Penkmečio apžvalga: kodėl Lietuvoje nebėra vietos senukams

Greitoje laiko tėkmėje mes dažnai nesuspėjame susimąstyti, kiek daug per penkerius metus nutiko Lietuvoje ir pasaulyje, kitų žmonių ir mūsų asmeniniuose gyvenimuose. Keičiasi mados, papročiai, o tradicijos aižėja nuo naujų išbandymų. Vieni mūsų herojų tyliai pasitraukia į šešėlį užleisdami vietą jaunesniems, kiti bando išsilaikyti gyvenimo paviršiuje mesdami iššūkį amžiui.

 123RF nuotr.
 123RF nuotr.
 123RF nuotr.
 123RF nuotr.
 123RF nuotr.
 123RF nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Giedrė Šerpytienė

Jul 18, 2018, 6:16 PM

Jau tapo tradicija, kad žurnalas „Stilius“ kas penkerius metus atsigręžia į praeitį ir apžvelgia tai, kas labiausiai palietė mūsų širdis. Nuolat skubėdami ir dažnai neturėdami laiko net ramiam puodeliui kavos nestabtelime ir nesusimąstome, kaip nūdiena keičia mūsų gyvenimą.

Lrytas.lt siūlo paskaityti straipsnių ciklą, apžvelgiantį, kas pasaulyje ir Lietuvoje vyko 2013–2017 metais.

Nebėra vietos ne tiek senam amžiui, kiek senoms vertybėms. Per penkerius metus Lietuva taip godžiai rijo madingiausius pasaulio pyragaičius, jog net užmiršo, kad ant stalo visada turi būti ir juodos duonos.

Gerą skonį išstūmė kičas, elegancija pralaimėjo vulgarumui, laiko patikrintą kokybę pakeitė vienadienė piguva, natūralų grožį – dirbtinis, gyvą pokalbį – mygtukas „patinka“, privatumą – visiškas apsinuoginimas, vidinę kultūrą – vežiko riksmai.

O man liūdniausia, kad popierinį laikraštį skaitantį žmogų šiandien aptiksi nebent vaškinių figūrų muziejuje. Dabar visi smauko savo telefonus.

Ir jeigu pamatai popierinę knygą vartantį skaitovą, tai net nežinodamas pavadinimo gali spėti, kad skaitomi „stebuklingi“ patarimai, kaip susitvarkyti savo psichikos, bendravimo, karjeros ar meilės problemas, nes šiandien tapo madinga kiekvienam piliečiui parašyti bent po kelias pamokymų knygas. Nesvarbu, kad jos niekinės. Nesvarbu, kad tai tik žodžių srautas. Nesvarbu, kad rašytojas neturi atsakomybės skaitytojui, su savo knyga atimdamas iš jo pinigus ir laiką, o mainais neduodamas jokios išliekamosios vertės.

Tad senukams iš tiesų liūdna, kad popierius su spausdintu žodžiu šiandien yra naudojamas ne pagal tiesioginę paskirtį šviesti ir tobulinti žmogų, suteikti naudingos informacijos, priversti pamąstyti, o tik higienos reikmėms privačiame kambarėlyje.

Ne, tai ne katastrofa. Ne, nereikia baisėtis, kur nusirito pasaulis. Jis eina ten, kur turi eiti. Tik rėksnį visada geriau išgirsta minia. O šiandien tiems pigiems rėksniams atsirado puikių galimybių šūkalioti. Nes dabar jiems nebereikia lipti ant statinės miesto aikštėje – tam yra ne tik spaustuvės, spaustuvėlės jų „išminčiai“ skleisti knygose, bet ir nuostabieji socialiniai tinklai. Jie taip užvaldė gyvenimą, kad joks žmogus be jų nebegali kvėpuoti.

Neturi savo feisbuko paskyros? Nežinai, kas yra instagramas? Neseki prezidento jo tviteryje? Tai tu tikra iškasena, pabėgusi iš muziejaus... O tokioms senienoms šiandien nebėra vietos šiuolaikiniame pasaulyje.

Tad jei nenori būti ta beviltiška seniena, ir pats šliauži į virtualią erdvę, nes būtent joje vyksta gyvenimas. Žinios, faktai, įvykiai, nuomonės, komentarai – visa informacija bet kada po ranka. Puiku. Nepuiku yra kartu su greitos ir išsamios informacijos pasiekiamumu atsivėręs kanalizacijos vamzdis, kuriame maudosi pigioji visuomenės dalis. Tas pigumas prasideda asmenuke, o baigiasi išsamiu beraščio pareiškimu bet kokiu klausimu.

