Giedrės istorija netikėta ir primena filmo scenarijų. Gimusi inžinieriaus ir ledo čiuožėjos šeimoje, pirmą kartą smuiką į rankas ji paėmė būdama vos šešerių. Vėliau lankė muzikos mokyklą ir buvo giriama dėstytojų dėl itin gerų rezultatų. Tačiau likus vos metams iki baigiamųjų paauglę netikėtai ėmė kamuoti neapsakoma scenos baimė. Rankos drebėdavo taip stipriai, kad groti tiesiog būdavo neįmanoma.
Užuot padėjusi įveikti sunkų periodą, Giedrės mokytoja per vieną koncertą ją pažemino visos salės akivaizdoje. Kūrinio metu suklydusiai merginai liepė nulipti nuo scenos ir pasiūlė jos pamokose daugiau nepasirodyti.
Mokyti merginą ėmėsi garsi Kauno smuikininkė Ilona Klusaitė, Giedrė atsi-kratė scenos baimės, sėkmingai baigė mokslus ir įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Trečiame kurse gilinti žinių Giedrė keliems mėnesiams išvyko į Olandijos miestą Mastrichtą, sulaukė aukščiausių dėstytojų įvertinimų ir kvietimo ten likti.
„Baigusi studijas ieškojau darbo. Tikėjausi pradėti karjerą nuo mažų žingsnelių ir tikrai nemaniau, kad jau netrukus viskas pakryps taip, jog griešiu smuiku Australijoje, Japonijoje, dar po savaitės dešimčiai tūkstančių žiūrovų grosiu Europoje ar Amerikoje. Tai, kas man nutiko, – tikras stebuklas. Greičiausiai tai sėkmingiausia diena mano gyvenime“, – džiugesio neslepia lietuvė.
Lemtinga ji vadina akimirką, kai sužinojo apie rengiamą perklausą į pasaulio valso karaliumi tituluojamo olando Andre Rieu orkestrą.
Groti jame yra ne tik garbė, bet ir itin pelningas darbas. Tačiau patekti pas valso genijų pavyksta tik gabiausiems, įveikusiems didžiules atrankas ir pačiam maestro įrodžiusiems, kad tikrai verti tapti jo komandos nariais. A.Rieu neprireikė nė valandos lietuvių smuikininkės talentui įvertinti ir pakviesti jau kitą dieną prisidėti prie jo orkestro, kurį pats vadina didele muzikos šeima.
Su „šeima“ (šimtu atrankas įveikusių laimingųjų muzikantų iš įvairiausių šalių) Giedrė šešerius metus keliavo po pasaulį, koncertavo didžiausiose scenose, mėgavosi šlove ir gerais honorarais. Lietuvė tapo viena mėgstamiausių A.Rieu smuikininkių. Jos nuotraukų albume sukaupta gausybė fotografijų su pasaulinio garso įžymybėmis, kurioms teko groti, o pažvelgusi į žemėlapį ji kur kas lengviau gali išvardyti dar likusias neaplankytas šalis nei tas, kuriose buvo.
„Mano gyvenimas daug kam priminė pasaką, bet už scenos blizgesio, prožektorių šviesų, puošnių suknelių ir pažinčių su žvaigždėmis slėpėsi begalinis nuovargis, nesibaigiančios kelionės ir ilgos valandos repeticijų, nematomos užkulisių intrigos, emocijų proveržiai“, – neslepia Giedrė.
Būtuoju laiku ji prabyla neatsitiktinai – prieš dvejus metus gražuolė šviesiaplaukė smuikininkė tapo mama. Kaip pati sako, būtent tada atrado visai kitokį gyvenimo grožį, prasmę, save ir... naujų karjeros galimybių!
Lietuvės gyvenimo vyras Jozefas buvo Andre Rieu TV operatorius, jau pirmą jos darbo dieną valso karaliaus imperijoje Mastrichte atkreipęs į ją dėmesį. Simpatiją išvaizdžiam olandui Giedrė taip pat pajuto greitai. Užsimezgę jausmai ne-truko virsti tikra meile, kurią 2013-ųjų liepos 27 dieną vainikavo Kaune įvykusios prašmatnios vestuvės su braukti ašarą svečius privertusiomis orkestro melodijomis ir itin jautria jaunųjų priesaika vienas kitam.
