Deivio partnerė Marija Silickaja atvirai apie tarnybą Izraelio kariuomenėje ir TV trauką

Televizijos laidų ir renginių vedėja, prodiuserė Marija Silickaja-Šmatavičienė (28 m.) žino, kaip be naudingų pažinčių, kyšių ar skandalingų išsišokimų pasiekti didelių svajonių. „Jei užsidaro durys, lipu per langą arba per kaminą. Man sekasi, nes niekada nenuleidžiu rankų. Be veiklos aš – kaip gėlė be vandens – vystu“, – kalbėjo Marija.

 Marijos vyras – lietuvis, mama – žydė, tėvas – rusas, tad šventinis laikotarpis moteriai būna įtemptas ne tik dėl darbų gausos, bet ir dėl skirtingų kultūrų švenčių skirtingu metu.<br> L.Druknerytės, „PIX Studijos“ ir asmeninio albumo nuotr.
 Marijos vyras – lietuvis, mama – žydė, tėvas – rusas, tad šventinis laikotarpis moteriai būna įtemptas ne tik dėl darbų gausos, bet ir dėl skirtingų kultūrų švenčių skirtingu metu.<br> L.Druknerytės, „PIX Studijos“ ir asmeninio albumo nuotr.
 Marijos vyras – lietuvis, mama – žydė, tėvas – rusas, tad šventinis laikotarpis moteriai būna įtemptas ne tik dėl darbų gausos, bet ir dėl skirtingų kultūrų švenčių skirtingu metu.<br> L.Druknerytės, „PIX Studijos“ ir asmeninio albumo nuotr.
 Marijos vyras – lietuvis, mama – žydė, tėvas – rusas, tad šventinis laikotarpis moteriai būna įtemptas ne tik dėl darbų gausos, bet ir dėl skirtingų kultūrų švenčių skirtingu metu.<br> L.Druknerytės, „PIX Studijos“ ir asmeninio albumo nuotr.
„Jis – labai įdomus žmogus“, – sako  „Muzikines kovas“ su Deiviu vedanti Marija.<br> L.Druknerytės, „PIX Studijos“ ir asmeninio albumo nuotr.
„Jis – labai įdomus žmogus“, – sako „Muzikines kovas“ su Deiviu vedanti Marija.<br> L.Druknerytės, „PIX Studijos“ ir asmeninio albumo nuotr.
Laidų vedėja vadina save baile ekstremale, tačiau dabar mėgaujasi ežere skriedama vandenlente.<br> L.Druknerytės, „PIX Studijos“ ir asmeninio albumo nuotr.
Laidų vedėja vadina save baile ekstremale, tačiau dabar mėgaujasi ežere skriedama vandenlente.<br> L.Druknerytės, „PIX Studijos“ ir asmeninio albumo nuotr.
Marija kuria rankines iš popieriaus.<br> L.Druknerytės, „PIX Studijos“ ir asmeninio albumo nuotr.
Marija kuria rankines iš popieriaus.<br> L.Druknerytės, „PIX Studijos“ ir asmeninio albumo nuotr.
Marija džiaugiasi nuotrauka, kurioje delfinai ją iškėlę ant rostrumo. <br> L.Druknerytės, „PIX Studijos“ ir asmeninio albumo nuotr.
Marija džiaugiasi nuotrauka, kurioje delfinai ją iškėlę ant rostrumo. <br> L.Druknerytės, „PIX Studijos“ ir asmeninio albumo nuotr.
Marijos vyras – lietuvis, mama – žydė, tėvas – rusas, tad šventinis laikotarpis moteriai būna įtemptas ne tik dėl darbų gausos, bet ir dėl skirtingų kultūrų švenčių skirtingu metu.<br> L.Druknerytės, „PIX Studijos“ ir asmeninio albumo nuotr.
Marijos vyras – lietuvis, mama – žydė, tėvas – rusas, tad šventinis laikotarpis moteriai būna įtemptas ne tik dėl darbų gausos, bet ir dėl skirtingų kultūrų švenčių skirtingu metu.<br> L.Druknerytės, „PIX Studijos“ ir asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (7)

Rūta Peršonytė

Nov 14, 2017, 6:07 PM, atnaujinta Nov 14, 2017, 7:00 PM

Kalbantis su „Lietuvos ryto“ televizijos pramoginės laidos „Muzikinės kovos“ vedėja apie jos intensyvią kasdienybę kyla kausimas, kaip jai užtenka paroje esančių 24 valandų, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.

