Būtent toks Nerijaus įvaizdis susiformavo Rusijos reklamos rinkoje. Tačiau yra ir kita ne mažiau pikantiška jo įvaizdžio dalis – jis, kaip ir garsusis agentas Džeimsas Bondas, negali atsispirti moterų žavesiui ir nuolat su jomis užmezga romanus. Iš tų romanų jau gimė trys vaikai.
„Viskas, kas mano gyvenime nutiko, tik per moteris“, – vėliau pasakė Nerijus.
Daugiau kaip 40 metų praleidęs Rusijoje Nerijus nustebino puikia lietuvių kalba, nors tikino, kad lietuviškai kalbėti jam tenka nedažnai – tik tuomet, kai atvyksta į Vilnių aplankyti tėvo ir brolio. Mūsų emocingo pokalbio metu Nerijus įterpė tik vieną kitą rusišką žodelį.
„Nemoku aš tos lietuvių kalbos. Kas iš to, kad retkarčiais aplankau Lietuvą. Nemanau, kad man pavyks palaikyti rimtą pokalbį. Per mažos mano lietuviškų žodžių atsargos“, – pokalbio pradžioje kuklinosi vyriškis.
Porą valandų Senajame Arbate skambėjo lietuvių kalba. Tik kartais ją pertraukdavo čia pat aktyviai hipsteriškos publikos kankinamo pianino garsai. Čia išgirdau gyvenimo vėtyto ir mėtyto, Maskvoje sėkmės paukštę pagavusio lietuvių Džeimso Bondo istoriją.
Rusės ir lietuvio sūnus Nerijus iki septynerių metų augo Raseiniuose. Nesusiklosčius šeimos gyvenimui motina pasiėmė abu sūnus ir grįžo į Rusiją, į gimtąsias vietas, kur gyveno Nerijaus senelė.
„Užaugau prie Saratovo, Engelso mieste. Mama pasakojo, kad būtų galėjusi gyventi Lietuvoje, bet prasidėjo šeiminiai ginčiai. Subtilūs tie reikalai“, – šeimos istoriją prisiminė Rusijoje garsus modelis.
Iš Raseinių į Rusiją su motina ir broliu persikraustęs septynmetis iš pradžių net nekalbėjo rusiškai, taigi pirmieji metai nedideliame Rusijos mieste nebuvo lengvi. Visiems užkliūdavo ir ilgi berniuko plaukai. Kai mokyklos direktorius jį pavadino Nataša, Nerijus nuėjo į kirpyklą ir atsisveikino su Lietuvoje įprasta šukuosena.
Šiuo metu Vilniuje gyvena jo tėvas ir brolis. Jis po sovietinės kariuomenės vėl grįžo į Lietuvą. Nerijus teigė, kad su tėvu gražiai sutaria: per metus jį aplanko ne vieną kartą.
„Tik dabar, kai gimė sūnus, negaliu dažnai skraidyti“, – patikslino.
Maskvoje Nerijus jau 12 metų, bet iki tol jam teko įveikti duobėtą Saratovo vaikino kelią.
Baigęs mokyklą Nerijus iš karto pakliuvo į sovietinę kariuomenę. Pusę metų tarnavo Samarkande (Uzbekistanas), prie Leningrado, tuomet Pietų Afrikos Respublikoje, Etiopijoje, ryšininku specialiajame būryje.
Po armijos grįžo į Saratovą. Dar bandė įsitvirtinti Vilniuje, net buvo įstojęs į tuometę Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Muzikos ir teatro akademija), bet atėjo 1990-ieji, politinių permainų metai. Motina buvo likusi viena, todėl Nerijus sugrįžo pas ją.
Sako jau tuomet bandęs ir aktoriaus, ir modelio karjeros, bet nepavykę.
Neturėdamas jokio išsilavinimo vaikinas pradėjo dirbti draugo įkurtoje apsaugos kompanijoje.
„Rusijoje tuo metu siautė laukinis kapitalizmas, pinigai buvo vežiojami lagaminėliuose, kildavo susišaudymų. Buvo galima ir daug uždirbti, ir gyvybę prarasti. Už riziką tada gerai mokėta. Kokių tik nuotykių mes nepatyrėme!“ – prisiminimais dalijosi Nerijus.
Visam gyvenimui į atmintį įsirėžė susišaudymas, į kurį pateko kartu su broliu.Nerijui tuomet buvo peršautos abi kojos. Buvo sužeistas ir brolis.
„Vežėme pinigus ir pakliuvome į pasalą. Mūsų kompanija pardavinėjo vaizdo grotuvus, televizorius, kompiuterius, už viską buvo atsiskaitoma grynaisiais. Prieš Naujuosius metus mudu su broliu tempėme didelį krepšį pinigų. Darėme tai ne pirmą kartą. Mums pasisekė, nes įvykis neturėjo rimtų pasekmių. Man peršovė koją, sudaužė galvą, broliui pataikė į nugarą, per stebuklą likome gyvi“, – sudėtingą gyvenimo etapą prisiminė pašnekovas.
