This site uses cookies to ensure that we deliver you the best user experience. By continuing to browse the site you are agreeing to our use of cookies. For more information please see our COOKIE POLICY.

Žilvinas Grigaitis serga vėžiu: „Tokių sunkių metų kaip šie dar nebuvo“

Laima Žemulienė

 Žilvinas Grigaitis.
Žilvinas Grigaitis.
 „Žmogaus organizmas – toks dalykas: jaučiamės puikiai, bet nežinome, kas darosi ten, viduje, – toje juodojoje dėžėje“, – kalbėjo Žilvinas Grigaitis.
„Dolce vita“ pojūtį paveldėjau iš savo mamos, kuri buvo atviros širdies ir mokėjo džiaugtis gyvenimu“, – prisiminimais dalijosi verslininkas.
 „Žmogaus organizmas – toks dalykas: jaučiamės puikiai, bet nežinome, kas darosi ten, viduje, – toje juodojoje dėžėje“, – kalbėjo Žilvinas Grigaitis.
 Žilvinas Grigaitis.
 Žilvinas Grigaitis.
 Žilvinas Grigaitis.
 Žilvinas Grigaitis.

Verslininkas Žilvinas Grigaitis (48 m.) atrodo lyg žmogus ne iš čia, ne iš apniukusios Lietuvos, o atvykęs iš Holivudo, kur visada šviečia saulė, kur visi šypsosi, kur iki paryčių vyksta audringi vakarėliai ir sukasi dideli pinigai. Visada stilingas, besišypsantis, lengvai atsipalaidavęs. Tikras saldaus gyvenimo ambasadorius!

Bet gyvenimas gali pasisukti visai kita linkme. Pastaruoju metu Žilvinas grumiasi su klastinga liga – prostatos vėžiu, stengiasi išlaikyti gerus santykius su žmona Australijos piliete Elle Martin-Grigaitis, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.

„Turbūt tokių sunkių metų kaip šie man gyvenime dar nebuvo. Sudėjus viską, kas vyko versle, kas vyko asmeniniame gyvenime, kas vyko aplinkui mane – draugų gyvenime, kokių situacijų buvo, tokio juodojo mėnulio, kuris taip persekiotų mane ir žmones, kuriuos pažįstu, tikrai neatsimenu.

Atsikeli rytą, saulė šviečia, viskas labai gražu ir nueini pasidaryti tam tikrų tyrimų į medicinos įstaigą. Kiekvienais metais darausi tyrimus – kai kuriose mano darbo sutartyse nurodyta, kad privaloma kasmetė sveikatos patikra. Gydytoja mane pasisodina ir sako: „Arba čia yra klaida, arba jūsų padėtis labai bloga.“ Kraujo tyrimas parodė, kad man gali būti trečios arba ketvirtos stadijos prostatos vėžys.

Tyrimai buvo padaryti antrą kartą. Jų rezultatai buvo dar blogesni – prostatos vėžys tarp trečios ir ketvirtos stadijų“, – pasakoja Žilvinas.

Verslininkas Žilvinas Grigaitis (48 m.) atrodo lyg žmogus ne iš čia, ne iš apniukusios Lietuvos, o atvykęs iš Holivudo, kur visada šviečia saulė, kur visi šypsosi, kur iki paryčių vyksta audringi vakarėliai ir sukasi dideli pinigai. Visada stilingas, besišypsantis, lengvai atsipalaidavęs. Tikras saldaus gyvenimo ambasadorius! J.Stacevičiaus nuotr., stilius ir makiažas: ZAG Fashion Studio ir Alessandro International.

– Ta žinia trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus?

– Taip. Man buvo sunku suprasti tai, aš to nesuvokiau. Atrodė kaip iš kino filmo. Bet kad tai man atsitiko – jokiu būdu.

– Ar jūs analizavote, kodėl taip atsitiko?

– Ne. Žinojau šeimos ligos istoriją: senelis mirė nuo prostatos vėžio, tėtis taip pat sirgo vėžiu, bet jį nugalėjo – pagijo. Gydytojai man visada užsimindavo, kad labai atidžiai į tai reikia atkreipti dėmesį. Tačiau kai nesitiki tokios žinios, jos tuo momentu dar nesupranti. Bet paskui jau pradedi suvokti, kas atsitiko.

