Balerina Beata Molytė atvirai: apie prarastą kūdikį, sunkią vaikystę ir įkvėpimo šaltinį

„Laimė – kaip vaivorykštė: norint, kad ji būtų spalvinga, reikia lietaus. Mano gyvenime netektys, skausmas maišėsi su džiaugs-mais, sėkmingomis spektaklių premjeromis. Bet kuriuo atveju esu dėkinga angelams už viską, ką jie man davė. Mano širdis su-žeista, bet užsigrūdinusi ir nesurambėjusi“, – kalbėjo pripažinta baleto artistė, pedagogė Beata Molytė-Kulikauskienė (40 m.).

Žurnalo viršelis.
Žurnalo viršelis.
Beata Molytė-Kulikauskienė.<br> A. Grišinaitės nuotr.
Beata Molytė-Kulikauskienė.<br> A. Grišinaitės nuotr.
Beata Molytė-Kulikauskienė.<br> A. Grišinaitės nuotr.
Beata Molytė-Kulikauskienė.<br> A. Grišinaitės nuotr.
 Beata Molytė-Kulikauskienė.<br> A. Grišinaitės nuotr.
 Beata Molytė-Kulikauskienė.<br> A. Grišinaitės nuotr.
 Beata Molytė-Kulikauskienė.<br> A. Grišinaitės nuotr.
 Beata Molytė-Kulikauskienė.<br> A. Grišinaitės nuotr.
 Beata Molytė-Kulikauskienė.<br> A. Grišinaitės nuotr.
 Beata Molytė-Kulikauskienė.<br> A. Grišinaitės nuotr.
 Beata Molytė-Kulikauskienė.<br> A. Grišinaitės nuotr.
 Beata Molytė-Kulikauskienė.<br> A. Grišinaitės nuotr.
 Beata Molytė-Kulikauskienė.<br> A. Grišinaitės nuotr.
 Beata Molytė-Kulikauskienė.<br> A. Grišinaitės nuotr.
 Akimirkos su šeima.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Akimirkos su šeima.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Akimirkos su šeima.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Akimirkos su šeima.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Akimirkos su šeima.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Akimirkos su šeima.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Akimirkos su šeima.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Akimirkos su šeima.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Akimirkos su šeima.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Akimirkos su šeima.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Akimirkos su šeima.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Akimirkos su šeima.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Akimirkos su šeima.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Akimirkos su šeima.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Akimirkos su šeima.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Akimirkos su šeima.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Akimirkos su šeima.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Akimirkos su šeima.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Akimirkos su šeima.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Akimirkos su šeima.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Akimirkos su šeima.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Akimirkos su šeima.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Akimirkos su šeima.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Akimirkos su šeima.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Akimirkos su šeima.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Akimirkos su šeima.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Akimirkos su šeima.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Akimirkos su šeima.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Akimirkos su šeima.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Akimirkos su šeima.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (24)

Lrytas.lt

Jan 15, 2019, 7:30 PM

Beatos gyvenimo kelias nuo pat vaikystės buvo vingiuotas ir duobėtas. Tiesiog įgyta patirtis ją sustiprino ir padėjo tapti išskirtine artiste. Baleto gerbėjams, mačiusiems bent vieną Beatos pasirodymą, neabejotinai visam gyvenimui įstrigo ne tik šios menininkės gracingumas ir plastika, bet ir įtaigi bei emocinga vaidyba, rašoma „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.

2018-ieji Beatai buvo ypatingi. Balandžio mėnesį Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ji baigė baleto artistės karjerą. Tačiau nuobodžiauti moteris neturi kada. Beata ir toliau dirba kaip samdoma artistė Anželikos Cholinos šokio te-atre, Klaipėdos muzikinio teatro baleto artistams veda klasikines baleto pamokas, turi įkūrusi savo vardu pavadintą baleto mokyklą, kurioje šokio pasaulį atranda įvairaus amžiaus vaikai, taip pat veda baleto bei flamenko pamokas suaugusiesiems.

„Maniau, kad išėjusi iš valstybinio teatro laisvo laiko turėsiu daugiau, bet taip nėra. Veiklos daug, jaučiu didžiulę atsakomybę kaip pedagogė. Nuolatos turi būti kūrybiškas, kiekvieną žingsnį strateguojantis žmogus“, – kalbėjo iš pažiūros labai gležna ir trapi moteris.

– Vadinasi, jūsų šeima, kaip ir anksčiau, namuose jūsų pasigenda?

