Mano pažintis su Evelina prasidėjo rudenį – sostinės Senamiesčio labirintuose įsikūrusiame teatre ji atsiskleidė kaip pantomimos meistrė. Kitą kartą aktorę sutikau jau pražydus vasarai. Tuomet pantomimą pakeitė naujos perspektyvos kine, o gimtąją Lietuvą – dar lietingesnės Londono gatvės.
– Pantomima – ypatinga teatro rūšis. Mat pakilus raudonai užsklandai ant scenos prasideda nebylus, bet neįtikėtinai paveikus spektaklis. Sakykite, kaip prasidėjo jūsų pažintis?
– Pantomimą greičiau įvardyčiau kaip mirštančią, mažai kam įdomią ir kažin ar reikalingą teatro rūšį. Bet visuomet atsiranda pantomimos mėgėjų ir besistengiančių ją puoselėti savaip.
Man pantomima įdomi tuo, kad jos mokydamasi pradėjau stebėti žmonių kūno kalbą. Tai labai padeda kasdienėje aktorystės praktikoje. Pavyzdžiui, jeigu atrankoje į vaidmenį ima didžiulis jaudulys, vis tiek žinai, kaip pateikti kūno laikyseną bei žvilgsnį, ir dėl to esi užtikrintas, jog sugebėsi sudaryti tinkamą įspūdį. Svarbu ir nenusišnekėti, todėl čia gelbėja nedaugžodžiavimas, o juk pantomimos ypatybė – tyla. Ji – galingas įrankis tiek scenoje, tiek gyvenime.
– Kur mokėtės vaidybos?
– Mano šeimoje aktorių nebuvo, bet tėtis visada mėgdavo pajuokauti, kad jeigu būtų aktorius, gautų apdovanojimą už „šikančio katino“ vaidmenį. Nemeluoju. Kartais netgi šiek tiek pavaidindavo.
Aktorystės kelią pradėjau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Vėliau mokiausi Los Andžele.
Šiuo metu su talento nuolaida esu įstojusi į Niujorko kino akademiją („New York Film Academy“). Studijos turėtų prasidėti kitais metais ir truktų metus. Tačiau man jų kaina pernelyg didelė. Dar svarstau.
– Aktoriaus darbas dažnam asocijuojasi su romantiška profesija. Tačiau kaip yra iš tiesų?
– Aktoriaus darbas iš esmės nėra ypatingas. Patys aktoriai ar žmonės, mėgdami tam tikrą aktorių, sukuria apie jį ypatingu-mo mitą. Ši profesija itin sudėtinga, mažai iš-matuojama ir reikalaujanti individualios asmenybės su duomenimis, tokiais kaip fizinis ir dvasinis patrauklumas, natūralumas, emocinis atvirumas bei tvirtumas, gebėjimas perteikti gyvenimišką patirtį.
Vis dėlto vien to dažnai nepakanka. No-rint išgarsėti, reikia vaidinti pas Oskarą Koršunovą, televizijoje ar „Domino“ teatre.
Kaip dėl talento – nežinau. Lietuvoje ma-čiau daug talentingų teatro aktorių, bet pra-gyventi iš šios profesijos mažai kam pavyksta.
Kino Lietuvoje nėra labai daug ir dažniausiai vaidmenis atlieka tie patys kine patyrę aktoriai. Jiems išgarsėti jau nebereikia – jie turi savo vardą, o kiti bando sėk-mę serialuose arba dirba renginiuose.
Manau, reikia suprasti vaidybos teatre ir kine skirtumą, būti įdomiam kamerai ir turėti pažinčių kino, televizijos industrijoje. Kitaip tariant, svarbiausia yra mokėjimas save parduoti, išlikti matomam socialiniuose tinkluose.
– Taigi kuo kinas jus taip žavi?
– Galėčiau apie tai kalbėti nesustodama. Lietuvoje vedžiau kino vaidybos seminarus. Techniką atsivežiau iš Holivudo. Mokiausi pas kino mokytoją, kuris dirbo su įžymybėmis.