Žmogaus organizmas – toks dalykas: jaučiamės puikiai, bet nežinome, kas darosi ten, viduje, – toje juodojoje dėžėje. Žmogaus organizmas, kaip ir lėktuvas, turi juodąją dėžę. Ir kai tą dėžę atidarysi, paaiškės – tau liko nedaug. Kadangi nieko nematei ir nedarei.

Atsisėdau, paėmiau popieriaus lapą ir pagalvojau – okay, jeigu man liko gyventi trys ar keturi mėnesiai su tokia diagnoze, reikia kai ką parašyti – kaip ir planą. Kad būtų visiems lengviau. Su kuo susitaikyti, kam ką palikti ir kaip nesukelti aplinkiniams jokių rūpesčių, jeigu aš iš šito pasaulio išeisiu nelauktai ir per anksti.

Aš žinau, ką reiškia paveldėti turtą, ką reiškia tvarkytis dokumentus ir jausti atsakomybę. Tad mano noras buvo kuo mažiau sukelti aplinkiniams problemų ir išlikti kuo paprastesniam, į daugelį dalykų pasižiūrėti labai lengvai, diplomatiškai ir su šypsena. Taip, kaip mano mama norėjo išeiti iš šio gyvenimo, o ji išėjo labai netikėtai.

Tik tame sąraše buvo vienas noras – nenoriu būti palaidotas, aš noriu, kad mano pelenai būtų išbarstyti jūroje. Gal ant kapo, kur yra palaidoti mano tėvai, bus iškaltas mano vardas ir pavardė, bet fiziškai aš tikrai nenoriu būti kape, žemėje.

– Bet jūs nenuleidote rankų – lankėtės pas gydytojus. Kodėl nusprendėte pasitikrinti sveikatą ir užsienyje?

– Kad turėčiau antrą nuomonę. Ir Lietuvoje, ir užsienyje atlikti tyrimai sutapo. Nuo balandžio pradžios prasidėjo tyrimų ir vertinimų karuselė. Sunkiausia buvo laukti vieno tyrimo, paskui kito, tada – atsakymų. Tai kaip tiksinti ilgo veikimo bomba. Tai pareikalavo daug pastangų.

Buvo daromi įvairūs tyrimai, kurie turėjo patvirtinti mano susirgimo stadiją. Iš pradžių juos dariau net kelis kartus per savaitę, kas dvi savaites. Dabar – kas tris savaites, nes vartoju tam tikrus vaistus ir papildus. Jų Lietuvoje nėra. Nesivelsiu į detales, bet galiu pasakyti, kad mano sveikata dabar stipriai pagerėjusi. Naujausi tyrimai parodė, kad situacija suvaldyta. Tikėtina, kad aš tą negandą nugalėsiu. Kad tą juodą gyvenimo etapą, kuris man metė tokį iššūkį ir suteikė tiek daug apmąstymų, įveiksiu.

– Užsiminėte, kad mama iš šio pasaulio išėjo netikėtai. Papasakokite apie savo tėvus.

– Kai patekau į tokią situaciją, supratau savo tėtį, kuris apie 10 metų buvo sirgęs keliomis ligomis: jį buvo ištikę keli insultai, infarktas, onkologinė liga. Ir jis sugebėjo su jomis susitvarkyti. Mano tėvas Sigitas Grigaitis buvo žinomas sportininkas, lengvaatletis, visą gyvenimą atidavęs sportui. O mano mama klausdavo: „Kodėl tam žmogui, kuris buvo stiprus, gražus, dėl kurio visas Kūno kultūros institutas mirė, duota tiek negandų?“

Mano mama Milda Grigaitienė buvo baigusi Kūno kultūros institutą Kaune ir Vilniaus pedagoginį institutą, dirbo pedagoge. Paskui ilgą laiką dirbo prekyboje, ėjo aukštas pareigas įvairiose prekybos įstaigose. Vėliau įkūrė savo verslą. Tačiau jai teko pasitraukti iš visų verslų, kai tėtis sunkiai susirgo. Ji ilgą laiką jį prižiūrėjo, turėjo ir pagalbininkę, galėjo sau tai leisti. Finansiškai jie gyveno gerai.