Marija tik nusišypso: „Valandų neskaičiuoju. Mano charakteris toks, kad kuo daugiau veikiu, tuo daugiau spėju. Jei užsisėdžiu be veiklos – įprasta, kad vasarą televizijoje mažiau projektų, mane ima pulti lengva depresija.“

M.Silickaja-Šmatavičienė nesigėdija savo kilmės. Ji gimė ir augo Radviliškyje, toli nuo elitinių vakarėlių, žvaigždžių spindesio ir fotografų blyksčių spragsėjimo. Dar visai neseniai ji buvo niekam nežinoma, o dabar jau tvirtai jaučiasi televizijoje ir už kadro diriguoja žinomiems Lietuvos pramogų pasaulio rykliams. Kaip mergina iš provincijos užkariavo televiziją? Pasirodo, tai ji bandė padaryti įvairiais būdais: balsu, išvaizda, iškalbingumu, veiklumu ir net dujų balionėliu.

Gimtajame mieste muzikos mokyklą baigusi Marija pirmą kartą televizijoje pasirodė 2009 metais kaip muzikinio projekto „Muzikos akademija 2“ dalyvė. Ji iškrito įpusėjus projektui. Nepasiekta pirmoji pergalė nepakirpo merginai sparnų. Marija jėgas išbandė dviejuose „Chorų karuose“ – 2011 metais pasirodė su Stano vadovaujamu Tarptautiniu sidabriniu choru ir 2012 metais – su Katažinos Zvonkuvienės vadovaujamu Vilniaus krašto krištoliniu choru.

Ten aktyvią choristę pastebėjo prodiuseriai. Šiuo metu M.Silickaja-Šmatavičienė televizijose dirba kaip įvairių projektų vykdomoji prodiuserė, taip pat renginių įmonėje „Linksmadieniai“ aštuntus metus veda renginius, vestuves. Neretai tuose renginiuose ir padainuoja.

„Dainininke tapti neplanuoju. Suprantu, jog mano balsas nėra toks išskirtinis, kad galėčiau priversti publiką aikčioti. Be kita ko, norint iš dainavimo pragyventi, reikia labai daug dirbti, investuoti daug lėšų. Lietuvoje atlikėjams nėra lengva. Be to, mane daug labiau vilioja organizacinė veikla už kadro ar renginių, laidų vedimas“, – tvirtino Marija.

Pernai vasarą M.Silickaja-Šmatavičienė pretendavo užimti KK2 laidos vedėjos vietą ir per plauką nelaimėjo atrankos.

Tačiau ji jau trejus metus per TV3 veda „Vikinglotto“, o nuo šio sezono „Lietuvos ryto“ televizijoje talkina atlikėjui Deividui Norvilui-Deiviui vesti „Muzikines kovas“.

Maža to, prieš kelis mėnesius M.Silickaja-Šmatavičienė ėmėsi naujos veiklos Lietuvoje – iš popieriaus siuva rankines, kuprines, delnines bei kosmetines.

Kaip įrodymą, kad popieriniai gaminiai puikiai nešiojami ir neplyšta, Marija pademonstravo savo balintos kavos spalvos kuprinę. „Muzikinių kovų“ vedėja patikino, kad kuprinę nešioja bet kokiu oru ir džiaugiasi gaminio atsparumu.

– Kuo jus taip traukia televizija?

– Galima sakyti, kad dirbu pagal specialybę. Baigiau kultūrinės veiklos vadybos bakalauro studijas, vėliau įgijau kultūrinės veiklos vadybos ir kultūros politikos magistro diplomą.