Kino vaidyba ypatinga tuo, kad joje nėra vaidybos. Žiūrovas yra nutolęs nuo aktoriaus per žingsnį, o kamera kabo ant nosies. Perprasti kino vaidybą gali mokydamasis specialių technikų ir pratimų. Vienas jų – ne vaidinti, o stebėti partnerį. Nepatikėsite, bet tada, kai ne vaidini, o stebi ir klausaisi, ir yra kino vaidyba.
Apskritai mane kinas žavi viskuo. Nuo scenarijaus idėjos iki užbaigto varianto. Emocijomis. Stambiu planu. Būti šiame procese, dirbti su režisieriumi, kolegomis – tai yra procesas, kuris suteikia man prasmę gyventi.
– Manoma, kad ruošdamasi kara-lienės Elžbietos I vaidmeniui Auksinio gaublio laureatė Cate Blanchett kambaryje užsidarė net keletui savaičių. Papasakokite, su kokiais sunkumais susiduriate įkūnydama vaidmenis?
– Vaidmuo ir yra asmenybės dalis. Kitaip nebūtų vaidmens. Aš esu atvira, o kai vaidinu, man nėra ribų. Nesijaučiu nepatogiai. Priėmiau save kaip moterį, asmenybę. Žinau, kas esu, kodėl esu. Nesu nei geresnė, nei blogesnė už kitus, todėl neturiu ko slėpti.
O pažinti save per įvairius vaidmenis labai įdomu. Manau, niekada iki galo nežinai, koks tu būtum įvairiomis aplinkybėmis. Man patinka žiūrėti kiną apie karą ir matyti personažus, kurie atsiskleidžia ribinėse situacijose. Dažnai apie save pagalvoju: „Kokia aš būčiau tomis aplinkybėmis? Norėčiau padėti ar gelbėčiau save?“ Todėl vaidindama gali pažinti įvairių, dar nepamatytų savo pusių ir tai padeda kūrybos procesui – kuriant personažą, kuris nepanašus į tave įprastoje kasdienybėje.
Tuo metu teatro vaidmens kūrimo procesas yra ilgesnis. Reikalaujantis pasiruošimo ir repeticijų iki tol, kol atrandi natūralų personažo judėjimą ir kalbą. Mano pastarieji projektai Londone buvo reklamos. Joms ilgo pasirengimo nereikia, svarbu tik pereiti atranką. O toliau – išmok-ti savo tekstą ir filmuotis.
Neseniai dalyvavau seminare su kino režisieriumi, kuris dirba BBC. Atrankų procesas vyksta taip: pirmiausia turi turėti agentą, kuris turi gerų pažinčių ratą. Jeigu esi tinkama pagal personažo tipažą, esi siunčiama į atranką. Atranka vyksta stebint režisieriui, prodiuseriui, o visa tai užfiksuoja vaizdo kameros. Kaip atrenkama ir kodėl – aš nežinau.
– Koks buvo jūsų mėgstamiausias įkūnytas vaidmuo? Esate minėjusi, kad svajojate įkūnyti Hamleto motiną.
– Šiuo metu kuriu savo karjerą kino, televizijos industrijoje Londone. Čia – mano svajonės ir viltys.
Savo mėgstamiausią vaidmenį gavau pirmą kartą filmuodamasi kine. Vaidinau jauną prostitutę Aną. Kartu filmavosi Aušra Štukytė ir Marius Jampolskis. Kino režisierius – Bernardas Andriušis. Apie mano personažą rutuliojosi siužetas. Buvo labai įdomi patirtis. Režisierius labai tiksliai padėjo sukurti vaidmenį. Tik, deja, pats filmas neatkeliavo iki didžiųjų ekranų.
Mano nemėgstamiausias vaidmuo buvo spektaklyje „Žaidimas baigtas“. Spektaklis buvo rodomas Vilniaus mažajame teatre. Aš vaidinau, o žmonės ėjo iš salės. Galbūt dėl to, kad buvo labai karšta. O gal dėl to, kad vaidinau vaidmenį, kurio nesupratau ir į mano klausimus nebuvo atsakyta.