Nerijus – labai atviras. Rusai tokius žmones vadina atviros sielos žmonėmis. Vos tik pokalbis pasisuko apie moteris ir vaikus, jis iš karto atkuto. Paklaustas apie šeimą patikino jos neturintis, o štai vaikų – net tris. Dvi dukras pagimdė viena moteris, o kiek daugiau nei metus skaičiuojantį sūnų – kita. Bet santuokos saitais su jokia moterimi vyras niekuomet nebuvo susisaistęs.
„Tai jūs tikras pleibojus?“ – išsprūdo man.
„Galima sakyti ir taip“, – dėl žurnalistės tiesmukiškumo neįsižeidė jis. Ką padarysi, kad Rusijos moterys nori turėti į jį panašius vaikus. Ir čia pat patikino, kad su abiem savo vaikų motinomis palaiko ryšius.
Smalsu, kodėl moterų širdžių ėdikas taip ir nesukūrė šeimos.
„Atrodo, viskas gerai buvo: būta ir įsimylėjimų, ir meilės, bet kažkaip nesusiklostė, – atsiduso europietiško grožio etalonu laikomas Rusijos modelis ir pridūrė: – Esu sudaužęs ne vieną širdį. Be piktos valios. Na, įsimylėjo mane, o aš ką? Aš tik praeivis. Nė vienai moteriai nesu sakęs, kad noriu su ja gyventi visą gyvenimą. Niekam nieko nežadėjau. Bet buvau ir stipriai mylėjęs. Buvo tokia istorija. Buvau jaunas, po kariuomenės, turėjau nuotaką, bet ji pabėgo.“
Argi nuo tokių vyrų bėgama?
„Nemylėjo ji manęs, turėjo kitą. Kurį laiką buvo su juo susipykusi, pradėjo susitikinėti su manimi, o kai su anuo susitaikė, mane paliko. Buvau su rožiniais akiniais, greitai teko juos nusiimti. Nuo to laiko aš skenuoju visas moteris“, – atviravo N.Mankus.
Jis neslėpė, kad ne kartą bandė kurti bendrą gyvenimą su moterimis, bet jam geriausia vienam.
Su antrus metus skaičiuojančio sūnaus motina ryšius jis palaiko jau kone dešimtmetį. „Mes ir negyvenome kaip visi normalūs žmonės. Ji, aišku, norėtų, bet aš... Nors beveik kiekvieną dieną būnu pas sūnų“, – tarsi bandė pasiteisinti pašnekovas.
Sūnų jis pavadino Mariumi. „Tas vardas kažkuo primena manąjį. Marius Mankus. Juk gražiai skamba“, – konstatavo.
Ankstesnė draugė pagimdė dvi dukras. Mergaitės kurį laiką lankė Maskvoje tarp užsieniečių prestižine laikomą lietuviškąją Jurgio Baltrušaičio mokyklą.
Iš pokalbio su Nerijumi buvo nesunku suprasti, kad mergaičių motina yra veikli ir savarankiška. Ji dirba kelių Rusijos kompanijų finansininke, turi nekilnojamojo turto ne tik Maskvoje, bet ir Vilniuje. Nerijaus žodžiais, tą butą Vilniuje netoli jo tėvo namų yra nupirkusi mergaitėms.
„Ji norėtų, kad mergaitės ateityje mokslus tęstų Lietuvoje, čia gyventų“, – prasitarė. Nerijaus dukterų motina yra pramokusi lietuvių kalbos.
Nerijus sako, kad mergaitėms Lietuva labai patinka. Patinka ji ir Nerijui.
„Šiaip ar taip, tai juk mano tėvynė. Pasiilgstu, skrendu, bet paskui ten man viskas nusibosta. Susitinku su giminėmis, o ką toliau veikti? Kai grįžtu, mėgaujuosi viskuo, kas lietuviška. Valgau kiaulių ausis su kopūstais, žirniais, geriu alų.
Aš – Lietuvos patriotas. Visiems tai sakau. Tėvo žmona puola maitinti cepelinais, bulviniais ir „Žemaičių“ blynais. Prisikertu, o paskui gailiuosi, kad persivalgiau. Bet jie tokie skanūs, tokie dideli. Lietuvoje kilogramai auga. Jei ten ilgiau gyvenčiau, jau tikrai nebedirbčiau modeliu“, – kvatojo Nerijus.
Dėl to, kad Nerijus atsidūrė Maskvoje, irgi kalta moteris. Su kaltininke jis susipažino traukinyje Vilnius–Maskva. Po metus trukusio susirašinėjimo ir skambučių jis persikėlė į Rusijos megapolį.