Dalyvaudama antruosiuose „Chorų karuose“ viename interviu drąsiai pareiškiau, kad noriu dirbti televizijoje už kadro. Kitą dieną man paskambino prodiuseris Andrius Urbonavičius ir pasakė: „Jei jau visai Lietuvai prisipažinai, kad nori dirbti televizijoje, ateik rytoj dirbti.“

Išėjau į darbo pokalbį drebančia širdimi ir su dujų balionėliu. Kirbėjo abejonė, ar gali viskas būti taip paprasta, ar manęs neapgaus. Juk buvau studentė, atvažiavusi į sostinę iš mažo miesto, tad savisaugos instinktai neleido viskuo tikėti. Prisimenu, kaip virpėdama ėjau nurodytu adresu. Nusiraminau tik išvydusi ant pastato prodiuserių kompanijos pavadinimą. Tuomet paslėpiau dujų balionėlį giliai kišenėje ir nuėjau kalbėtis.

Darbą gavau iškart. Tai buvo kasdieninė laida „Be komentarų“. Esu dėkinga kolektyvui už vertingas pamokas ir kantrybę. Mokiausi greitai. Jau po dviejų savaičių mane savarankiškai išsiuntė imti interviu, ir nors jaudinausi, manau, kad man pavyko. Gavau gražių atsiliepimų.

Tačiau širdies gilumoje turėjau didelių svajonių – norėjau dirbti su dideliais televizijos projektais. Tokią galimybę man suteikė kita prodiuserių kompanija, patikėjusi, kad mergina be patirties ir ryšių gali tapti gera prodiusere.

Už palaikymą esu dėkinga K.Zvonkuvienei, su kuria susipažinome ir susibičiuliavome „Chorų karuose“. Buvau šalia, kai jai paskambino iš prodiuserių kompanijos ir paklausė nuomonės apie mane. Katažina pasakė, kad esu gabi ir šauni. O tada manęs paprašė: „Tu tik nenuvilk manęs.“

– „Muzikinės kovos“ – pirmas rimtas išbandymas jūsų, kaip televizijos laidos vedėjos, amplua. Kalbėsiu atvirai – esate aukšta moteris, tad kaip jaučiatės šalia nedidelio ūgio partnerio?

– Nuo mažens klasėje buvau aukščiausia, kol paauglystėje berniukai ėmė mane vytis. Ilgą laiką jaučiausi nejaukiai dėl savo ūgio. Kartą net nutariau pasinaudoti ūgio pranašumu ir nuėjau į modelių atranką, bet man buvo pasakyta, kad esu per stambi. Svarsčiau: nieko sau – ir per aukšta, ir per stora.

Tačiau kai prasidėjo mokslai universitete, supratau, kad mane supa nemažai aukštų žmonių. Dabar 180 centimetrų ūgis man ne kliūtis, renginius vedu avėdama aukštakulnius. Dažnai sakau renginio svečiams: „Matote tą aukščiausią, tad jei turite klausimų, eikite tiesiai pas ją.“

O Deivio ūgio tema irgi jau seniai išsemta. Mes su juo puikiai sutariame, jis – labai įdomus žmogus.

– Kokių kuriozų iš savo sceninės patirties prisimenate?

– Kuriozų karjerą scenoje pradėjau būdama 6 metų. Muzikos mokykloje vyko pirmokų koncertas, aš turėjau groti fortepijonu. Prieš pasirodymą jaudinausi, tad dar nulėkiau į tualetą. Po to lipdama ant scenos išgirdau iš salės aidint juoką. Atsisukau ir pamačiau, kad mano sijonas per neapdairumą į pėdkelnes sukištas. Nuo to laiko prieš pasirodydama viešumoje visada pasitikrinu, ar sijonas vietoje. (Juokiasi.)

– Jūs užsiminėte, kad dainininkė K.Zvonkuvienė yra jūsų gera draugė.

– Mes puikiai sutariame. Susipažinome „Chorų karuose“. Abi patekome į Stano vadovaujamą Tarptautinį sidabrinį chorą. (Kadangi iš mamos pusės turiu žydiško kraujo, o iš tėčio – rusiško, tikau į tą kompaniją.) Mudviejų su Katažina pažintis gana komiška. Kai pirmąkart ją pamačiau, pagalvojau: na, tipiška lenkė, visa apsikarsčiusi blizgučiais, blakstienos ilgiausios. O ji pagalvojo, kad aš – mažvaikė, vaidinanti rimtą personą ir bandanti viską reguliuoti. Buvau išrinkta choro seniūne.

