Šiuo metu M.S.Šimulynaitė panirusi į darbus. Lietuvos valdovų rūmuose ji stato spektaklį „Mindaugas“ – modernų, judrų ir neįprastą. Premjera – per valstybės gimtadienį. Liepos 5 ir 6 dieną bus parodytas šokio ir vaizdo spektaklis, pastatytas pagal vieno garsiausių Lietuvos poetų Justino Marcinkevičiaus dviejų dalių poetinę dramą.
„Nors veiksmas vyksta XIII amžiuje, jame daug šiuolaikiškų sprendimų“, – džiaugiasi spektaklio režisūra ir choreografija besirūpinanti Marija Simona.
– Lietuvoje moteriai labai sunku įsteigti teatrą – bet kokį. Ji susiduria su gerokai daugiau kliūčių negu tą patį sumanęs padaryti vyras. Kokia jūsų patirtis?
– Tobulas klausimas, kurį pati sau užduodu nuolat. Žinau ir atsakymą: jeigu būčiau vyras (pageidautina – gėjus) ir man būtų trisdešimt su trupučiu, mano karjera klostytųsi gerokai sklandžiau. Šiek tiek ironizuoju, bet tiesos mano žodžiuose esama. Lytis netrukdo man būti režisiere, tačiau būti moterimi reiškia, kad nuolat patirsi kliūčių instancijose ir įstaigose.
Seksualinių mažumų dominavimas televizijoje, teatruose ir scenose – vieša paslaptis, korektiškai nutylima daugelyje šalių. Nesu ksenofobė ir tarp homoseksualių vyrų turiu puikių draugų, tačiau akivaizdu, kad jie dominuoja mene.
– Kaip apie tokius dalykus sužinojote?
– Pirmą sykį susidūriau, kai dirbau teatre Estijoje. Mačiau, kaip nukentėjo talentingas šokėjas, kuris negavo vaidmens dėl to, kad nepasidavė direktoriaus kvietimams. Direktorius rodė artistui dėmesį, o šis meilinimąsi atmetė. Buvo labai nemalonu tai suvokti. Tapo aišku, kad to teatro žmonės tai žino.
– Ar esate pati patyrusi ką nors panašaus?
– Esu dalyvavusi įvairiuose tarptautiniuose projektuose ir dirbtuvėse bei filmavimuose, į kuriuos kviečiami artistai ir režisieriai iš įvairių šalių. Kur tik vyksta masiškesnis ir reikšmingesnis filmavimas, neretai nutinka taip, kad tave pakviečia, patvirtina, kad tinki, o po kurio laiko gauni pranešimą, kad jie persigalvojo.
Po to sužinai, kad tavo vietą užėmė seksualinės mažumos atstovas. Taip man nutiko viename Vokietijos reklamos prodiuserių kuruojamame projekte, kuris buvo vykdomas Vilniuje.
– Kokios diskriminacijos rūšys egzistuoja Lietuvoje?
– Esu baigusi baleto klasę M. K.Čiurlionio menų mokykloje. Šokėjos šlovę dėstytojai žadėjo man jau 11-oje klasėje. Šokau tikrai gerai. Specialistai net neabejojo, kad būsiu priimta šokti Operos ir baleto teatre. Trupei tuo metu vadovavo baletmeisterė Tatjana Sedunova. Mano tėvas, buvęs garso režisierius Algirdas Šimulynas, yra kartu su ja dirbęs Lietuvos televizijoje.
Vieną vakarą 2004 metais tėvas pasikvietė mane ir sako: „Turiu tau, vaikeli, pasakyti keistą naujieną. Mano buvusi bendradarbė T. Sedunova leido suprasti, kad turėčiau jai padovanoti savo auksinių monetų kolekciją. Jos brangios – kainuoja tūkstančius. Jeigu nepadovanosiu, gali nutikti, kad nebūsi priimta į Vilniaus operos ir baleto teatro trupę.“
– Kaip reagavote?
– Sukėliau isteriją ir ėmiau šaukti, kad tėvas nė už ką tų monetų neduotų. Buvau jauna ir principinga – visai nesupratau, kodėl taip įvyko. Tų pačių metų pabaigoje buvau priimta atlikti praktikos teatre.
Tuomet LNOBT baleto trupės direktoriaus pareigas ėjęs Voldemaras Chlebinskas, dešinioji T.Sedunovos ranka, girdint 40 šokėjų, per repeticiją garsiai nurodė: „Tatjana Sedunova liepė tau palikti teatro patalpas.“ Net gerai nesuvokiau, ką jis pasakė.
– Kas vyko toliau?
