Pokalbiui Živilė laiko randa vėlų vakarą, mažyliui panirus į sapnų karalystę. Saldų sūnaus miegą tuo metu saugo Liudas. Mama tapusi televizijos žvaigždė šypteli: vaikas jau panašėja į tėtį. Sutuoktiniui viso pokalbio metu ji negaili gražių žodžių ir didžiuojasi nauju jo karjeros posūkiu – L.Basiulis ką tik buvo išrinktas Bendrovių ir institucijų teisininkų asociacijos prezidentu.
– Motinystė aplankė pačiame karjeros pakylėjime. Ar nebuvo šoko? Per metus įvyko pažintis su Liudu, užsimezgė draugystė, tada nėštumas, vestuvės – viskas lyg svaigioje karuselėje?
– Aš visada žinojau ir visiems sakiau, kad džiugiausia ir svarbiausia gyvenime – ne projektų sėkmės ar nesėkmės, o kai po darbų tavęs labai labai laukia namie. Tiesa, tada visi mane mokė: tu neskubėk taip sakydama, nes saviraiška svarbi ne mažiau, o labiausiai norime to, ko neturime. Bet kuriuo atveju sužinojus, kad laukiuosi, buvo daug džiaugsmo, buvo mintis, kad štai metas nutraukt tą gyvenimo etapą, kurio pagrindas – persidirbimas, ir pažiūrėti, kaip patiks kitokio pobūdžio persidirbimas.
Tiksliau, tada dar nenutuokiau, kad persidirbti televizijoje ir radijuje tam tikra prasme, ypač fizine, yra daug paprasčiau nei 24 valandas per parą būti atsakingai už tai, kokį žmogų užauginsi.
Mes su vyru daug skaitome apie tai, kad bendrai vaiko radai ir emociniam vystymuisi labai svarbus saugus gyvenimas nuo pat pirmųjų gimimo minučių, kūdikystės, ir nelabai tikime, kad „ai, tie vaikai kažkaip patys užaugs“. Neužauga jie patys, jie užauga tokie, kokiais mes jiems užaugti padedame, todėl atsakomybės čia, manau, daug daugiau nei bet kurioje kitoje veikloje.
Kalbant apie šoką, kai dar laukiausi, Liudo mama kartą tarstelėjo, kad „motinystė tau gali būti šioks toks kultūrinis šokas“, gal irgi turėdama mintyje tą mano įkritimą į darbus. Labai ryškiai įsiminiau tą pasakymą ir dar iki šiol svarstau, kiek toli ji buvo nuo tiesos. Man atrodo, kad ne taip ir toli. (Juokiasi.)
– Ar kada turėjote planą: kokia mama būsite, kaip atrodys laukimas, kaip pats pasirengimas ir galiausiai kokia gi ta motinystė?
– Visada žinojau, kad noriu vaikų, ir netikėjau tais, kurie sako, kad kol vaikai dar tik kūdikiai, „ryte pasidarius kavos tik vakare atsiranda laiko ją išgerti“. Maniau, kaip jau čia taip nerasi laiko kavai išgerti! Bet, va, kartais išties nerandi.
Motinystė man, be kita ko, yra priminimas, kad reikia kaip faktą priimti, kad dauguma „visuotinių tiesų“ ar klišių bet kada gali tapti ir tavo klišėmis bei tavo tiesomis. Ir labai dažnai tampa.
Motinystė – toks savotiškas „nuleidimas tavęs ant žemės“, o drauge ir pakylė-jimas į tokias aukštumas, kuriose nesi buvęs.
Kokia mama būsiu, nežinojau, bet jau dabar žinau, kad labai daug mokausi ir mokysiuosi iš savo vyro – gali skambėti neįtikėtinai, gali skambėti kaip bandymas pasigirti, bet tokio vyro aš nesu sutikusi gyvenime.
Jis turi be galo daug psichologinių žinių, kantrybės, meilės vaikams. Jis net tėvystės atostogas ima, iš pagrindinio darbo išeina (irgi būdamas karjeros sūkuryje), kad sukurtų kuo tvirtesnį ryšį su vaiku ir kuo gražiau jį augintų.
Niekada nėra pasakęs „ko tu verki, ko gi tau negana“, kaip kartais sako pavargusios mamos, niekada nėra sutrikęs, niekada nėra atsisakęs keltis vidury nakties sūpuoti, nešioti, atrauginti, keisti sauskelnių.