Matyt, kiekvieni tėvai stengiasi savo vaikus apsaugoti ir neparodyti, kokia yra tikroji padėtis. Labai gaila, kad išvykęs į Australiją (2012 m. balandį Žilvinas vedė tos šalies pilietę verslininkę, buvusį modelį Elle Martin. – Red.) nemačiau, kad slaugant tėvą mamai tikrai reikia pagalbos, kad jai depresija. Ji labai išgyveno dėl jo.

Tačiau daugelio dalykų aš nemačiau, nebuvau šalia tada, kai manęs reikėjo, per daug egoistiškai rūpinausi savo gyvenimu, per atsainiai pasižiūrėjau į tėvus ir dėl to jaučiu širdgėlą. Nors ir įtariau, kad turėčiau įdėti daugiau pastangų, bet mama visada sakydavo: „Kol mes kartu, mumis nesirūpink, žiūrėk savęs.“

Mano sąžinė nusiramino, kai vis dėlto spėjau grįžti iš Australijos ir su tėte atsi-sveikinti. Buvo labai sunku jį matyti onkologijos ligoninėje Kaune, man tai įstrigo į atmintį visam gyvenimui.

Tėtis mirė prieš trejus metus, jam buvo 74-eri. Mama mirė anksčiau – prieš penkerius metus, jai buvo 69-eri. Jos palaikai buvo kremuoti, o urna laikoma namie. Tėtis tada paprašė juos palaidoti kartu.

Ir kai tėtis išėjo iš šio pasaulio, surengiau su jais atsisveikinimą Kaune, Vytauto bažnyčioje. Buvo už širdies griebiantis atsisveikinimas – žmonių prisirinko pilna Vytauto bažnyčia: kaimynai, draugai, mokslo draugai, sportininkai, treneriai. Vienintelį dalyką pamiršau padaryti – tai atsistoti prieš visus ir padėkoti, kad atėjo atsisveikinti su mano tėvais, kurie buvo nuostabūs žmonės. Aš buvau ką tik išlipęs iš lėktuvo, apimtas emocijų.

Bet kai sėdėjau ir rašiau savo lapą, pagalvojau, kad šiais socialinių tinklų laikais gal reikėtų ką nors kita sugalvoti. Jokio atsisveikinimo aš nenorėčiau. Geriau, kad žmonės prisimintų mano šypseną.

Verslininkas Žilvinas Grigaitis (48 m.) atrodo lyg žmogus ne iš čia, ne iš apniukusios Lietuvos, o atvykęs iš Holivudo, kur visada šviečia saulė, kur visi šypsosi, kur iki paryčių vyksta audringi vakarėliai ir sukasi dideli pinigai. Visada stilingas, besišypsantis, lengvai atsipalaidavęs. Tikras saldaus gyvenimo ambasadorius! J.Stacevičiaus nuotr., stilius ir makiažas: ZAG Fashion Studio ir Alessandro International.

– Žilvinai, bet man jūs – visada saldaus gyvenimo ambasadorius. Reziduojantis visur: vakarėliuose, prekės ženklų pristatymuose, klubuose, pasaulinio garso renginiuose. Žmogus, be kurio neapsieina linksmybės ir Vilniuje, ir Melburne ar Sidnėjuje, ar net Dubajuje. Žmogus, mokantis džiaugtis gyvenimu ir mėgautis jo malonumais, dėl to kitiems keliantis pavydą ir net pyktį. Visada iš jūsų sklinda ta feliniška „dolce vita“ (išvertus iš italų kalbos – saldaus gyvenimo) dvasia.

– „Dolce vita“ pojūtį paveldėjau iš savo mamos, kuri buvo atviros širdies ir mokėjo džiaugtis gyvenimu. Buvo metas, kai finansiškai mes labai gerai gyvenome. Ji visiems padėjo – pinigais, daiktais, geru žodžiu. Kauno restoranuose „Žalias kalnas“, „Kaukas“, „Metropolis“, pirtyse vykdavo pobūviai, gimtadieniai, vardadieniai, priėmimai. Būdavo kviečiama šimtai žmonių.

