Netrukus po gimdymo į sceną grįžusi lietuvių operos solistė J.Gringytė prisipažįsta – operos pasaulyje apstu netikėtų peripetijų kaip arabų pasakose „Tūkstantis ir viena naktis“.
Justina yra dainavusi Londono karališkojo operos teatro „Covent Garden“ ir Maskvos Didžiojo, Velso ir Škotų, Madrido ir Lisabonos operos scenose, tad gali papasakoti, kad jos pasaulyje kunkuliuoja didžiulės aistros ne tik scenoje, bet ir solistų atrankos direktoriaus kabinete. Operos primadonos užsiplėšia pasakiškų honorarų ir kai kada (tiesiogine prasme) padiriguoja dirigentui. Operos pasaulis – didžiulis verslas, kurio rezultatu scenoje žiūrovas gėrisi tik tris valandas. Jame nėra kada nuobodžiauti.
Subyrėjus santykiams su smuikininku, dirigentu M.Simonianu Justina grįžo į Lietuvą. Čia pagimdė sūnų Gustą, kuriam – penki mėnesiai. Žingsnis po žingsnio ji grįžta į didžiąją sceną. Gruodžio pradžioje su „Vilnius City Opera“ trupe J.Gringytė dainavo Dalilos partiją operoje „Samsonas ir Dalila“.
Tačiau pokalbį su soliste pradedame ne nuo operos, o nuo sūnaus.
– Justina, nuo šiol jūsų gyvenime pirmoje vietoje – sūnus Gustas. Ar jo gimimas ir motinystė pakeitė jūsų įpročius, gyvenimo būdą, charakterį?
– Aš esu pilnatvėje, meilėje, euforijoje – kitoje erdvėje. Aišku, prieš gimdymą nerimo buvo – kad tik vaikas gimtų sveikas, kad tik nereikėtų cezario pjūvio. Ačiū Dievui, nereikėjo. Kai perpjauna pilvo raumenis, jie ilgiau gyja, o aš turėjau tikslą greitai grįžti į sceną.
Anksčiau naktimis miegodavau, o dabar miegu tik tarpais – čia didžiausias pokytis. Mažiuką maitinu pati. Laiko sau turiu labai mažai, todėl tiksliai esu susiplanavusi darbus, turiu labai greitai suktis. Kai jis užmiega, žinau, kad galiu atsakyti į elektroninius laiškus, telefono skambučius, galiu atmintinai pasimokyti operos tekstą.
Vaiką auginti 24 valandas per parą man padeda mama – tai pati geriausia auklė. Kai ji išsiveža Gustuką į lauką, aš galiu dainuoti. Galiu dainuoti ir kitame kambaryje, jam patinka mano dainavimas.
Motinystė atrodo tokia natūrali, nors man tai – naujas dalykas. Ko gero, turiu labai stiprų motinystės instinktą, kad miego trūkumas ar kokie nors sunkumai neatrodo dideli. Pasakymas „motinystės rūpesčiai“ man neegzistuoja. Aš gyvenu pilnatvėje.
– Ar gimdymas nepakenkė jūsų balsui?
– Ne. Aš manau, kad padėjo. Net ne manau, o žinau. Su savo vokalo pedagoge Buddug Verona James iš Didžiosios Britanijos dirbame „Skype“ kiekvieną savaitę ne vienus metus. Ji iš karto pastebėjo balso pokyčių į teigiamą pusę.
Po gimdymo pasijutau fiziškai labiau sustiprėjusi, labiau savimi pasitikinti, tvirčiau stovinti ant žemės, ne taip lengvai pastumiama. Įgavau daugiau vidinės stiprybės – kovotojos savybių. Ir mano balsas, jaučiu, sustiprėjo. Jis tapo laisvesnis ir spalvingesnis.
– Po sūnaus gimimo jau turėjote kelis pasirodymus – koncertavote Londone, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre sudainavote Karmen Georges’o Bizet operoje. Ar po gimdymo ėjote į sceną virpančia širdimi?
– Kai rugsėjį žengiau į sceną Londone, mano sūnui buvo du mėnesiai ir savaitė. Tiksliai nepamenu, bet šita sutartis buvo pasirašyta gal prieš pusantrų metų. Tada net nežinojau, kad lauksiuosi. Aišku, mes turime teisę rinktis – galėjau neskristi į Londoną ir likti namie, bet supratau, kad kuo ilgiau lauksiu, tuo bus sunkiau grįžti į sceną.