– Žaibiškai nudūmiau pas baletmeisterę ir klausiau, kodėl ji taip elgiasi. O ši ramiai pakartojo: „Prašau palikti patalpas per dešimt minučių, nes jūs nesupratote teatro taisyklių.“
Tai buvo vienas didžiausių smūgių mano gyvenime. Šokas ir neviltis buvo tokia didžiulė, kad brangiausius baleto puantus ir triko paleidau nuskęsti Neryje. Nežinau, ar kokį nors skausmą galima sulyginti su ta neviltimi, kurią patyriau tada.
– Kaip jūs įveikėte šoką?
– Išgelbėjo sprendimas stoti į režisūrą. Visada troškau būti balerina. Baletas buvo vienintelis ir tikrasis mano gyvenimas. Tačiau dabar, jau turėdama įvairesnės patirties, dėkoju Dievui, kad likimas mane pastūmėjo į talentingojo režisieriaus Rimo Tumino kursą. Jam vadovaujant baigiau ir bakalaurą, ir magistrą.
Keisčiausia, kad man pavyko įstoti iš karto, kai jis rinko kursą, nors vietų buvo vos septynios ar aštuonios, o pretendentų – 180. Šis režisierius mane išgelbėjo, nes atvėrė daug platesnį pasaulį.
Į režisūros studijas ateina gerokai intelektualesni žmonės negu į baletą. Baleto artistams kasdien reikia tiek daug šokti, kad knygoms ir lavinimuisi nelieka laiko.
– Papasakokite, kokios moterys yra balerinos ir kuo jos skiriasi nuo kitų moterų.
– Tai moterys-pusvyrės. Ši profesija reikalauja tapti monstre – ignoruoti fizinį skausmą, nebijoti traumų. Pamiršti, kas yra romantika, – tam niekada nebus laiko. Nebus ir pramogų. Taip pat – restoranų ir maisto. Balerinų žodyne nėra žodžio „desertas“: jis visada uždraustas. Nuolatinė disciplina įstumia į amžiną psichologinį kalėjimą, kurio taisyklės labai griežtos. Tai vidiniai dalykai.
Tačiau dar egzistuoja labai akivaizdus smurtas iš išorės: balerinoms nuolat kalama į galvą, kad be sistemos jos yra niekas, nes pražus, neišsilaikys, neturės vaidmenų. Todėl privalo nuolat paklusti. Didžioji balerinų dalis rūko dėl įtampos – tai cigarečių dūmais prasmirdusios princesės iš apšviestos scenos. Dėl milžiniško fizinio krūvio jos nuolatos patiria įtampą, vartoja anabolikus, nes kūną skauda kasdien.
Traumos yra nuolatinės palydovės. Po spektaklio nusiavusi puantą nusivalai kraują bent iš penkių pratrintų pėdos vietų.
Nemažai baleto šokėjų vartoja alkoholį. Baletas yra antžmogių profesija, tačiau apie šią profesijos pusę retai kalbama. Užsienyje, net Estijoje, baleto artistams lengviau – daugelyje teatrų artistams paskirti asmeniniai masažuotojai, veikia SPA, sūkurinės vonios. Lietuvoje tokiais dalykais baleto šokėjai turi rūpintis patys.
– Ar jūsų giminėje buvo žmonių, linkusių į meną?
– Mano marijampolietė močiutė Antanina Švelnienė, gimusi 1909 metais, pasižymėjo įgimta elegancija, puikia laikysena ir mėgo retro stilių. Ją nesunkiai buvo galima palaikyti artiste, nors ji dirbo teisininke.
Esu paveldėjusi jos bruožų. Močiutei buvo labai svarbu laikytis etiketo. Jos povyza – tikros artistės.
Senelis Justinas Švelnys buvo Birštono „Mineralinių vandenų“ įkūrėjas.
Tėvai gyveno ir dirbo Vilniuje. Tėtis Algirdas Šimulynas dirbo garso režisieriumi, o mama Lijana Šimulynienė yra pianistė.
– Iš kur įgavote drąsos 2010 metais įkurti Baltijos baleto teatrą ir spektakliams kviesti Estijos, Latvijos, Lietuvos šokėjus?
– Drąsos atsirado po stažuočių Suomijos, Švedijos, Norvegijos teatruose. Būdama svetur pastebėjau, kad į Lietuvą norėtų sugrįžti užsienyje dirbantys šokėjai, bet nelabai yra kur grįžti.
Kadangi Lietuvoje nebuvo baleto alternatyvos, ėmiau kurti profesionalų trupę ir statyti modernius spektaklius. Esame projektų teatras ir orientuojamės į užsienio publiką.