Mama mėgdavo švęsti, viską organizuoti. Ji buvo labai graži, labai charizmatiška – mėgo šokti, gražiai rengtis, gerai atrodyti. Stengėsi būti visiems gera, padėti giminėms, artimiesiems. Ir tėtis buvo labai gražus, bet jis buvo ramesnio būdo, labai diplomatiškas. Jie vienas kitą stipriai palaikė.

Ne, vakarėliai nėra mano gyvenimo tikslas. Jei kas nors atidžiau pažiūrėtų į kai kuriuos vakarėlius, renginius, į kuriuos aš einu, suprastų, kad tai – verslo susitikimai, verslo išraiška ir komunikacija. Aš dirbu korporatyvinės rinkodaros ir komunikacijos srityse. Būti verslo konsultantu – vadinasi, žinoti viską.

Man reikia matyti ir žinoti, kas vyksta ne tik Vilniuje, bet ir Rygoje, Taline ar Varšuvoje, ką ir kaip konkurentai, pasaulinės bendrovės daro, planuoja ir elgiasi. Verslas yra labai mobilus, visi stengiasi neprisirišti prie vieno sprendimo, prie vieno žmogaus ar situacijos, šalies ar gyvenimo būdo.

Prieš ekonominę krizę bendrovės labai daug sau leido ir ieškojo būdų, kaip pasireikšti, prisistatyti. Aš galėjau susipažinti su tam tikrų sričių žmonėmis, kurių patirtis man buvo įdomi. Jiems mano patirtis buvo įdomi po studijų ir darbo Londone.

Iš profesijos esu ekonomistas. Londono universitete baigiau ekonomiką ir verslo administravimą. Lietuvos žemės ūkio akademijoje apsigyniau ekonomikos magistro laipsnį. Ten stojau, kai tėvai neleido studijuoti architektūros Vilniuje. Ir taip atsitiko, kad iš pirmo kurso jau neėmė į sovietų kariuomenę.

– Bet jus sutikus nusmelkia mintis – šis žmogus ne iš čia. Jūs tarsi atkeliavęs iš kitos šalies, kur šviečia saulė, kur žmonės gyvena linksmai. Vilnius jūsų polėkiui ir mostams – per mažas miestas.

– (Linksmai juokiasi.) Aš esu kilęs iš senos giminės iš tėčio pusės. Giminės medis – didelis. Mano gyslomis teka ne tik lietuviškas kraujas, gali būti ir vokiško, ir žydiško. Mano seneliai yra gavę Pasaulio tautų teisuolio medalį už išgelbėtas tris žydų mergaites per Antrąjį pasaulinį karą. Senelių medis yra pasodintas Jeruzalėje.

Taip, aš būnu ne vien tik Lietuvoje – verslo reikalais skraidau po pasaulį. Taip pat lankausi žirgų lenktynėse „Melbourne Cup“ ir teniso turnyruose Melburne „Australian Open Tennis“, Dubajaus ar Majamio meno mugėje, automobilių lenktynėse „Formulė 1“, mados pristatymuose ar mados dienose Paryžiuje, Berlyne ar Milane. O kur dar privatūs renginiai, gimtadieniai ar deimantų pristatymai už uždarų durų. Ir visur po renginių vyksta uždari vakarėliai, į kuriuos gaunu kvietimus.

Verslininkas Žilvinas Grigaitis (48 m.) atrodo lyg žmogus ne iš čia, ne iš apniukusios Lietuvos, o atvykęs iš Holivudo, kur visada šviečia saulė, kur visi šypsosi, kur iki paryčių vyksta audringi vakarėliai ir sukasi dideli pinigai. Visada stilingas, besišypsantis, lengvai atsipalaidavęs. Tikras saldaus gyvenimo ambasadorius! T.Bauro nuotr.