Kuo ilgiau nedainuoji, tuo greičiau prarandi formą. Kaip sporte. Jau trečią savaitę po gimdymo namie pradėjau dainuoti. Dainavau daug techninių pratimų, Karmen, Dalilą, Romeo – visą savo repertuarą iš eilės.
Koncerte Londone dainavau didžiulėje „Royal Albert Hall“ salėje, kurioje – daugiau kaip 5 tūkstančiai vietų. 90 procentų bilietų buvo išpirkta. Žodžiu, 5 tūkstančiai žiūrovų koncerte tikrai buvo. Atlikau Ludwigo van Beethoveno Devintosios simfonijos finalą – „Odę džiaugsmui“. Kaip simboliška – mano paskutinis koncertas prieš gimstant sūnui buvo Londone gegužės mėnesį „Royal Festival Hall“ salėje, kur taip pat atlikau „Odę džiaugsmui“. Pirmas koncertas po jo gimimo – irgi „Odė džiaugsmui“. Taigi Gusto gimimą įrėmina „Odė džiaugsmui“.
– Jūs dirbate užsienyje kaip laisvai samdoma solistė. Tokio masto koncertas – puikus uždarbis, ypač dabar, kai esate motinystės atostogose. Turbūt ir dėl to negalėjote jo atsisakyti?
– Žinoma. Man nepriklauso jokia motinystės pašalpa, todėl turiu dirbti. Jeigu nedirbsiu, pinigai greitai baigsis. Dabar aš atsakinga ne tik už save, bet ir už vaiką. Ir už visą šeimą. Mano mama išėjo iš darbo, kad galėtų man padėti auginti vaiką. Tuoj visi trys pradėsime važinėti po pasaulį su lagaminais – nesisamdysi skirtingų auklių kiekviename mieste, kai gali turėti savą žmogų. O mano mama yra nuostabi.
– Ar grįšite į Londoną, kai jis pašauks? Į tą prašmatnų didmiestį, kur visai kitos galimybės, kur sukasi kiti pinigai, kur plačiai galite skleisti sparnus ir siekti debesų, nes Lietuva jums – per maža.
– Taip, grįšiu, kai jis pašauks. Aš labai mėgstu Londoną, man labai patinka ten koncertuoti, nuvykti. Arba apsipirkti, arba draugus aplankyti, arba šiaip – tiesiog pasivaikščioti. Labai gerai jį žinau, bet man reikėtų daug milijonų, kad Londone galėčiau gyventi ten, kur noriu.
Kai esi vienišius, gali nuomotis butą keliese net ir labai prabangiame rajone. O kai esi su šeima, norisi gyventi atskirame bute arba name. Būsto nuomos kainos ten beprotiškos – kainuoja tūkstančius. Todėl butą ar namą pirkčiau man žinomuose rajonuose Vakarų arba Šiaurės Londone – norėčiau geros kaimynystės, jeigu kalbame apie galimybę rinktis idealiame pasaulyje. O gyventi kokiame nors rajone, kur man nepatinka, negražu ir sakyti: „Oi, aš čia tik dėl to, kad čia Londonas“, toks variantas man netinka.
Man patinka gyventi Lietuvoje. Kita vertus, tai tik dabar aš Lietuvoje taip ilgai, nes nenoriu keliauti su vaiku, kai jis dar toks mažas. Bet jau sausio 1-ąją visi trys išvykome į Velsą, Jungtinę Karalystę, kur būsime ilgiau kaip keturis mėnesius.
Velso nacionalinėje operoje Kardife garsus režisierius Davidas Pountney statys Giuseppe’s Verdi operą „Likimo galia“, kurioje dainuosiu dvi partijas – Kurą ir čigonę Preciozilą. Diriguos Carlo Rizzi, dabar jis diriguoja „Metropolitan Opera“ teatre Niujorke. Žodžiu, nuostabus dirigentas, nuostabus režisierius, puikūs kolegos, puikus teatras – mano antrieji namai. Kardife aš studijavau, o tame teatre pradėjau savo karjerą.
– Jus tiesiog persekioja čigonės vaidmuo – garsiojoje G.Bizet operoje jūs – lemtingoji Karmen, „Likimo galioje“ – Preciozila. „Karmen“ – opera apie paprastą tabako fabriko darbininkę (o ne damą iš aristokratijos) – buvo sutikta skandalu. Bet daugiau kaip 140 metų „Karmen“ – viena populiariausių operų pasaulyje, sulaukusi daugiausia pastatymų.
– Toks mecosoprano likimas! Gaunu tokius vaidmenis, nes juos galiu dainuoti. Sakyčiau, 98 procentai viso operos repertuaro yra skirti soprano ir tenoro balsams. Dažniausiai jie dainuoja kilmingus herojus, geruolius.