Net jeigu esi visiškas nulis arba netgi minusas, vis tiek turi galimybę pranešti pasauliui apie savo egzistavimą. O kuo tavo nuomonė kvailesnė, purvinesnė, kandesnė, tuo daugiau surenka patiktukų. Nėra jokio cenzūros filtro, kuris apsaugotų padorų pilietį nuo įžeidinėjimų.

Jei tave apspjauna gatvėje, dar gali ieškoti teisybės ir tikėtis, kad chuliganas bus pamokytas, o virtualioje erdvėje kiekvienas marginalas jaučiasi nebaudžiamas, todėl ir siautėja.

Aktorius Arūnas Sakalauskas „Stiliui“ šia tema yra pasakęs: „Kai esi nematomas, pasislėpęs, gali mėšlu apipilti bet ką. Taip darantys jaučia pasitenkinimą, komentuoja, pila purvą ant visų be išimties. Gal žmonės visada buvo tokie, tik nebuvo kur to išreikšti – nebuvo interneto.“

O rašytojas ir etiketo guru Giedrius Drukteinis prideda: „Išsišokėliai – tai tik laikinos pramogos dalis. Tačiau pažiūrėkite, kas iš tos pramogos gauna didžiausius pinigus.“

Būtent – pinigai. Šiandien jų galima užsidirbti iš virtualaus chuliganizmo. Na, dar iš ekshibicionizmo. Kuo daugiau žmonių pasikvieti į savo miegamąjį, tuo daugiau turi sekėjų, tuo labiau domini reklamos davėjus, tuo storesnė darosi tavo piniginė.

O kas tie chuliganai? Dažniausiai padorūs žmonės, turintis padorų gyvenimą. Tačiau virtualioje erdvėje padorumas nepaklausus. Todėl universitetinį išsilavinimą turinti moteris, kurią seka per šimtas tūkstančių gerbėjų, savo socialinėje paskyroje tampa gatvės mergše su puokšte keiksmažodžių. Ir tokį savo elgesį paaiškina tikrumu, savitumu, atvirumu ar dar kuo nors panašaus.

Kam tiek daug dėmesio skiriu tokiems žmonėms? Todėl, kad jie vadinami įtakingaisiais. „influenceriais“. Savotiškais šiandienos dievais, kurių žodis tampa kūnu, su kuriais atsibunda ir užmiega dešimtys tūkstančių Lietuvos piliečių, kurie pasako, kas madinga ir kas teisinga, ką pirkti ir kur linksmintis, ką valgyti ir kam ploti. Tiesiog – kaip gyventi, kad būtum „cool“.

Ir šis pastarasis penkmetis – jų sužydėjimo metas. Socialinių tinklų ikonomis tapo būrys humoristų ir žurnalistų, manekenių ir dainininkių. O daugiausia – šiaip tokių jokių, niekam nežinomų ir nieko nenuveikusių žmonių. Tačiau žinančių, kaip pasinaudoti visuomenės dėmesiu savo žinomumui didinti. O svarbiausia – iš to dar ir užsidirbti gražių pinigų. Vieša paslaptis, kad įtakingiausieji per mėnesį užsidirba tiek, kiek vidutinis bankininkas. Nes pasimaivymas su kokiu nors kremuku ar drabužėliu, vienas brūkštelėtas „postas“ jiems atneša po kelis šimtus eurų.

Šio verslo pradininke turbūt reikėtų vadinti Agnę Jagelavičiūtę, kuri prieš trejus metus paleido savo tinklapį stiliusos.lt. Tačiau ji labiausiai matoma ir girdima savo feisbuko paskyroje. Jos aštrus liežuvis pritraukė dešimtis tūkstančių sekėjų. Jos asmeninio gyvenimo viešinimas ir audringų komentarų sulaukianti elgsena viešumoje ne tik neatbaido, bet net kaip bites prie medaus traukia reklamos davėjus. Provokacija visada buvo jos draugė. O dabar tai padeda jos verslui. Nors pati Agnė sako: „Aš nesu skandalistė. Tiesiog mėgstu išsakyti savo poziciją. Esu ryški ir to nesigėdiju. Neturiu savybės graužtis dėl jau įvykusių dalykų. Atvirumas – mano asmeninė politika.“

Tačiau socialiniuose tinkluose yra ir kitokių įtakingųjų – mandagių, kultūringų, santūrių. Viena tokių – Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė, su kuria interviu skaitykite jau kitoje dalyje.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.