– Ar, be vaidybos, turite ir kitų pomėgių? Juk sakoma, kad aktorius turi būti visų galų meistras.
– Man patinka mąstyti ir atrasti teorijas. Turiu savitą požiūri į laiko suvokimą, iliuziją ir meilę. Šias teorijas išrašau savo kūriniuose. Rašymas yra mano naujasis hobis.
Neseniai užbaigiau pirmąją pjesę anglų kalba. Ši pjesė yra apie porą, kuri skiriasi. Kūrinys prasideda ir baigiasi vis prasidedančiomis skyrybomis. Jie sukasi cikle, iš kurio niekada neišeis. Man gerai pavyko perteikti vyro liniją. Šią pjesę skaitęs kino režisierius man pasakė, kad tai yra priežastis, dėl kurios jis išsiskyrė.
Dar mėgstu maivytis ir šokti, dėti trumpus vaizdo filmus į socialinį tinklą „Instagram“. Esu tokia pamaiva nuo vaikystės. Brolis mane vadina beždžionėle. Bet aš nepykstu... Už teisybę negali pykti.
– Ar asmeninį gyvenimą suderinate su aktoryste? Turite širdies draugą?
– Širdį turiu, o draugo nėra. Mano asmeninis gyvenimas ir yra aktorystė.
Esu iš tų moterų, kurios nenori vaikų. Nebent, kai būsiu vyresnė, tada planuočiau įsivaikinti ir būčiau gera mama. Nesvajoju apie šeimą, nesvajoju apie automobilį ir butą. Visą laiką svajoju būti filmavime, vaidinti ir mokyti šio meno technikos, režisuoti.
Jeigu kada nors atsiras žmogus, su kuriuo kartu bus labai gera, tada galbūt atrodys kitaip. Dabar esu laiminga su savimi. Yra tiek daug ką nuveikti...
– Kodėl išvykote į Londoną?
– Londono filmavimo aikštelėse aktoriai labai vertinami, su jais elgiamasi pagarbiai ir itin maloniai. Kam nepatiktų toks elgesys?
Išvykau dėl to, kad 4–5 mėnesius su kolegomis dirbome naujai televizijos laidai, susukome du siužetus, tačiau dėl prodiuserio kaltės nieko neįvyko. Nei skambučio, nei paaiškinimo – tiesiog viskas nutilo.
Projektas turėjo būti labai įdomus ir būtų turėjęs tikrai gerus reitingus. Dar dabar tikiu šiuo projektu. Maniau, kad mano karjera galėjo gerokai ūgtelėti.
Kadangi dar dirbau pantomimoje ir vedžiau kino vaidybos seminarus, būčiau galėjusi lengviau parduoti save ir įsitvirtinti. Nesakau, kad gyvenau blogai, bet visada jaučiau, kad mano karjera yra vidutinė. Todėl nusprendžiau bandyti įsi-tvirtinti rinkoje, kur visko daugiau.
Į Lietuvą planuoju grįžti gruodžio mėnesį. Tai pelningiausias renginių sferoje dirbančių aktorių metas. O ir šventes noriu sutikti su šeima. Mamos kotletai su grybais yra mano laukiamiausias metų patiekalas. Pasiilgau savo šeimos. Keista ji. Bet reikalinga ir brangi.
– Ar turite taisyklę, kuria vadovaujatės gyvenime?
– Visuomet klausausi savo vidaus. Jeigu jaučiu, kad kažkas ne taip ar blogai, to nedarau, atsisakau vaidmenų, išeinu, palieku. Man svarbiausia – niekada nemeluoti sau. Noriu gyventi ne iliuzijoje, o supama tikrumo.
– Jei turėtumėte galimybę išgerti kavos su bet kokia norima asmenybe, kas ji būtų?
– Norėčiau susitikti su močiute. Ji mirė, kai buvau mamos pilve. Manau, paveldėjau jos charakterį. Ji buvo laukinė, stipri ir laisva moteris. Tokia esu ir aš.
