aktore, Alessandra nusijuokia. Jai atrodo keista ir nenormalu vaizduoti priešais kamerą kitus žmones.
Žiniasklaidoje buvo šmėkštelėjusi informacija, kad dar 14-metė Alessandra Garcia-Lorido debiutavo savo tėvo A.Garcios režisuotoje dramoje „Prarastas miestas“. Bet tai pasirodė visiška netiesa. Šią informaciją paneigė ir Alessandra: „Mano scena taip ir nepateko į filmą, ją montuodami iškirpo.“
Po to Alessandra nebejuto jokio noro grįžti į filmavimo aikštelę.
Kur kas geriau Alessandrai sekasi būti pačiai savimi: gražiai, pasitikinčiai, 52-ojo dydžio drabužius nešiojančiai 175 cm ūgio merginai.
Tai ir tapo jos profesija: jau ketverius metus A.Garcia-Lorido dirba „plius“ dydžio modeliu. Savo pavyzdžiu ji laiko Italijos kino žvaigždę Monicą Belucci. Išties jos turi daug bendra: gundančios, pikantiškos kūno formos, kaštoniniai plaukai, putlios lūpos ir tankūs antakiai.
Šiais metais A.Garcia-Lorido dalyvavo reklaminėje „Marina Rinaldi“ 2016–2017 m. rudens ir žiemos sezono kampanijoje.
Pateikiame interviu su „plius“ dydžio modeliu A.Garcia-Lorido.
– Laikote save kubiete ar veikiau amerikiete?
– Be jokių abejonių – kubiete! Taip, aš gimiau Los Andžele (JAV), bet mano tėvai kilę iš Kubos. Jie emigravo į Ameriką revoliucijos metais. Mūsų šeima yra didelė ir mums patinka švęsti kubietiškas šventes.
– Jūsų kolegė Stefania Ferreira mano, jog neturi būti skirstymo į „plius“ dydžio ir tiesiog modelius, nes tai skamba užgauliai. Ar pritariate jos nuomonei?
– Manau, kad tai viso labo laiko klausimas. Žmonės neseniai suvokė: norint tapti modeliu neprivalu būti lieknai. Ateityje tokios etiketės kaip „plius“ dydžio ar panašios išnyks. Visos moterys yra nuostabios, ir, žinoma, mums nereikia kokio nors ypatingo žymeklio. Tikiuosi, kad greitai įvairiausių dydžių modeliai dalyvaus modelių kolekcijų pristatymuose kaip lygiaverčiai.
– Ar sportuojate?
– Sąžiningai sakant, ne, bet gyvenu aktyvų gyvenimą. Man patinka ilgi pasivaikščiojimai pėsčiomis, važiuoti dviračiu. Ketinu užsiimti pilatesu.
– Ar galvojate, kuo užsiimsite po penkerių metų?
– Stengiuosi gyventi šia diena. Niekada nenorėjau tapti aktore, manau, kad pernelyg sudėtinga nuolat apsimesti vis kuo nors kitu. Jei kada nors darbuosiuosi kino industrijoje, tai veikiau pasirinksiu prodiuserės darbą – kaip mano mama.
Būtų šaunu ateityje sukurti savo madingų natūralių audinių drabužių prekės ženklą. Nemanau, kad jis turi būti skirtas tik „plius“ dydžio merginoms. Tegu būna plati dydžių paletė – nuo XXS iki XXL.
– Kaip apibūdintumėte savo stilių?
– Jis kasdien keičiasi! Nebijau eksperimentuoti, man patinka podiumo tendencijas pritaikyti gyvenime. Tad kodėl nesurizikuoti? Daugelis merginų bijo palikti savo komforto zoną, – dėvi „saugius“, dėmesio nepatraukiančius drabužius, kaip antai juodą suknelę ar smėlio spalvos paltą. O aš galiu užsimaukšlinti ir oranžinę beretę.
– Aukštakulnius avite?
– Labai retai. Aš ir taip esu aukščiausia tarp savo draugų.
Parengė ONA KACĖNAITĖ