Mecosopranams ir baritonams dažniausiai tenka antraeiliai vaidmenys. Scenoje mes virstame blogiukais. Yra labai nedaug operų, kuriose pagrindinis vaidmuo tenka mecosopranui ar baritonui.
– Vadinasi, jūs, 2015-aisiais pelniusi Tarptautinį metų jaunojo operos solisto apdovanojimą („International Opera Award Young Singer of the Year“), kuris prilyginamas operos „Oskarui“, – ne primadona?
– Ne koncertų, o operos scenoje aš retai galiu būti prima donna (išvertus iš italų k. – pirmoji moteris) – dažniausiai aš seconda donna (antroji moteris). Todėl, kad primadonos yra soprano balsą turinčios solistės, atliekančios operose pagrindinius vaidmenis. O jie daugiausia kompozitorių parašyti būtent sopranui. Tai Violeta, Madam Baterflai, Toska. Joms visi vaidmenys – pagrindiniai, ne pagrindinių jaunystėje nėra. Ne pagrindinius – močiutes arba aukles – jos dainuoja jau karjeros pabaigoje.
Operų, kur mecosopranas yra vienintelis pagrindinis herojus, – labai mažai. Operoje „Karmen“ aš – primadona, bet kiekgi galima Karmen dainuoti? Norisi ir kitų partijų.
Preciozilos partija „Likimo galioje“ – labai gera, didelė. Ją dainuosiu ne tik Kardife, bet ir kituose Jungtinės Karalystės teatruose.
2018-ųjų rudenį dirbsiu Barselonoje, „Liceu“ teatre. Ten bus statoma opera „Madam Baterflai“, kurioje dainuosiu Suzuki partiją. Jungtinėse Amerikos Valstijose dainuosiu Adaldžizą Vincenzo Bellini operoje „Norma“. Visi žino Normą, o Adaldžiza dainuoja tiek pat daug ir taip sudėtingai kaip ir Norma, tačiau kadangi yra mecosopranas, ją nelabai kas žino. Tad visos gėlės atitenka sopranui.
Jeigu operoje būna karalius ir karalienė, mecosopranu dainuojanti herojė visada būna karaliaus meilužė. Su tiek pat arijų, tokia pat sudėtinga partija kaip ir karalienės.
– Ne kartą skaičiau, kad primadonos – kaprizingos. Jos renkasi teatrus, kuriuose dainuos, dirigentus, kurie joms diriguos. Jos užsiplėšia pasakiškai didelį honorarą už spektaklį. Atvažiavusios dainuoti į svečią šalį jos pateikia aibę buitinių reikalavimų, o scenoje elgiasi kaip valdovės. 2016 metų Vilniaus festivalį Nacionaliniame operos ir baleto teatre atidarė pasaulinė žvaigždė – rumunų sopranas Angela Gheorghiu, labai graži moteris. Atlikusi numerį ji puldavo jaunam dirigentui į glėbį, o jis bučiuodavo jai rankas. Toks primadonos elgesys padvelkė naftalinu.
– Su A.Gheorghiu kartu dirbau Londono „Covent Garden“ teatre – dainavome šešis ar septynis Giacomo Puccini operos „Kregždutė“ spektaklius. Kaip kolegė ji – nuostabi, su ja labai lengva dirbti ir nėra jokių problemų.
Tačiau spektaklio metu ištaiso vieną kitą „fokusą“. Dėl to, kad publika pati sukūrė A.Gheorghiu kultą. Tai yra tapę cirku. Viename spektaklyje ji pradėjo diriguoti dirigentui, nes jai nepatiko tempas, kurį šis parinko.
Būna, kad nekaip jautiesi, trūksta oro ir dirigento tempas tau netinka. Tiesiog dainavimu jam parodai, kad tau diriguotų lėčiau arba greičiau. Paprastai dainininkas nesiima fizinių veiksmų ir nepradeda publikai matant demonstratyviai diriguoti dirigentui. Tai – didelis dirigento pažeminimas.
Kodėl tai pavadinau cirku? Tai tampa šou, ir publikai tai patinka. Patinka, kad jų numylėtiniai, jų išsvajotieji „paauklėja“ dirigentą ar kolegas. Ir publika susikuria tokį primadonos įvaizdį. Ji žino, kad iš Angelos galima to tikėtis, ir iš jos to laukia. Nori tokių dalykų sulaukti ir iš kitų solistų. Juk reikia žmonėms apie ką nors kalbėti.
– O jums tokie šou operoje patinka?