– O koks jūsų verslas, Žilvinai? Daugelis ironizuoja, kad Grigaitis – vakarėliuose, tai kada ir kur jis dirba, iš kur pinigų gauna?

– Šiais laikais darbas virtualus. Aš dirbu pagal verslo liudijimą, bet yra padaryta tam tikrų investicijų, taip pat paveldėtas turtas. Dešimt metų konsultuoju bendroves verslo strategijos ir komunikacijos klausimais. Taip pat rinkodaros, ryšių su visuomene, prekės ženklų valdymo klausimais. Turiu klientų ne tik Lietuvoje.

Pavyzdžiui, Lietuvoje pristačiau turkų oro linijų naujos kartos verslo klasę, kai jos pradėjo skraidyti į Vilnių naujausiu „Boeing“. Rūpinausi vokiečių grožio koncerno „Alessandro International“ reikalais, teikiau komunikacines konsultacijas pasauliniam prancūzų koncernui „Pernod Ricard“. O kur dar darbas su lietuviškomis kompanijomis!

Yra labai daug verslo formų – matomų ir nematomų. Aš atsirenku, su kuo noriu dirbti. Atsirenku tematiką, darbo sritis.

– Ar pelningas jūsų verslas?

– Ką reiškia pelningas? Yra projektų pelningų ir yra nepelningų. Kartais sekasi, kartais tave gali apvilti tavo verslo partneriai, gali neatsiskaityti. Tai yra verslo pasaulio kasdienybė. Bet yra situacijų, kai ne pinigai yra svarbu, o aplinka, forma, žmonės. Kartais reikia plačiau pažiū-rėti į situaciją, kad laimėtum daugiau. To išmokau Australijoje.

– Kokį beprotiškiausią poelgį esate padaręs spontaniškai?

– Turkijoje nuo dviejų kilometrų aukščio kalno šokau parašiutu. Tada atrodė, kad padariau didžiausią nesąmonę. Nušoki nuo kalno, paskui pakyli į dviejų su puse kilometrų aukštį, kur po kojomis nematyti nieko, tik paukščiai.

Su instruktoriumi sukome ir sukome ratus po erdvę virš įlankos netoli Dalamano miesto. Patikėkit, man tai buvo vienas didžiausių iššūkių, į kurį pastūmėjo mano žmona Elle. Ji sėdėjo apačioje ir juokėsi. Nusileidęs 15–20 minučių negalėjau atmerkti akių, nes buvo labai baisu.

– Kokią beprotišką sumą pinigų esate išleidęs beprotiškam dalykui?

– Ne vieną tūkstantį JAV dolerių kengūrų kailio kailiniams, kuriuos kažkada pamačiau Niujorke ir kurių man labai reikėjo. Juos – vieną iš pasaulio prabangos ženklų – pamačiau parduotuvės vitrinoje. Užėjau. Pasimatavau – okay. Išėjau, sekundę pagalvojau, grįžau ir nusipirkau.

Finalas toks – jie spintoje, porą kartų per metus apsivelku. Maniau, kad juos bus galima dėvėti kaip kailinius. Pasirodo, ne. Juos nešioji kaip aksesuarą, kaip grožį. Jie nėra šilti, jų negalima sušlapinti, jie skirti dėvėti pavasarį ar net šaltesnę vasaros dieną. Ko tik nepadarai dėl grožio, dėl emocijos!

– Ar esate metęs pinigėlių į Trevio fontaną Romoje – dešine ranka per kai-rįjį petį?

– Esu. Roma – tai vienas tų miestų, į kuriuos visada malonu grįžti.

– Galbūt ten susitiksite su žmona Elle ir gyvenimą po nesusipratimų virtinės pradėsite iš naujo? Juk jūs – neišsiskyrę?

– Taip, su Elle mes neišsiskyrę, bet šiuo metu gyvename atskirai. Bet tai nereiškia, kad esame susipykę. Elle visada buvo nepriklausoma moteris ir aš ją gerbiau. Tai moteris, kuri gyvenime pakankamai daug pasiekusi, nemažai Australijoje uždirbusi, gyvenusi labai įdomų, labai aktyvų gyvenimą. Valdyti tokios moters, įstatyti jos į kokius nors rėmus nereikia, nes tai būtų labai didelė klaida. Aš ją priėmiau tokią, kokia ji yra.