Aš visko iš jo mokausi – kantrybės, saugios aplinkos vaikui kūrimo, priminimo, kad vaikas dabar yra mūsų prioritetas ir niekas to negali net laikinai užgožti. Pavyzdžiui, jei turime susitarimą eiti pusryčių su draugais, o vaikas miega, aš pasiūlau jį kelti į vežimėlį ir eiti žinodama, kad jis gali nubusti, o vyras tada būtinai primins: bet ar taip darydami atsižvelgsime į vaiko interesus? Ir tada geriau vėluojame, nei trukdome vaikui. (Vėl nusijuokia.)
– Tiek eteryje, tiek TV koridoriuose rodėtės iki paskutinių nėštumo akimirkų. Ar sunku buvo suderinti laukimo audras ir profesinį aštrumą?
– Aštrumo vis mažėjo, mažėjo ir eterio jaudulys. Niekada nepamiršiu, kaip vedu laidą Lietuvos radijuje nėščia ir ateina laiškas į studiją: laba diena, radijo vadovai, kas atsitiko Kropaitei, kodėl ji taip lėtai, mieguistai ėmė kalbėti, nebeįmanoma klausytis laidų. Staigiai įsijungiau kitą pavarą ir likusią laidą vedžiau Jogailos Morkūno greitakalbe ir gyvumu.
Zita Kelmickaitė, mėgėja bjaurokai pakritikuoti jai mažiau patinkančius kolegas, irgi yra (ne man į akis, žinoma) pasakiusi: kiek ji dar sėdės ekrane visa nėščia?
O man gražu, kai laukimasis nėra slepiamas, – man atrodo, vis blogėjant gimstamumo rodikliams, reikia kuo labiau motinystę reklamuoti ir visoms besilaukiančioms kuo daugiau visur rodytis, gal tai skleistų žinią, kad laukimasis neizoliuoja tavęs ir kad laukdamasi gali nuveikti daugybę dalykų.
Žinoma, nesmerkiu ir tų, kurios renkasi kitokią gyvenimo trajektoriją, man atrodo, šiais pasirinkimų laikais turėti savo suvokimą, galėti rinktis yra stebuklinga.
Kai sužinojome, kad laukiuosi, išėjau iš „Labo ryto“ ir su vyru sutarėme, kad atsisakysiu visokių papildomų moderavimo projektų – rengsiu tik pokalbių laidą „Svarbios detalės“ LRT televizijoje ir ne daugiau, nei priklauso pagal etatą, dirbsiu radijuje. Tada teko atsisakyti labai daug įdomių pasiūlymų, kurie, tikiuosi, netrukus sugrįš.
Artėjant gimdymui prioritetai vis aiškiau dėliojosi ir dar labiau tolo nuo darbų – gimdymui, žindymui labai ruošėmės, lankėme daug kursų, bet, kaip sakė nuostabusis gydytojas Kęstutis Šklėrius, geriausiai gimdo tos, kurios būna iš kaimo glūdumos ir nieko neskaičiusios.
– Dieną, kai medikai apskaičiavo gimdymą, vedėte renginį. Nebuvo baisu, kad nesugebėsite, kūdikiui tai nepatiks ir jis paskubės?
– Buvo likusi viena ar dvi dienos, tai kūdikis tokiu metu jau būna išnešiotas ir jam gimti – kaip tik laikas. Kai kurios net bando natūraliais būdais skatinti, kad nevėluotų, pavyzdžiui, daug vaikščiodamos. Ir aš tikėjausi, kad stresas paspartins gimdymą (plačiai nusišypso). Tik, aišku, buvo rizika, kad paskutinę minutę reikės ieškoti naujos vedėjos, nes pirminė vedėja – gimdykloje. Bet energingoji renginio iniciatorė Agnė Zuokienė įkalbėjo – tada jau nedirbau nė viename iš darbų, jau beveik du mėnesius ilsėjausi, tad buvau beatsisakanti ir šio pasiūlymo. Bet „rizikuokime“, sakė Agnė, ir ji rizikavo labiau nei aš.
– Ar sunkus buvo gimdymas?
– Taip, bet nenoriu apie tai kalbėti...
– Ar žinojote kūdikio lytį ir rinkote jam vardą iš anksto?
– Vardus su vyru išrinkome praėjus gal dviem mėnesiams po pažinties, kai dar negalėjau būti tikra, ar išties tokie rimti jo ketinimai.