– Nepatinka. Aš labai gerbiu sceną, labai gerbiu publiką, labai gerbiu save ir savo darbą ir niekada nedaryčiau tokių dalykų. Juk yra operos žanro ribos, yra kultūros, etiketo ribos.
Visokių netikėtumų scenoje nutinka. Kartais reikia ir nustoti dainuoti – pasitaiko ekstremalių situacijų, tačiau jos itin retos. Paprastai kiekvieno spektaklio metu kas nors nutinka, tačiau stengiesi išlaikyti teatrinę paslaptį.
Pavyzdžiui, aš vieno spektaklio metu kritau ir išsinarinau nykštį, negana to, jis dar įskilo. O kita scena – muštynės. Ir ką gi, ekspromtu sugalvojau, kaip kovosiu, slėpdama tą ranką, kad niekas nesuprastų, jog kažkas nutiko, bet kad ir sau nepadaryčiau dar daugiau žalos. Nulipusi nuo scenos išskubėjau į ligoninę.
– Kažkada man esate sakiusi, kad opera – tai verslas. Bet mes, žiūrovai, matome spalvingą reginį, klausomės puikios muzikos ir dainininkų. Išėję iš spektaklio sakome: „Labai patiko“ arba „Nepatiko“ ir to verslo mechanizmo visai nežinome. Kaip jis sukasi?
– Operos spektaklio kūrimas – lyg didžiulis fabrikas. Opera – labai brangus menas. Reikia tik pagalvoti, kiek kainuoja dekoracijos, solistų, choro, orkestro muzikantų kostiumai. Jau vizualiai opera atrodo labai brangus dalykas.
Pasaulyje – daugybė aukščiausios klasės dainininkų, kurių kiekvienas turi savo agentą. Tos agentūros gyvena iš to, kad parduoda savo dainininkų paslaugas, – tarkime, to agento dainininkas dainuos tame spektaklyje už tam tikrą sumą pinigų.
Vienas didžiausių Europos teatrų – nenoriu jo įvardyti – turi storą knygą, kurioje – po 50 solistų pavardžių kiekvieno spektaklio kiekvienai partijai. Tarkime, opera „Karmen“: prie Karmen, toreadoro, Chosė, Mikaelos ir net mažų partijų – 50 žmonių sąrašas prie kiekvienos. Ir ką kai kada teatras daro? Atrankos direktorius užsimerkia ir baksteli šratinuku į tą sąrašą – va, tas solistas dainuos.
Ir kai tuos „burtus“ žinai, pagalvoji: „Šiandien ne mano diena – į mane nepataikė.“
Dainininko agento santykiai su teatro artistų atrankos direktoriumi nulemia labai daug. „O kodėl tam dainininkui turiu mokėti tiek tūkstančių, jeigu anam galiu mokėti mažiau?“ – galvoja atrankos direktorius.
Kadangi agentai gyvena iš dainininkų honorarų procentų, kaunasi už savo dainininkus. „Aha, jeigu tu nori tos mano žvaigždės už tokią sumą, tai turi į spektaklį paimti dar kitus tris mano dainininkus“, – derasi agentas su atrankos direktoriumi. Ką tai reiškia? Jeigu tas agentas į tą spektaklį įstatė net keturis savo dainininkus, kiti solistai iš kitų agentūrų neturi galimybių jame dainuoti. Va, čia ir yra verslas.
– O kur menas?
– O menas – scenoje. Jis trunka akimirką scenoje.
– Ir tai, kad puikiai žinote operos virtuvę, neišmuša jūsų iš vėžių?
– Ne. Kaip tik gerai, kai žinai. Jeigu nežinotum, galvotum: „O kodėl aš ten nedainavau, o kodėl manęs nepakvietė?“ Nusimintum.
– Su kuriomis operos žvaigždėmis esate dainavusi?
– A.Gheorghiu be konkurencijos yra didžiausia žvaigždė, su kuria dainavau „Kregždutėje“. Su italų baritonu Leo Nucci teko dainuoti Madride ir Londone. Su Velso solistu seru Brynu Terfeliu dainavome karališkajai šeimai koncerte Bakingamo rūmuose.
Su amerikiete Renee Fleming, B.Terfeliu, pasaulinio garso ispanų solistu Placido Domingo dainavau Londono olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijoje, kuri vyko karališkajame „Covent Garden“ teatre. Tame iškilmingame koncerte mes, kvartetas, dainavome L.van Beethoveno Devintosios simfonijos ištrauką – „Odę džiaugsmui“. „Odė džiaugsmui“ mane tiesiog persekioja. Ir tegul persekioja.