Tačiau vieną vakarą susėdome ir iki paryčių atvirai pasikalbėjome. Nuo to laiko esame geros draugės. Viena kitai organizavome mergvakarius, aš surengiau jos dvynukų atėjimo į šį pasaulį šventę.

Gaila, negalėjau būti Katažinos vaikų krikštynose, nes tuo metu su vyru keliavome po Ameriką.

Bet gruodžio 1 dieną būtinai dalyvausiu Donato ir Kornelijos pirmojo gimtadienio šventėje. Juokauju, kad dabar bendraudama su Katažina ir jos vaikais turiu progą pasiruošti motinystei. (2013 metais Marija ištekėjo už savo kraštiečio programuotojo Liudo. – Aut. past.) Dažnai aplankau draugę ir visada mielai pažaidžiu su dvynukais. Jie man kaip savi vaikai.

– Gal greitai ir į jūsų namus atskris gandrai?

– Dar neplanuojame. Turiu vyresnę seserį, tegu ji pirmoji atžalų susilaukia. Dar noriu pasimėgauti gyvenimu, nuveikti ką nors svarbaus profesinėje srityje. Vyras mane visokeriopai palaiko.

– Bet jūsų profesijos ir temperamentas labai skirtingi. Ar užtenka tolerancijos priimti vienas kitą tokius, kokie esate?

– Manau, kad priešingybėms kur kas lengviau sutarti. Kita vertus, nesėdžiu nuo ryto iki vakaro darbe. Moku visus moteriškus darbus, esu šeimyniška, mėgstu gaminti valgį. Neretai įkyrių minčių stengiuosi atsikratyti tvarkydama namus.

Mano tėtis juokauja, kad jei Marija serga, vadinasi, visi namiškiai bus sočiai pamaitinti. Nes kuo blogiau jaučiuosi, tuo daugiau pyragų iškepu. (Juokiasi.)

– Ar namiškiai aktyviai seka jūsų vedamas laidas?

– Didžiausia gerbėja ir kritikė – mama. Ji renka apie mane visas žurnalų ir laikraščių iškarpas, sako, kad turės ką anūkams parodyti.

– Dažnai vedate vestuves. Kokių patarimų duodate jauniesiems? Pavyzdžiui, ką daryti, kad romantiškas ryšys truktų kuo ilgiau, kaip auginti meilę, neprarasti susidomėjimo vienas kitu?

– Jaunavedžiams pasakau tris žodžius, kurie, manau, yra darnių santykių pagrindas: „Kalbėkite, kalbėkite, kalbėkite.“ Kai žmonės išmoksta vienas kitą girdėti, viskas būna gerai.

– Jūsų vyras – lietuvis, mama – žydė, tėvas – rusas. Kokias šventes švenčiate, kokių laikotės tradicijų, papročių?

– Daug švenčių švenčiame, ir tuo labai džiaugiuosi. Per Kalėdas, Kūčias visada susirenkame tėvų namuose. Gruodį žydai švenčia šviesos šventę – Chanuką. Apie ją dažniausiai sužinau iš interneto. Tada skambinu mamai ir pasveikinu. Jei yra galimybių, pas tėvus susirenkame ir per rusų Kalėdas.

Tačiau paprastai šventiniu laikotarpiu turiu nemažai darbo, be to, ir mano mama pianistė tuo metu koncertuoja.

Mūsų šeimoje niekada nebuvo akcentuojama jokia religija, tėvai mane augino taip, kad galėčiau pati pasirinkti.

Bet žinau visus papročius, galėsiu perduoti juos savo vaikams. Namuose su tėvais kalbu rusiškai, tikiuosi, kad ir mano vaikai mokės rusų kalbą. Jidiš kalbos nemoku, močiutė anksčiau šiek tiek kalbėdavo, dabar jau neprisimena dėl amžiaus, jai – 88 metai. Geriausiai šią kalbą moka sesuo, nes 8 metus gyveno Izraelyje.

– Bet ir jūs buvote atsidūrusi Izraelyje, netgi dalyvavote kariniuose mokymuose.

