Laikotarpis, kuriuo kartu su vyru, televizijos laidos prodiuseriu Andriumi Žemaičiu (46 m.), dabar gyvena Gerda – stebuklingas. Juk jie dar visai neseniai nerimo kupinomis širdimis ligoninės palatoje klausėsi medikų spėlionių dėl vaisiaus sveikatos. Laimė, Gerdos vidinis balsas nemelavo ir šeima toliau mėgaujasi vienu gražiausių gyvenimo periodų.
Prieš 15 metų sužinojusi, kad laukiasi sūnaus Marko, Gerda buvo priversta skubiai pabaigti mokslus universitete. Taip jau sutapo, kad ir šįmet vėl įstojusi mokytis Gerda šią savo svajonę turėjo atidėti.
„Kai gyvenime norisi pokyčių, imi prisigalvoti visko. Noriu tobulėti, mokytis. Įstojau į kolegiją, kūrybos ir pramogų industrijų specialybę, bet studijas teko metams nukelti. Tačiau kai žinau, kad didysis ir labai laukiamas gyvenimo pokytis artėja, niekas nebesvarbu“, – sako žinoma žurnalistė.
– Ar kai prieš pusantrų metų ištekėjote, aplinkiniai užvertė klausimais apie šeimos pagausėjimo planus?
– Na, daug klausimų tikrai nesulaukėme. Galbūt dėl to, kad mudu su Andriumi jau turime vaikų: aš vieną, o jis – keturis. Gal žmonės manė, kad net neturime tokių minčių, tad kokio nors spaudimo tikrai nepajutome. Tačiau patys gerai žinojome, kad norime bendro vaikelio. Tiesą sakant, dėl to ir susituokėme, nes norėjome, kad jis gimtų santuokoje. Pagalvojome, kad jeigu jau svarstome apie bendrus vaikus, ko gi čia laukti. Tada Andrius ir pasipiršo.
– Tiek jums, tiek Andriui ši santuoka nėra pirma. Ar galite pasakyti, kad jūsų meilė brandi?
– Visiškai. Mes abu pirmus savo kartus tuokėmės būdami labai jauno amžiaus: man buvo 21-eri, o jam maždaug 23-eji. Na, o dabar galime pasakyti, kad esame brandaus proto ir tikrai žinome, ko norime iš gyvenimo. Neskubėjome apsimainyti santuokos įžadais. Iš pradžių pasitikrinome, pagyvenome kartu ir įsitikinome, kad norime likti drauge visą gyvenimą. Šis žingsnis buvo labai apgalvotas.
– Abu turite vaikų iš ankstesnių santuokų. Kaip jie reagavo į jūsų sprendimus susituokti, susilaukti dar vieno vaikelio? Ar teko jų prieš tai atsiklausti?
– Kokio nors pasitarimo kaip ir nebuvo. Andriaus vaikai iš karto mane šiltai priėmė. Kaip ir mano sūnus – Andrių. Man, kaip ir kiekvienai mamai, svarbiausia, kaip vyras, kurį ji myli ir su kuriuo sieja ateitį, bendrauja su jos vaiku, koks tarp jų ryšys. O jųdviejų ryšys nuo pat pradžių buvo labai smagus, šiltas.
Kai pradėjome susitikinėti, buvo praėjęs dešimtmetis po Andriaus skyrybų su pirmąja žmona. Tad ir jo vaikams žinia, kad tėvo gyvenime atsirado nauja moteris, nesukėlė jokios nuostabos. Jie tai pasitiko su džiugesiu.
Mes visi puikiai sutariame: Andriaus vaikai dažnai atvyksta pas mus į svečius, lieka nakvoti, drauge vykstame į keliones. Jie labai gerai išauklėti. Veikiausiai tai jo pirmosios žmonos nuopelnas, bet ir jis pats su atžalomis palaiko labai stiprų ryšį, nuolat bendrauja. Būna visokių komentatorių, kurie keiksnoja, neva jis juos paliko ir visai nebendrauja. Tačiau jis dalyvauja visų jų gyvenimuose.
– Ar galite prisiminti tą momentą, kai pirmą kartą sutikote vienas kito vaikus?
– Na, buvo šiek tiek nejauku... Bet kai Markas pirmą kartą sutiko Andrių, viskas ėjosi sklandžiai. Juk jis buvo mano kolega ir sūnus dar tuomet nežinojo, kad tarp mudviejų mezgasi artimesnis ryšys.