Verslininkas Žilvinas Grigaitis (48 m.) atrodo lyg žmogus ne iš čia, ne iš apniukusios Lietuvos, o atvykęs iš Holivudo, kur visada šviečia saulė, kur visi šypsosi, kur iki paryčių vyksta audringi vakarėliai ir sukasi dideli pinigai. Visada stilingas, besišypsantis, lengvai atsipalaidavęs. Tikras saldaus gyvenimo ambasadorius!  J.Stacevičiaus ir T.Bauro nuotr.

– Žilvinai, bet jūsų valdyti taip pat neįmanoma.

– Galbūt. Ir įvyko tam tikrų neatitikimų. Įdėti mane į dėžutę ir joje laikyti irgi būtų neprotinga.

– Elle pasakė, kad jūs nesukurtas santuokai. Tačiau ji pasakė ir taip: „Jis man brangus.“ Ir dar: „Tiesą sakant, manau, kad jis kartais mano, jog yra laisvas. Sunku išlaikyti bendrus dalykus gyvenant skirtingose šalyse.“

– Bet ji užmiršo vieną dalyką – kad yra vyras šalia. Ne sūnus, ne draugas, ne giminaitis, o sutuoktinis. Vienas dalykas yra baltinius skalbti savo sūnui, kuriam tuoj bus 30 metų, juos lyginti ir važinėti jam patalynę keisti, tačiau savo vyrui per penkerius metus nė karto neišlyginti baltinių! Bet aš viską suprantu, jos ryšys su sūnumi – labai stiprus.

– Kaip suprantu, susitiko du vyrai – jūs ir jos sūnus Boydas, kurie vienas kitam pradėjo pavydėti tos moters?

– Na, apie tai nediskutuosiu. Bet ir ne-slėpsiu – taip. Prieš mūsų vedybas sūnus yra jai metęs nemažai akibrokštų – ką tu čia dabar sugalvojai, aš tau nupirksiu šuniuką, tavo gyvenimas jau baigtas. Pati Elle yra apie tai pasakojusi. Mūsų vedybos jam buvo didelė staigmena.

Taip, mudu su Boydu buvome pažįstami, jų namuose esu lankęsis ne kartą, kai dar buvo gyvas pirmasis Elle vyras. Vienas dalykas būti draugais, kitas dalykas būti šeima. Aš jį priėmiau tokį, koks jis yra, ir viskas buvo gerai. Bet jeigu jis mano, kad aš jam esu konkurentas dėl turto, toli gražu. Man, gink Dieve, nereikia to, ką jie turi iš anksčiau, kas priklausė jo tėvui ir ką jis paveldėjo po jo mirties.

Mes su Elle esame pasirašę vedybų sutartį, kurioje nurodyta, kad tai, ką ji turėjo iki santuokos, yra jos, tai, ką turėjau aš, – mano, o tai, ką užgyvensime santuokoje, bus abiejų.

Vieno dalyko nepaminėjau – reikia suprasti, kas yra australai, koks jų mentalitetas ir gyvenimo būdas. Australai – tai žmonės, kurie meldžiasi tiktai pinigams. Ir santykiai šeimoje, tarp draugų, pažįstamų yra tik piniginiai.

Kol tai supratau, užtruko ne vienus metus. Australijos, kaip jaunos šalies, vertinimo kriterijus yra pinigai. Gyvenimo tikslas – kuo geresnė mašina, kuo geresnis namas, kuo geresnis gyvenamasis rajonas.

– Žilvinai, bet jums tai patinka. Jūsų butas – įspūdingas.

– Mano nekilnojamasis turtas irgi kainuoja šešiaženkles sumas, bet aš to nesureikšminu. Aš noriu gyventi patogiai, bet nereiškia, kad tai turi būti gyvenimo siekiamybė. Ką aš turiu, man to užtenka.

– Ar pavasarį pranešėte Elle apie savo sveikatos būklę, tyrimus?