– Pirmoji į Izraelį išvyko sesuo. Pamaniau, kad ir aš galėčiau ten mokytis. Buvau nusprendusi studijuoti interjero dizainą, Radviliškyje mokiausi dailės mokykloje, medžio drožybos klasėje. Kai nuvykau į Izraelį, iškart patekau į kariuomenę.

Iš esmės ten viskas kaip Lietuvos kariuomenėje, tik ten pavėsyje 40 laipsnių karščio. Teko ir palakstyti, ir tanku pavažinėti, ir pašaudyti iš M16, kurį buvau įgudusi per trumpą laiką išrinkti ir sudėti. Dar kažkur namuose turiu taikinį – parsivežiau prisiminimui. Iš 100 metrų nuotolio mano taiklumas buvo 98 procentai.

Tačiau Izraelyje ilgai kariuomenės duonos nekrimtau ir nespėjau pastudijuoti. Buvo 2007 metai, prasidėjo Izraelio karas su Libanu. Mano tėvai bijojo dėl mano saugumo, ir aš grįžau į Lietuvą.

Dabar gal jau nebemokėčiau išrinkti šautuvo, nors manau, kad šaudymo įgūdžiai nedingo. Teko pašaudyti ir Lietuvos kariuomenėje, kai rengiau televizijos projektą „Tikri vyrai“. Rukloje teko ir granatą mesti, ačiū Dievui, bandomąją, bet ir ji sukėlė adrenalino audras.

– Iš jūsų nuotraukų socialiniuose tinkluose susidaro įspūdis, kad esate ekstremalė – mėgstate pramogas ant vandens, atliekate triukus su delfinais.

– Aš – bailė ekstremalė. Vasarą išbandžiau pasiplaukiojimą vandenlente. Juokavau, kad kol išmokau atsistoti ant lentos, turėjau pusę ežero išgerti. Šiaip esu labai nesportiškas žmogus, nuo vaikystės vengdavau kūno kultūros. Kai kalbindavo žaisti krepšinį, sakydavau, kad negaliu, nes kitą dieną muzikos mokykloje gamų atsiskaitymas ir aš bijau nusimušti pirštus. Tačiau vėliau stebėdama, kaip kiti drąsiai pramogauja, nutariau įrodyti sau, kad galiu ir aš. Dabar mėgaujuosi gebėdama skrieti ežeru ant lentos.

2015 metais vyko unikalus šou „Delfinai ir žvaigždės“. Jame buvau vykdomoji prodiuserė ir turėjau progos pabendrauti su delfinais. Nuostabus jausmas. Turiu nuotrauką, kur jie mane visu ūgiu iškėlę ant rostrumo.

Nors nemėgstu sporto, pastaraisiais metais reguliariai lankausi sporto klube – stengiuosi stiprinti nugaros raumenis.

– Ką dar norėtumėte išbandyti?

– Neseniai lankiausi Frankfurto automobilių parodoje ir pasėdėjau prie lėktuvo simuliatoriaus. Tai – kažkas nepaprasta. Norėčiau kada nors pati skristi, kad ir nedideliu lėktuvu.

– Ar daug dėmesio skiriate išvaizdai, ar mėgstate apsipirkinėti?

– Manęs dažnai klausia, ką darau, kad mano veido oda tokia lygi. Pas kosmetologę lankiausi gal du kartus. Manau, kad kuo mažiau lendi prie veido, tuo jam geriau. Specialių grožio ritualų neturiu, bet mėgstu pasilepinti atpalaiduojamuoju masažu, įvairiomis SPA procedūromis.

Apsipirkinėjimui daug dėmesio neskiriu. Daiktus perku spontaniškai. Neseniai ėjau Senamiesčiu ir vienos parduotuvės vitrinoje pamačiau įdomius batus. Užėjau, pasimatavau batus ir jais apsiavusi išėjau.