Pamenu, kaip tik tuo metu ir šviesaus atminimo Viltė buvo išsiskyrusi, ir mudu su Andriumi vieniši. Juokaudavome, kad esame vienišų širdžių klubas. Tuomet visi drauge – Viltė su savo mergaite, aš su savo sūnumi, Andrius su savo vaikais – vis ką nors veikdavome. Tai į kiną, tai į kavinę papietauti. Mūsų ryšys augo pamažu.
Ir kai viskas taip natūraliai išsirutuliojo, nieko vaikams per daug aiškinti ir nereikėjo. Markui ir taip jau darėsi aišku, kad tarp mudviejų su Andriumi mezgasi šilti jausmai.
– Tad žinią apie laukiantį šeimos pagausėjimą namiškiai turbūt irgi priėmė džiaugsmingai?
– Visi apsidžiaugė. Sakė: „Va, turėsim mazgį.“ Andriaus vaikai jau visai dideli: du užsienyje studijuoja, dukra dvyliktą klasę baigia, o jauniausias jo sūnus – Marko vienmetis. Tad jau visi ir pamiršę, ką reiškia sūpuoti naujagimį.
– Jums ir vėl teks dienas bei naktis skirti rūpesčiams dėl vaiko. Nesibaiminate to?
– Tikrai ne. Nebijau pasakyti, kad Markas nebuvo planuotas vaikas. Prieš sužinodama, kad laukiuosi, turėjau kitų planų. Su buvusiu vyru iki nėštumo draugavome šešerius metus. Kaip tik tuomet mokslai universitete ėjo į pabaigą, svarsčiau apie karjerą.
Taip pat turėjau troškimą užsidirbti užsienyje ir kaip tik pasirašiau sutartį kruiziniame laive Amerikoje. Buvau viena iš penkių lietuvių, gavusių čia itin geras pareigas, – turėjau dirbti vadybininke. Be galo to laukiau ir džiaugiausi, visos draugės pavydėjo.
Na, o sužinojus, kad laukiuosi, visi planai sugriuvo. Aš nemoku nusakyti jausmų, kurie tuomet aplankė. Džiaugiausi, bet kartu ir bijojau. Kai būdama 21-erių supranti, kad tuoj tapsi mama, gyvenimas virsta aukštyn kojomis. Teko atsisakyti visko. Turėjau greitai užbaigti studijas, egzaminus laikiau jau būdama nėščia.
Gimus Markui sakiau, kad niekada daugiau nebesilauksiu. Jis buvo gana sunkus vaikas, naktimis nemiegodavo. Dieve, aš maitinau jį metus, o paskui dar dvejus atvargau. Jis buvo iš tų, dėl kurių kasdien tenka keltis kas dvi valandas.
Bet prieš kelerius metus ėmiau pastebėti, kad negaliu praeiti pro šalį neužkalbinusi kokio mažylio. Parduotuvėse taip pat nepraleisdavau progos pasidairyti vaikų skyriuje. Paskui ir mano sesuo pradėjo lauktis – dabar turiu 2 metukų dukterėčią.
Man natūraliai vėl atsirado jausmas, kad jau labai noriu vaikučio ir esu tam pasiruošusi. Juk dabar viskas bus kitaip. Šįkart laukia brandi motinystė, kuri labai skirsis nuo pirmosios mano patirties. Aišku, labai džiaugiuosi, kad turiu paauglį sūnų. Jis jau visa galva už mane aukštesnis, galiu įsikibti jam į parankę ir jaustis tarsi už sienos.
– Kaip sutikote žinią, kad laukiatės? Juk noras buvo toks stiprus...
– Labai delsiau pirkti testą. Maniau, kad menstruacijos vėluoja dėl kitų priežasčių. Aš tiesiog bijojau nusivilti. Juk šįkart nėštumas prasidėjo visiškai kitaip: manęs nepykino, nejaučiau paaštrėjusių kvapų. Na, bet išlaukiau vos savaitę ir pamačiusi, kad nėštumo testas rodo dvi juosteles, lengviau atsipūčiau. Aplankė džiaugsmo emocijos, skubėjau jomis pasidalyti su artimaisiais. Aišku, pirmiausia su Andriumi, paskui su seserimi, mama ir Marku.
– Ar nesibaiminote dėl rizikos lauktis vėlesniame amžiuje?