– Ji dabar žino. O pavasarį... Elle man po vedybų buvo pasakiusi tokį dalyką – ji 10 metų prižiūrėjusi savo pirmąjį vyrą, kuris sirgo vėžiu ir nuo jo mirė. Ir jeigu man kas nors panašaus atsitiktų, galbūt nereikėtų tikėtis, kad ji mane prižiūrės, nes ji ir taip prisikentėjo – prarado geriausius savo gyvenimo metus.

Tada aš tai priėmiau lengvai – kas man gali atsitikti, aš jaunas, neseniai atšventęs 40-metį? Taip, ji nuėjo gana sunkų gyvenimo etapą, kai prižiūrėjo vyrą, įdėjo į tai daug pastangų, išleido daug pinigų jam gydyti. Aš puikiai suprantu ją.

Ir kai man tai atsitiko, pagalvojau: „O kodėl jai turiu sakyti? Ar sulauksiu kokios nors užuojautos? Ar man reikia iš jos užuojautos? Gal ne. Tad kam nervinti žmogų?“ Pagalvojau, kad, kol nežinosiu tikrosios savo padėties, nieko jai nesakysiu. Niekas to nežinojo.

Kai viskas paaiškėjo, parašiau jai elektroninį laišką – norėjau, kad ji tai sužinotų iš manęs, o ne aplinkiniais keliais. Tada ji buvo Australijoje. Ji atsakė tik po kiek laiko. Gana formaliai. Taip, Elle – faina, ji mane užbūrė savo šypsena. Jei ne meilė, tai kam būčiau beldęsis į tą Australiją? Aukojęs daugelį dalykų? Net bendravimą su savo tėvais paskutiniais jų gyvenimo metais ir su savo dukra?

Verslininkas Žilvinas Grigaitis (48 m.) atrodo lyg žmogus ne iš čia, ne iš apniukusios Lietuvos, o atvykęs iš Holivudo, kur visada šviečia saulė, kur visi šypsosi, kur iki paryčių vyksta audringi vakarėliai ir sukasi dideli pinigai. Visada stilingas, besišypsantis, lengvai atsipalaidavęs. Tikras saldaus gyvenimo ambasadorius! J.Stacevičiaus nuotr., stilius ir makiažas: ZAG Fashion Studio ir Alessandro International.

– Gal tada, pavasarį, kreipėtės pagalbos į savo pirmąją žmoną Jūratę, gydytoją?

– Taip. Ji man padėjo.

– Ar bendraujate su savo dukra Anna Greta iš pirmosios santuokos? Kažkada savo bute jai buvote įrengęs kambarį.

– Viskas keičiasi. Skauda širdį, bet... Prieš kelerius metus ji yra pasakiusi, kad aš neturiu teisės apie ją kalbėti spaudai. Aš gerbiu jos apsisprendimą, jeigu jai kuo nors nepatinka mano elgesys. Ji studijuoja mediciną.

– Iš kur semiatės jėgų pakelti negandas, ištverti tokius sudėtingus santykius su žmona Elle, dukra? Gal tie vakarėliai – priešnuodis vienatvei?

– Saldus gyvenimas turi daugybę veidų. Bet aš labai mėgstu vienatvę. Aš mėgstu tylos terapiją. Kartais gera visą dieną nieko nedaryti, pasėdėti namie vienam – be muzikos, be televizoriaus, be telefono. Aš mėgstu Palangoje savo namuose būti vienas, nueiti vakare 10 kilometrų palei jūrą vienas. Ir puikiai jaučiuosi – mane tai įkrauna. Kartais bendravimas tikrai yra varginantis.

– Sunkią akimirką vieni šaukiasi Dievo pagalbos, kiti griebiasi alkoholio, treti tiki antgamtine talismanų galia. Gal turite talismaną?

– Galima sakyti, kad taip. Po savo tėvų mirties išlydžiau jų vestuvinius žiedus. Pagal mano eskizą juvelyras padarė auksinį žiedą, kurį mūviu, kai kur nors keliauju. Tai – prisiminimas apie mano šeimą, mano tėvus. Kai mūviu tą žiedą, ir tėvai su manimi visur keliauja.