Su tuo metu išsakytais vardų pasiūlymais sutikau, todėl vėliau jau nebuvo kur trauktis, sūnų pavadinome Vėju.
– Esate sakiusi, kad vestuvės nėra tokios svarbios „šeimos schemoje“, vis dėlto santuokos įžadus su Liudu davėte prieš tapdami tėvais. Kažkas pasikeitė artėjant išskirtinei dienai?
– Aš gal labiau turėjau omeny, kad šiais laikais ir tokioje amžiaus grupėje man neatrodo labai baisu pirma susilaukti vaikų, tada susituokti, bet santuoka man atrodė svarbi visada.
Būtume gal ir laukę, bet gal mažiau logistinių nesklandumų, jei gimus vaikui esi susituokęs, – nereikia niekam nieko įrodinėti.
Tiesa, pavardės iki šiol nepasikeičiau, paso nepasikeičiau, o skrendame į kitų brangių žmonių vestuves, tad nežinau, ar oro uoste neatims vaiko. Juokauju.
– Ar tapus motina užliejo jausmai, apie kuriuos kalba gimdyvės?
– Man nuostabu žiūrėti į tą žmogutį. Matyti, koks jis trapus, gražus ir nepamainomas, suvokti, kiek skirtingų gyvenimo etapų jo laukia, suprasti, kad mes labai jį mylime ir mylėsime, todėl jo gyvenimas bus labai geras, bet turbūt ne kartą jam bus ir sunku, todėl reikės būti šalia ir mokyti, kad dauguma dalykų praeina.
Galėčiau valandų valandas į jį žiūrėti. Taip, tiesą sakant, ir darau. Tad turbūt galima sakyt, kad užliejo.
– Papasakokite apie dieną, kai tapote tėvais.
– Buvo be proto karšta diena, pamenu, nuo pat ryto buvo labai garsus pjaunamos žolės garsas, o aš jaudinausi, nes buvau pamiršusi, kad naujagimiai pirmą mėnesį nelabai girdi.
Liudas iš ligoninės išvyko parvežti „Vėjo gimtadienio desertų“, tada juos valgėme, daug juokėmės, graudinomės, buvo be galo šviesu ir gera.
– Kokia buvo pirma akimirka suvokus, kad tapote mama?
– Sako, kad ji ateina dar vėliau... Man iki šiol arčiausia buvo gal ta, kai jį skiepijo ir man ašaros bėgo girdint, kaip verkia iš skausmo.
– „Tai pats sunkiausias mano darbas“, – ištarėte dar prieš interviu.
– Taip, ir tai labai lemia nepatirtas ir stiprus suvokimas, kad tam žmogučiui tavęs reikia nuolat, jog absoliučiai nė akimirką tu nenusimuilinsi, kad tai, koks jis užaugs, priklauso nuo tavęs.
Etatas šiaip neprastas: daug keliaujame po Lietuvą, pajūrį, sodybas, valgome lauko kavinėse, ragaujame Liudo ruoštus valgius, geriame nealkoholinį alų, maudomės ežeruose, skaitome knygas apie tėvystę.
Nuostabi vasara pasitaikė, nesėdėsi daugiabučiuose. Jei iš šono skamba idiliškai, tai pasakojimą paįvairinsiu faktu, kad apie šeštą vakaro jau būname visiškai nusivarę nuo kojų ir pradedame galvoti apie miegą.
– Esate televizijos žmogus, o šioje srityje viskas vyksta sezoniškai, kada planuojate grįžti į darbus?
– Nuo radijo trumpam pailsėsiu, o nuo spalio „LRT kultūros“ kanale pamainomis su dviem kolegomis vesiu „Kultūros žinias“. Tai visiškai nauja kasdienė laida, dėl to iššūkių bus, bet ji nereikalauja darbe būti kasdien, todėl pasiūlymas man labai tiko.
Be to, ją kurs nuostabūs LRT profesionalai, kuriais be galo žaviuosi, todėl nuoširdžiai nudžiugau, kai buvau pakviesta prisidėti.
Pokalbių laidos „Svarbios detalės“ šį sezoną eteryje, deja, nebelieka, dėl to labai liūdna, bet tikiu, kad visko dar bus ateity – jau dabar gavau ne vieną netikėtą TV pasiūlymą, dėl to mielos laidos netektį išgyventi lengviau.