– Aš turėjau planą susilaukti vaiko iki 40-ies. Galbūt net Andrius labiau nerimavo, kad savo vaikui gali atrodyti kaip senelis, juk jis už mane 9 metais vyresnis. Aišku, mes abu jau patenkame į rizikos grupę. Tačiau į tai žiūrėjome labai atsakingai. Aš nuo pat pradžių tariausi su medikais. Jie mane labai padrąsino, tačiau kartu ir pritarė mano nuogąstavimams, kad traukinys rieda ir į paskutinį vagoną jau pats metas būtų įšokti.
Na, o paskui, kad išbaidytume visas negeras mintis, pasidarėme genetinį tyrimą, kuris beveik šimtu procentų pasako visas genetines tikimybes. Tiesiog kad būtų ramiau, nes visokių čia negandų buvo...
– Kas nutiko?
– Vienuoliktą nėštumo savaitę pastebėjau kraujo. Labai išsigandau, iš karto nuvykome į klinikas, į Priėmimo skyrių, ir mane paguldė į ligoninę. Rizika buvo didžiulė, medikai nieko nežadėjo. Dabar apskritai iki 22 savaitės medikai sako, kad niekuo negali padėti. Jie įvardija, kad tai natūrali gamtos atranka, kad taip turi būti. Neva anksčiau, kai visais būdais stengdavosi išsaugoti vaisių, būdavo ir itin skausmingų patirčių. Na, o dabar viską palieka Dievo valioje.
Taigi atsigulusi į ligoninę gyvenau patalų režimu. Nuo lovos iki tualeto – metras. Teko pasinerti į visišką poilsį. Mane paguldė penktadienį, o kaip tik tą savaitgalį turėjome vykti į draugų vestuves. Bičiuliai sakė, kad ceremonijos metu bažnyčioje meldėsi, kad viskas susitvarkytų. Ačiū jiems, dabar viskas gerai.
– Kaip turi jaustis mama, nežinanti savo vaikelio likimo? Kokios emocijos lankė gulint palatoje?
– Ašarų tikrai buvo. Kitaip ir negalėtų būti. Tačiau vidaus balsas nuolat drąsino, kad viskas susitvarkys, nors medikai nuolat varstė duris klausinėdami, ar viskas gerai, ar nepablogėjo. Aš viduje žinojau, kad viskas susitvarkys. Kai tai išsipildė, net medikai su nuostaba mane išlydėjo namo. Na, o namie laukė dar pora savaičių lovos režimo.
– Dabar dažnai tenka lankytis pas medikus?
– Vaikštau pas dvi daktares: pas savo ginekologę – kas mėnesį, o pas echoskopijos specialistę – kas tris savaites. Kai neramu, natūralu, kad nuolat eini ir tikriniesi. Vis galvoju apie tai, ar viskas gerai. Eičiau ir kas savaitę, kad tik būčiau rami.
– Kaip dabar atrodo jūsų diena? Tenka laikytis kokio nors ypatingo režimo?
– Anksčiau eidavau miegoti apie 23 valandą, o dabar akis merkiu kur kas anksčiau. Visi juokiasi, kad aš kaip vaikas, – 21 valanda ir jau lovoje. Man pačiai norisi poilsio. Bet tik vakare.
Dienomis aš kupina energijos, vis dar darbuojuosi. Būna, įsijungiame prieš miegą filmą, tačiau po 15 minučių kiną pratęsiu sapnuose.
– Galbūt šiuo laikotarpiu norisi pozityvesnio siužeto filmų? Arba pasakojimų apie mamas ir vaikus?
– Na, mane ėmė dominti įvairios žinios apie tėvystę, kūdikėlius. Skaitau straipsnius, siunčiuosi įvairias programėles į telefoną. Man įdomu, kaip vaikelis vystosi. Kalbant apie kiną, visuomet mėgau siaubo, psichologinius ir mistinio žanro filmus. Kadangi man jie neteikia kokių nors blogų emocijų, mielai žiūriu juos ir dabar.
– Minėjote, kad vis dar darbuojatės. Tačiau jūsų darbe gali kilti tiek emocinio, tiek fizinio pavojaus.
– Taip, iš tiesų dabar kiek mažinu tempą. Ir prieš išvykdama į iškvietimą kruopščiai patikrinu atvejį. Stengiuosi nesirodyti ten, kur yra nuo alkoholio apsvaigusių žmonių. Be to, dabar dažniau su kolega Pauliumi Morkūnu dirbu su veterinariniais siužetais.
– Tačiau čia vis tiek gausu jautrių situacijų. Veikiausiai nėštumo periodu jūsų jautrumas padidėjęs?