Modelis neslėpė, kad priprasti prie Maskvos buvo labai sunku, – pratinosi labai ilgai. Supratęs, kad niekam nebus įdomus, jei neras savo nišos, vėl ėmėsi apsaugos darbuotojo amato. Tik mastas jau buvo kitoks. Maskvoje jis įsidarbino prabangiame verslo centre, ten neretai ir nakvynę rasdavo. Dirbdavo ir laisvadieniais, kad turėtų kur prisiglausti. Prisimindamas juokavo, kad per moteris po penkerių metų neteko darbo.
„Buvo tokia įtakinga moteris – viena verslo centro vadovių. Vieną dieną ji pasakė, kad nuo pirmadienio šito vyro darbe nebūtų. Priežastis? Kad nesimaišyčiau akyse, bet iš tiesų tai moteriškas kerštas. Aš – paprastas apsaugininkas, o ji ten kažkur aukštai sėdėjo. Aš tai su viena paflirtuoju, tai su kita. Štai ir įkliuvau“, – linksmai pasakojo Nerijus, prisimindamas lemtingąjį gyvenimo etapą.
„Kai mane atleido, tapau vyru vienai valandai, – rimtu veidu vieną po kito savo gyvenimo puslapius vertė Nerijus ir čia pat nusikvatojo. – Visi mano, kad ateidavau pas moteris ir su jomis cha cha... Ne, aš dirbau ir santechniku, ir grindų bei lubų apvadus klojau, ir šviestuvus kabinau. Tada mano dukterų motina, su kuria tuomet gyvenau, sako: „Pabandyk tapti modeliu.“ Man, 40-mečiui, padovanojo fotosesiją. O aš tuomet dar su auksiniu dantimi buvau, koks gi aš modelis?“
Nevalingai blokšdamas šalin į akis krintančią plaukų sruogą slavių numylėtinis žybteli jau ne auksiniais dantimis, bet akimis – tokio pasiūlymo atsisakyti negalėjo. Vėliau savo nuotraukų albumus jis išnešiojo po įvairias agentūras. Ir ratas užsisuko: pamažu jį pradėjo kviesti dalyvauti reklamose.
Pašnekovas prisiminė tą dieną, kai sulaukė pirmojo skambučio. Tuomet kalė apvadus, kai buvo pakviestas į pirmąją atranką: „Rankos žaizdotos, po nagais – betonas, plaukai neplauti, o aš per petį užsimečiau staliaus lagaminėlį ir pirmyn į atranką.“
Vyro vienai valandai karjerą Nerijus baigė tik tuomet, kai honorarai už reklamą pradėjo viršyti atlygį už remonto darbus, kuriuos atlikdavo lakstydamas po visą Maskvą. Tada galėjo leisti sau vėl nuomotis butą ir gyventi taip, kaip jam labiausiai patinka. Atskirai nuo moterų.
Modelio darbą pradėjusio Nerijaus nepaliko mintis, kaip atsilaikyti: „Jaunų vaikinų daug, konkurencija didelė, bet aš laiku atėjau į šį verslą. Nenoriu girtis, bet man sakoma: „Mums reikia gražaus, gerai išsilaikiusio, europietiško vyro.“
Toks dabar ir yra jo, Rusijos reklamos rinkoje gerai žinomo modelio, įvaizdis. Tai brandaus amžiaus europietis. Toks vyro įvaizdis universalus: tinkamas ir laikrodžių, ir automobilių, ir SPA centrų, ir daugybei kitų reklamų.
Paklaustas, kokią poziciją jis, kaip modelis, Rusijos reklamos rinkoje užima dabar, Nerijus savo karjerą palygino su lėktuvo skrydžiu: „Mano lėktuvas greitai kilo ir toliau kyla.“
Jau dirbdamas modeliu Nerijus Boriso Ščiukino aktorių mokykloje-studijoje lankė suaugusiųjų aktorių kursus. Su ta studija pastatė kelis spektaklius, dalyvavo su jais festivaliuose. Keli iš jų rodomi ir dabar.
Nerijui teko vaidinti ir Rusijos filmuose bei serialuose. Tiesa, kol kas vaidmenys tik epizodiniai – dažniausiai meilužių, neištikimų vyrų arba amerikiečių šnipų. Bet Nerijus įsitikinęs, kad viskas – priešakyje.
„Pripažįstu, kad savo aktorinę karjerą vėlai pradėjau, todėl man į tą rinką sunku patekti. Reikia gero režisieriaus, bet, kaip sakau, reikia ir laiku atsidurti tinkamoje vietoje.
Gali būti geras aktorius, bet visą gyvenimą tau gali tekti vaidinti penktą grybą šeštoje eilėje“, – sakė jis.