Tą dieną juodu jaudinosi kaip niekad iki tol. Jai, tėčio vedamai altoriaus link, kojos drebėjo taip stipriai, kad atrodė, dar akimirka ir tikrai suklups. Jis šluostėsi upeliais skruostais tekančias ašaras, kad svarbiausios gyvenimo dienos neišvydo tragiškai žuvęs jaunosios brolis dvynys ir prieš metus mirusi mama. Ir vis dėlto tai neabejotinai buvo gražiausia ir laimingiausia jų gyvenimo diena.
2015-ųjų vasarą juodu vėl pravirko iš laimės. Giedrė ir Jozefas susilaukė sūnaus.
„Jis gimė beveik penkiomis savaitėmis anksčiau, nei buvo numatytas terminas, ir vieną dieną vėliau, nei mūsų vestuvių antrosios metinės, – pasakoja smuikininkė. – Gimdymas prasidėjo mums esant draugų (garsiojo soprano Mirusios Louwerse ir jos vyro Youri Wystyrko. – Aut.) vestuvėse, kur Jozefas buvo liudytojas, o aš turėjau groti per ceremoniją. To padaryti per sąrėmius jau nebeįstengiau, tad išsyk po oficialiosios dalies išskubėjome į ligoninę. Visi juokavo, jog buvau gražiausia gimdyvė ligoninėje – su šventiniu makiažu ir šukuosena. Paryčiais mums gimė sūnus. Jam davėme dvigubą vardą: Auris Rafaelis. Sūnui vardą rinkome ilgai, nes jis turėjo atitikti daug kriterijų: man svarbiausia buvo, kad skambėtų lietuviškai, tačiau turėjo būti be lietuviškų raidžių. Norėjome, kad būtų trumpas, kad kiti žmonės jo netrumpintų ir neiš-kraipytų, be to, norėjome, jog vardas turėtų gražią reikšmę (Auris kilęs iš lot. k. žodžio „aurum“, reiškiančio „auksas“, – aut.). Antrąjį vardą davėme arkangelo Rafaelio (Rapolo) garbei.“
Auriuko – taip savo sūnų meiliai vadina tėvai – gimimas jų gyvenimą apsuko 180 laipsnių kampu. Ne vien dėl to, kad Giedrei teko atsisakyti mėgstamo darbo A.Rieu orkestre. Kai kuriuos pokyčius moteris vis dar atranda kasdien ir už tai dėkoja motinystei. Vaikas poros gyvenime buvo be galo laukiamas, tad natūralu, jog jo atėjimas visiškai pakeitė šeimos buitį.
„Esu iš tų moterų, kurioms gyvybės dovanojimas žmogui bei visavertės asmenybės ugdymas yra didesnė saviraiška nei bet kokie karjeros laimėjimai. To džiaugsmo ir pasididžiavimo jausmo neįmanoma nusakyti, tai reikia išgyventi, išjausti. Tačiau visiškai neturiu omenyje, jog sūnaus gimimas sustabdė mano karjerą. Žinoma, su skaudama širdimi teko nutraukti sutartį su garsiuoju A.Rieu orkestru, nes savaičių savaitėmis keliauti po pasaulį tapo tiesiog nebeįmanoma. Tačiau pats Andre pasiūlė saitų su orkestro „šeima“ visiškai nenutraukti ir, kai leidžia sąlygos, prisidėti prie jų kaip laisvai samdomai smuikininkei.
Kaip sakoma, „kai užsidaro durys, atsiveria langas“. Man, tapus laisvai samdoma smuikininke, atsivėrė visiškai nauji karjeros horizontai, atsirado spalvingas įvairiapusiškumas. Dabar dirbu su įvairiais menininkais ir be galo įdomiais projektais, apie kuriuos net nesapnavau. Atsirado galimybė ne tik būti orkestro sudėtyje, bet ir scenoje tapti kai kuo daugiau – asmenybe ar net personažu. Dabar kartais pasikeičia net ir muzikos atlikimo specifika.
Visai neseniai pradėjau dirbti su buvusia žymiojo kanadiečių cirko „Cirque du Soleil“ šilko akrobate. Ar kada matėte lynais skrendančią grojančią smuikininkę?“ – naujai atsivėrusiomis galimybėmis ir karjeros iššūkiais nuoširdžiai negali atsidžiaugti lietuvė.