– Aš apskritai esu jautri. Kartais viena ar kita istorija, ypač tokia, kuri susijusi su vaikais, gali ir labai nuliūdinti. Na, o dabar jautrumas dar labiau padidėjęs. Nereikia daug, kad pravirkčiau. Ašarą galiu išlieti bet kada ir dėl bet ko.
– Šiuo periodu jūsų vyras turbūt kaip niekuomet paslaugus?
– Taip, bet jis visada toks. Man labai pasisekė – namuose mažai ką darau. Kadangi čia turiu du vyrus – sutuoktinį ir sūnų, jie ir siurbia, ir grindis plauna, ir skalbinius džiausto.
Andrius net valgyti daro dažniau nei aš. Man tenka lengvesni darbeliai – nuvalyti dulkes ir panašiai.
Apskritai Andrius yra gana pedantiškas. Jam labai svarbu, kad namuose būtų švaru, tvarkinga, kad kiemas būtų dailus, žolė nupjauta. Jis tiesiog toks yra.
– O tas pedantizmas jūsų neerzina?
– Tikrai ne. Ore dulkių Andrius negaudo ir su skuduru po namus nelaksto, tačiau ir jo kojinės kampuose nesimėto. Turime du labai plaukuotus katinus, kuriuos jis nuolat iššukuoja, kad neprikristų plaukų. Ir vis tiek tų plaukų kur ne kur mėtosi, tačiau nė vienas dėl to nepriekaištaujame.
– Ar jūsų namuose jau įrengtas kambarys naujam šeimos nariui?
– Kambarys yra, tačiau kol kas tuščias. Esu nusižiūrėjusi, kokių baldų norėčiau. Juos jau kaip ir reikėtų užsakyti, nes jų gamyba, kiek žinau, trunka apie tris savaites. Tačiau šį malonumą pasiliksiu pabaigai. Sausį išeisiu motinystės atostogų ir turėsiu tam daug laisvo laiko.
– Minėjote, kad nėštumas buvo planuotas. Galbūt ir pavasarį vaiko gimtadieniui pasirinkote sąmoningai?
– Ne, tačiau džiaugiuosi, kad jis gims būtent šiuo metų laiku. Nes aš pati gimusi pavasarį ir žinau, kad gimimo dieną pasitikti pražystant sodams itin malonu. Be to, viskas labai gerai susidėlios. Kaip tik prasidės naujo sezono darbai, galbūt jau po truputį mėginsiu į juos įsivažiuoti. Aišku, neskubėsiu į darbus grįžti visu tempu, noriu pati paauginti kūdikį.
Gerai, kad mūsų su Andriumi darbai suteiks galimybę pasimainyti jį prižiūrint. Nenorime, kad tik vienam kliūtų nuolatinis sėdėjimas namie. Žinoma, labai laukiu to laikotarpio. Norisi truputėlį atsikvėpti, nes pastaruoju metu buvo nemažai permainų. Aš tiesiog pajaučiau, kad noriu pokyčių. Nežinau, gal naujo darbo, gal naujo projekto.
– O kaip jūsų muzikinė karjera?
– Muzikinė karjera – mano neišsipildžiusi svajonė, kurios aš pati nusprendžiau nebesiekti. Ir man tai liko kaip hobis. Ne kartą bandžiau prisiliesti prie muzikos: lankiau vokalo pamokas pas Rositą Čivilytę, ruošiausi įrašinėti dainas pas Stano. Atrodo, jau užsikabinau ir vėl paleidau. Ir taip visuomet. Kai tik atsiranda daugiau darbų, muziką užleidžiu. Gal tai ne man?
Be to, manau, kad tam tikra prasme save muzikoje jau išreiškiau. Aš apie dešimtmetį beveik kiekvieną savaitgalį kažkur dainuodavau: tai vestuvėse, tai renginiuose, tai restoranuose. Na, o jeigu nori pasiekti muzikinių aukštumų, turi susikoncentruoti vien į tai ir labai daug mokytis. Dabar man muzika – vien hobis.
– Kai jūs tai supratote, širdyje – ramiau?
– Taip, dabar apskritai viskas dėliojasi į savo vietas. Atsimenu, prieš porą metų manęs draugai klausinėdavo, kada aš, visa panirusi į darbus, susitvarkysiu savo asmeninį gyvenimą.
Atsakydavau, kad laikau jį kažkurioje lentynėlėje ir kai man jo prireiks – išsitrauksiu ir susidėliosiu. Ir tam savaime, be jokios prievartos, atėjo laikas. Manau, kad Dievas geriausiai žino, kas ir kuriuo metu mums geriausia.