Kai tik apsivelka kostiumą, iš karto girdi: „Tu – kaip nulietas Džeimsas Bondas, važiuok į Holivudą.“ Nerijus juokiasi, kad tam neprieštarautų, ir tiki, jog režisieriai patys kada nors jį atras.
Nerijui teko dalyvauti daugelyje įdomių projektų, bet pastaruoju metu pasiūlymų jau gerokai mažiau. Maskva, jo žodžiais, tokiems dalykams neturi pinigų.
„Prieš 2008 metų krizę niekas netaupė – švaistė ir į kairę, ir į dešinę. Mokėjo didelius pinigus, bet aš tada dar buvau žalias, nepasitikėjau savimi. Dabar pasitikėjimo man netrūksta, tačiau dažniausiai manęs prireikia bukletams ar internetui. Vitrinų ar panašių reklamų gerokai sumažėjo“, – neslėpė jis.
Bet Nerijus laikosi savų taisyklių, viena svarbiausių – nenusipiginti.
„Turiu savo kainą ir jos laikausi, tačiau visada galima tartis. Kartais ir nusileidžiu, jeigu man įdomu tai, ką siūlo. Užsakovai kartais nori, kad būčiau tik jų reklamos veidas. Tada svarbu, kiek jie ketina sumokėti, kiek metų ketina naudotis mano įvaizdžiu. Jeigu nori visą gyvenimą, tada visai kiti pinigai“, – reklamos užkulisius praskleidė modelis.
Visi Nerijaus, kaip modelio, darbai buvo orientuoti į Rusijos rinką. Vienas rimčiausių – „Toyota“ reklama.
Nerijaus žodžiais, fiziškai sunkiausia buvo koldūnų reklama. Pagal siužetą smokingu vilkintis Bondas turėjo šokti į stiklinę vitriną, kuri turėjo sudužti. Modelis dirbo ne dublerių. Pirmas kartas nepavyko – šukės supjaustė smokingą, sužalojo kojas.
„Esu raginamas važiuoti ir į Europą. Sakau, kam aš ten būsiu įdomus, jeigu tokių kaip aš ten daugybė. Man viską reikėtų pradėti nuo nulio. Nesu toks jaunas, o ir vaikai čia. Yra kas mane čia laiko. Būtų daugiau problemų nei naudos“, – įsitikinęs pašnekovas.
Nerijus rūpinasi išvaizda: jis nerūko, sportuoja, sveikai maitinasi.
„Mano veidas iš prigimties lygus. Net vizažistės man dažnai sako komplimentų, kad mano oda švari ir lygi. Bet prisižiūriu ir kai ką darau dėl išvaizdos, ne radikaliai, bet... Kita vertus, mano genai geri. Bet maistas – mano viso gyvenimo problema. Tai nuolatinė kova su antsvoriu. Jeigu man skanu, aš ir valgau. Jeigu du kartus pavalgau, nieko, jei tris – svoris jau didėja“, – prisipažino Nerijus.
Iš Vilniaus lauktuvių atvežtą saldainių dėžutę jis mielai priėmė, tačiau pasijuokė, kad šaldytuve turi tokių pačių. Tik kartais kokį saldainį suvalgo. O štai balto lietuviško sūrio jau vakare paskanausiąs. Su vynu ir šiek tiek medaus.
Nerijus prisipažino, kad tarp Rusijos elito nelinkęs sukinėtis. Tik tiek, kiek būtina.
Modelis mėgsta miestietišką kasdienį stilių.
„Anksčiau, kai neturėjau pinigų, rengiausi pilkai, kad mažiau matytųsi, kokie tie drabužiai nunešioti. Kai tik Lietuvoje buvo atidarytos parduotuvės iš antrų rankų, pradėjau vežtis ryškius drabužius – kelnes, švarkus.
Bet dabar ryškių drabužių etapas jau praeityje: liko tik ryškūs akcentai, tarkime, nestandartinės kojinės. Maskvoje rengiuosi „Scotch & Soda“, „Pepe Jeans“, „Diesel“, „Massimo Dutti“, brangesniems prekės ženklams nenoriu išlaidauti. Lietuvoje perku „Salvatini“ ir „Taskeshy Kurosawa“ drabužius. Turiu ir vieną silpnybę – laikrodžius. Jų turiu apie 20“, – atviravo pašnekovas.
Vienas garsiausių Rusijos modelių įsitikinęs, kad kiekvienas vyras turi prisiimti atsakomybę už savo poelgius, būti fiziškai stiprus ir drąsus. Bet svarbiausia – turėti humoro jausmą ir mokėti pasijuokti. Ir pirmiausia – iš savęs.
O kokia, jo akimis, turėtų būti moteris? Moteriška, gera motina, mylėti vyrą ir jo klausyti. Nerijaus teigimu, moteris kaklas kur kas geriau nei moteris galva.