Kai gimus sūnui Giedrė pirmą kartą sugrįžo į sceną, jai teko ne tik atsakingas grupės lyderės vaidmuo – ji turėjo atlikti ir keletą solo numerių. Jaudulys spaudė širdį ne tik dėl to, ar sugebės gerai pasirodyti grįžusi po motinystės atostogų. Pirmojo koncerto vakarą moteris pirmąsyk savo sūnų paliko su aukle.
Ovacijos netilo ilgai. Jaudulys ir nerimas išgaravo euforijos perpildytoje atmosferoje. Kolegos gyrė, kad scenoje ji pražydo kaip gėlė, jos išraiška, muzikos pojūtis ir perteikimas tapo itin tikri ir gilūs. Sako, greičiausiai mintys apie vaiką tuomet užgožė ir nuslopino visas baimes bei nuogąstavimus, kurie anksčiau kaustė ir neleido visiškai atsiduoti muzikos tėkmei. Visos negandos, kurios ją kamavo praeityje, dabar tapo tokios tolimos ir nereikšmingos. Pagaliau ji jautėsi galinti viską.
Lietuvės ir olando šeima įsikūrė Hilversiumo mieste netoli Amsterdamo. Prieš ketverius metus įsigytas namas gimus sūnui tapo tikra šeimos tvirtove, uostu, į kurį visada gera sugrįžti.
„Tai mūsų oazė, – šypsosi Giedrė. – Po truputį gryniname savo interjero stilių, viską mėgstame daryti patys. Smagu, kad abu su vyru turime beveik vienodą skonį, tad visada sutariame interjero klausimais. Pavyzdžiui, kartą vaikščiojome po interjero parduotuvę dairydamiesi šviestuvo. Staiga abu bedėme pirštu į sofą, kurios visiškai neieškojome. Tad vietoj šviestuvo namo grįžome su sofa, dėl kurios teko keisti faktiškai visą svetainės interjerą. (Juokiasi.) Bet tai labai smagus procesas, kai žinai, jog kuri savo aplinką ir tai darai kartu su mylimu žmogumi.“
Jos širdis šiandien priklauso olandui, namais dabar vadina Olandiją, o karjera atvėrė duris į pasaulį, tačiau Giedrė visada išdidžiai prisistato, kad yra kilusi iš mažytės gražios šalies greta Baltijos jūros. Ir savo sūnui ji diegia meilę Lietuvai.
„Man, kaip ir kiekvienai mylinčiai mamai, vaikas dabar visas mano pasaulis. Nėra nieko nuostabiau, nei stebėti jį augantį, mokantis vis naujų dalykų – pirmieji žingsniai, pirmieji žodžiai... juos mokomės tarti lietuviškai. Stengiuosi sūnui įdiegti lietuviškumo dvasią. Labai norėčiau, kad užaugęs jis žinotų ir suprastų, kur glūdi jo lietuviško identiteto šaknys. Kasmet bent du kartus grįžtame atostogauti į Lietuvą, po ją keliaujame. Tikiuosi, jog Auris taip pat įsimylės šį kraštą ir puoselės saitus su juo. Labai džiaugiuosi, kad šiame procese mane palaiko vyras“, – sako savo tėvynės vardą jau daug metų užsienyje garsinanti lietuvė.
Šiandien ji gali iš visos širdies pasakyti, kad yra labai laiminga. Giedrė stengiasi bet kokioje situacijoje matyti gerąją pusę ir, jei yra sunku, už jos tvertis.
„Šiandien turiu labai daug, nes turiu Meilės dovaną. Meilės savo vaikui, savo vyrui, savo šeimai. Kad ir kaip stereotipiškai tai skambėtų, bet tai, kad visi tavo mylimi žmonės sveiki ir (bent širdyje) šalia tavęs, yra didžiausia laimė. Visa kita kuriame patys, plytą po plytos statome savo rankomis. Turiu puikius namus, mėgstamą darbą, galiu užsiimti mėgstama veikla, keliauti. Tai tik dar labiau primena, jog turiu būti dėkinga Dievui už jo dovanas ir jas vertinti“, – teigia G.Mundinaitė-Leenhouwers.