Dietų nesilaikau. Kadangi mėgstu saldumynus, stengiuosi jų neprisivalgyti vėlai vakare, nes tada atėjus į filmavimą kostiumininkams gali kilti klausimas: „Na, tai kur darome liemenį?“ Jei priaugu svorio, dažniausiai tose vietose, kur mažiausiai norisi. Kartais atsiranda mergaitiškų pasvaičiojimų, kad šiandien gersiu tik sultis, vėliau suvokiu, kad tai neduoda naudos, o tik sukelia nuovargį. Todėl valgau viską. Labai mėgstu salotas, mėsą, jūrų gėrybes.

– Ar žinomumas jums daro kokią nors įtaką? Ar žmonės jus atpažįsta gatvėje? Kaip į tai reaguojate?

– Bandžiau skaičiuoti, kiek vestuvių, įvairių renginių esu vedusi. Bus daugiau kaip 300. Jaunuosius dar galiu atsiminti, ir tai ne visus, bet dėl svečių – sunkiau. Būna, kad kur nors prekybos centre žmogus sustabdo, klausia, kaip sekasi. Paaiškina, kad buvome susitikę tokiose ir tokiose vestuvėse. Tada imu knaisiotis atmintyje, kartasi pavyksta prisiminti.

Kartą ėjome su Katažina gatve. Matydama į ją smingančius praeivių žvilgsnius paklausiau: „Ar tavęs tai nenervina?“ Ji atsakė, kad, pasirinkusi atlikėjos kelią, prie aplinkinių žvilgsnių jau įprato.

– Kaip save stimuliuojate niūriuoju laikotarpiu, kai nėra įkvėpimo ar viskas krinta iš rankų?

– Kaip ir kiekviena moteris, būnu ir geros, ir blogos nuotaikos. Juk gyvenimas – kaip zebro kailis, balta keičia juoda. Ir man visko būna. Jei apima bloga nuotaika, kai esu morališkai ar emociškai pavargusi, einu į sporto salę ar šiaip kokia nors aktyvia veikla užsiimu.

Sveika tiesiog pasivaikščioti. Jei norisi, galima ir paverkti. O šiaip viskas ateina ir praeina, neretai iš slogių minčių kyla įdomių idėjų.

Štai kad ir mano popierinės rankinės. Na, gal ne visai būtų teisinga sakyti, kad jas ėmiau kurti apimta liūdesio. Aš jau aštuoneri metai televizijoje, tad, kad ir kokie būtų projektai ar laidos, jie visi kažkuo panašūs, mano darbai irgi iš esmės tie patys: reikia suorganizuoti filmavimą, parinkti atlikėjus. Todėl, kai kartais pasijuntu patekusi į savotišką rutiną, ieškau dvasinės atgaivos.

Vienos kelionės po Italiją metu pamačiau popierines rankines ir grįžusi namo jau žinojau, ką darysiu, kad pabėgčiau nuo rutinos.

Įsivaizduojate, kaip smagu atsisėsti namuose ant grindų, pačiai karpyti lekalus, siūti įvairias smulkmenas, tada nešti siuvėjai ir sakyti: „Žiūrėk, kaip sugalvojau. Dabar reikia, kad tu padarytum gražiau.“

Laisvu laiku ieškau užtrauktukų, segtukų. Kartais tenka nukakti net į Šiaulius, nes paaiškėja, kad šiuo metu tik ten galima įsigyti reikalingų smulkmenų. Būna, kad po tokių išvykų sapnuoju, jog mane vejasi užsisegantis užtrauktukas, o aš nuo jo bėgu.

Mama prisimena, kaip vaikystėje man įduodavo plastikines žirkles, laikraštį, ir aš jį sukarpydavau į mažus gabaliukus. O dabar – suaugusi – irgi karpau popierių.

Mano prekės ženklo „Tata Paper“ pavadinimas skirtas tėčiui, kuris, kiek prisimenu, visą gyvenimą maisto produktus dėdavo ne į polietileninius maišelius, o vyniodavo į popierių. Vaikystėje šaldytuve rasdavau daug į rudą popierių susuktų paketėlių. Būdavo smalsu, koks produktas kiekviename iš jų yra.

Vadovaujuosi gyvenimo šūkiu – pirmyn ir su šypsena, nes nėra neįveikiamų dalykų. Stengiuosi nenukabinti nosies, būti puikios nuotaikos, kuri anksčiau ar vėliau užkrečia ir aplinkinius.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.