Jauna moteris su sužadėtiniu Konstantinu Šulmanu (28 m.) vadovauja sėkmingai veikiančiai rinkodaros agentūrai „Some Agency“, o maisto tinklaraštyje where2eat_lithuania pasakoja skonių istorijas.
Dieną ji – ryžtinga rinkodaros agentūros kapitonė, zujanti projektų jūroje, o vakare – lėkštės guru, nuolatinė restoranų viešnia, lietuviams atverianti dar neragautus skonius.
Baigus ekonomikos studijas Vilniaus universitete kelionių aistra ir siekis įgyti magistro laipsnį privertė Juliją pakelti sparnus į Londoną.
Julijos gyvenimas kvepia kelionėmis, o jos istorijos desertas – dar ankstyvoje vaikystėje sutiktas būsimasis vyras, su kuriuo neseniai romantiškai parepetuota vestuvių fotosesija Paryžiuje, Versalyje.
– Kodėl grįžote gyventi į Lietuvą? Juk magistro laipsnį gavote Londone, o ir šiaip akys matė ne vieną patrauklų pasaulio kraštą.
– Ilgesys nugali. Visuomet ilgėjausi savo šalies ir visko, kas čia yra: maisto, netgi klimato, šeimos, gyvenimo būdo, žmonių mentaliteto. Ilgėjausi absoliučiai visko ir būtent tai mane visuomet skatino grįžti.
Blaškymasis labai vargina. Lyg ir esi išvykęs, kuri gyvenimą svetur, bet vis tiek nepailsdamas galvoji apie savo šalį. Tai trukdo judėti į priekį. Nugalėjo šaltas protas – teko pamiršti ambicijas, atsisakyti plano ir grįžti atgal.
Į Londoną išvykome drauge su Konstantinu, bet vis tiek grįžome čia. Lietuva yra mūsų meilės šalis – visi keliai atvedė čia. Kaskart keliaujant būna puiki nuotaika, atotrūkis nuo rutinos, bet niekuomet nebraukiau ašaros oro uoste, kad atostogos svetur baigiasi. Čia turiu savo namus, savo rutiną, šeimą, draugus, esu atradusi geriausius įvairių sričių specialistus ir net ūkininkus turgelyje, iš kurių perku braškes ar daržoves.
– Kokia veikla užsiėmėte Londone mokydamasi rinkodaros?
– Iš pradžių daug keliavau, dirbau modeliu, bet pagrindinis tikslas buvo įgyti profesinės patirties, žinių. Dar besimokydama keliavau pagal mainų programas, į stažuotes. Bet ilgiausias laiko tarpas gyvenant užsienyje buvo mokslai – magistro studijos. Iš to išplaukė pirmieji rinkodaros darbai būtent Londone. Šis miestas tapo pagrindu ir tikslu įgyti tarptautinį magistro laipsnį.
– Turite rinkodaros įmonę ir tinklaraštį apie maistą. Kur baigiasi darbas ir prasideda tiesiog širdžiai miela veikla?
– „Instagram“ tinklaraštis ir yra ta širdžiai miela veikla. Iš esmės viskas, kas susiję su mano ir būsimo vyro Konstantino darbu, yra mūsų aistra. Darome tai, ką mėgstame ir kur esame stipriausi, tai – rinkodara. Agentūra yra mūsų bendras kūrinys, tik mano būsimasis vyras atsakingas už vizualizaciją, kūrybą, o aš – už organizacinę dalį.
O tinklaraštis yra mūsų rinkodaros vaisius. Visos nuotraukos yra Konstantino, o tekstai, strategija – mano. „Instagram“ platforma tikrai nėra darbas, tai visai nekomercinė veikla. Tinklaraštis apibendrina, ką mes labiausiai mėgstame: maistą, gražias nuotraukas, naujas vietas.
– Ar kurdami „Instagram“ platformą tikėjotės sėkmės?
– Ši idėja buvo viduriukas tarp sėkmės ir tiesiog noro dalintis estetika su draugais ir tais, kurie ieško, kur lankytis. Neturėjome tikslo išgarsėti. Bet mes tokie žmonės – jei jau nusprendžiame ko nors imtis, stengiamės tai daryti kokybiškai ir iš visos širdies. Daug svarstėme, kad turinys neatrodytų padrikas, strategavome, bet toli gražu nesitikėjome tokios sėkmės.
Dabar jau jaučiame tam tikrą atsakomybę – ne visuomet gali lankytis restoranuose ir rengti apžvalgas. Tačiau jauti atsakomybę savo sekėjams, kurie laukia ir pradeda klausinėti: „Kur jūs dingote?“, ir tai tampa šiokiu tokiu darbu.
– Ar abi veiklos rūšys tokios pat smagios?
– Į kiekvieną darbą reikia pasinerti visa galva. Iš esmės kiekviena diena – skirtinga. Kiekvienas klientas pateikia skirtingas užduotis – nuo informacinių technologijų ir viešojo sektoriaus sprendimų iki kerinčios prabangos, todėl kasdien darome naujus dalykus. Čia dingsta monotonija, dienos kupinos emocijų.
– Kaip atsitiko, kad maistas tapo ne tik pragyvenimo, bet ir pasitenkinimo šaltiniu?
– Daugelis pažvelgę į mane mano, kad apsimetu, meluoju, bet aš tikrai mėgstu valgyti. Ir sužadėtinis. Tai mus ir suartino, nors nesame dideli gurmanai, nes vertiname ir paprastą maistą – tai labai svarbus mūsų socialinio gyvenimo aspektas. Mes kartu mokėmės nuo pirmos klasės, bet niekuomet per daug nebendravome, kol nepradėjome kartu pietauti. Pirmosios temos prie stalo buvo apie maistą ir rinkodarą.
Aistra maistui labiausiai atsiskleidė per keliones. Lietuvoje vietos pabosta, o išvykęs į užsienį supranti, kad iš pradžių skubi ne į muziejų, o sudaryti sąrašo, ką privalu paragauti.
– Kokios šalies restoranai labiausiai sužavėjo?
– Lietuvoje turime labai stiprių restoranų ir puikių šefų, patiekalų kokybė tikrai gerėja, bet negaliu sakyti, kad turime viską. Iki šiol užsinorėjus tikrai geros paelijos reikia važiuoti į Ispaniją. Taip pat ir dėl mėsainių. Yra puikių vietų, bet jei nori suvalgyti sultingą mėsainį, tokį atrasi tik Amerikoje. Labiausiai pasigendu Azijos virtuvės.
– Esate dažna oro uostų viešnia. Kokios šalies antspaudas pase jums vertingiausias?
– Kelionės yra mūsų įkvėpimo šaltinis. Keliaudami semiamės jėgų, plečiame akiratį. Net turėdami kelias laisvas dienas stengiamės kur nors ištrūkti.
Dažnai vykstu į Ameriką – ten gyvena dalis mano šeimos. Tačiau nežinia kodėl ta šalis mano širdies nepavergė. Nuvykusi į JAV supratau, kad esu tikra europietė, – mane žavi Barselona, Paryžius, Roma. Didžiausią įspūdį paliko Japonija. Ten dirbau modelio darbą, vykau gerai nemokėdama kalbos, visiškai viena – ši kryptis man leido suprasti, kad svarbu išmokti gyventi visiškai kitokioje aplinkoje, prisitaikyti prie jos. Tuo metu dar mokiausi mokykloje – ten atšvenčiau ir 18-ąjį gimtadienį.
– Kartu su sužadėtiniu užsiimate ta pačia veikla. Ar tai suartina?
– Nemeluosiu, dirbti kartu ne visuomet lengva. Abu aktyviai reiškiame savo nuomonę. Vienas kitą kartais pakritikuojame, o tai kiek prigesina romantiką.
Kita vertus, darbas – geriausias būdas kartu leisti laiką, tokiomis akimirkomis supranti, kad turi vieną, bendrą, gyvenimą. Kadangi abu esame darboholikai, nuo ryto iki vakaro įnikę į bendrą veiklą, tai suartina.
Grįžusi į Lietuvą tik pusantrų metų dirbau samdomą darbą, tuo metu kur kas mažiau laiko leisdavome kartu. Konstantinas padėdavo nudirbti mano darbus, o aš – jo, dėl to bendras projektas tapo natūraliu sprendimu. Mes – puiki komanda.
Beje, šis darbas ir buvo priežastis, nulėmusi mano sprendimą grįžti, – sužinojau apie programą, kuri pritraukia jaunus profesionalus iš užsienio, norinčius auginti Lietuvą. Tai mane įtikino, kad privalau čia grįžti. Net nesulaukusi interviu dėl darbo rezultatų ėmiau krautis lagaminus į Lietuvą.
– Kas vadovauja jūsų namų virtuvėje?
– Labai mėgstame gaminti, bet čia ir vėl pasireiškia mūsų skirtumai. Stengiamės valgyti kartu, bet gaminamės kiekvienas sau, nes mūsų skonis visiškai skirtingas. Mano racione vyrauja sveika, vadinamoji švari, mityba.
Esu iš tų moterų, kurios mielai keliauja į turgų, ieško naujausių receptų. Jei sekmadieniais turiu tokią prabangą, kai galiu neskubėdama supirkti produktus ir ilgai sukiotis prie puodų, tai mane verčia jaustis labai laimingą.
– Gal svajojate ir apie savo restoraną?
– Ne, restoranai tikriausiai liks tik mūsų hobis... O kas toliau? Na, mūsų verslas dar labai jaunas, dar bus daug nemiegotų naktų, kad galėtume jį pavadinti tvariu ir stipriu.
Vienas didžiausių planų dabar yra įgyvendinti savo svajonių projektą – vestuves. Ir žinome, kad tikrai liksime Lietuvoje.
– Ar žinote, kokį stilių rinksitės per vestuves?
– Pagrindines gaires jau turime, greitai subūrėme žmones, kurie mums pagelbės įgyvendinti vizijas ir svajones. Nesu nuotaka siaubūnė, kuri kasnakt sapnuoja savo vestuves. Žinau, kad mano šventę dekoruos Mantas Petruškevičius, esu rami, kad vieta atrodys fantastiškai.
Norime, kad maistas atspindėtų visas mūsų keliones, pomėgius, – tai bus vestuvių akcentas. Šis renginys bus skirtas mums, todėl nebus daug svečių ir 3 dienų fiestos.