– Na, šiokių tokių pasikeitimų vis dėlto yra. Sūnus Leonardas neseniai pasakė: „Mama, tu dabar dažniau būni namuose.“ Su sūnumi dabar kur kas daugiau laiko kartu praleidžiame, nors, kaip ir anksčiau, kiekvienas šeimos narys paskendęs savo įprastinėje veikloje: iš ryto išeiname savo keliais ir susitinkame tiktai vakare. Tuomet su vyru ir sūnumi sukuriame jaukią šeimos oazę, pasidžiaugiame vieni kitais, pasidalijame dienos įspūdžiais, planuojame naujus užsiėmimus. Savaitgaliais, kurie tapo laisvesni, nuvažiuojame prie jūros. Atrodytų, gyvename mieste, kur jūra ranka pasiekiama, bet būna, kad mes jos pusę metų neaplankome.

– Gruodį jums sukako 40 metų. Baleto artistas yra priklausomas nuo savo amžiaus. Kita vertus, daugeliui moterų po keturiasdešimtmečio atsiveria naujas kvėpavimas. Ką jums reiškia bėgantys metai?

– Kiekvienas etapas yra savaip žavus. Mintyse neretai per-žvelgiu praeitį: vaikystę, paauglystę, pirmosios meilės nerimas-tingus išgyvenimus, po to šeimos ir paraleliai einančios karjeros nedrąsius, o vėliau įgudusius žingsnius.

Karjera man niekada nebuvo ir nėra svarbiausia, tačiau esu dėkinga savo šeimai už tai, kad ji mane palaikė ir skatino tobulėti savo profesijoje. Artimieji niekada nekėlė ultimatumų – šokis arba mes. Dabar yra toks tarpsnis, kai išgyvenu dvilypius jausmus – jaučiuosi gerai, vienareikšmiškai turiu daugiau patirties, išminties. Džiaugiuosi, kad kultūrinėje erdvėje sutinku žmonių, su kuriais galiu dalytis ne tik menine, bet ir gyvenimiška patirtimi. Matau, kad ir studentams, ir baleto mokyklos šokėjams mano patirtis brangi ir reikalinga.

Tačiau dabar rengiantis pasirodymams reikia sutelkti daugiau jėgų ir ištvermės. Kūnas apie save duoda žinoti. Juk nejaunėju. Jaunystėje galėdavau iškart eiti į sceną ir techniškai viską atlikti be priekaištų, dabar jau to nebegaliu. Privalau skirti daugiau laiko ir dėmesio savo kūnui, kad jis tinkamai sušiltų.

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre likau dirbti klasikinio šokio baleto artistų pedagoge, kad pati palaikyčiau fizinę formą. Ir man tai patinka. Kartais vasarą pagalvoju, kad pailsėsiu ir nieko nedarysiu, nes tikrai kartais kūnui reikia poilsio. Bet po kurio laiko imu jaustis kaip maišelis. Ir ne-svarbu, kad esu liekna, – be fizinių treniruočių tampu suglebusi.

Dabar su A.Cholinos šokio teatru turiu kokius penkis spektaklius per mėnesį. Man to pakanka. Džiaugiuosi, kad atsirado normalus tempas. Kai dirbau Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, kartais buvo gaila aukoti laiką ne visuomet aukšto meninio lygio spektakliams.

Man visada norėjosi daugiau ir kokybiškiau. Bet niekada niekam nieko neįrodinėjau. Tiesiog nuo vaikystės sąmoningai labai norėjau šokti baletą. Aš jį ir šokau. Iš pradžių labiau orientavausi į techniką, bet laikui bėgant po tam tikrų išgyve-nimų ir įgytos patirties įvyko lūžis ir supratau, kad technika – dar ne viskas, kad šokyje yra daug gilesnių ir prasmingesnių dalykų.

– Kai jus pastebėjo vilnietė choreografė A.Cholina ir pakvietė atlikti pagrindinio vaidmens spektaklyje „Ana Karenina“, jūsų, kaip šokėjos, karjera sutvisko ryškiomis spalvomis. Daug kas aiktelėjo iš nuostabos, kad atsirado įdomi, iki tol mažai kam pažįstama artistė. Ar naują ir sėkmingą trampliną karjeroje labiau lėmė jūsų talentas, ar sėkmė?

– Turbūt susidėjo ir talentas, ir sėkmė. Bet viskas įvyko ne iš karto. Kadaise A.Cholina man užsiminė, kad galvoja statyti spektaklį „Ana Karenina“ ir kad pagrindinės herojės vaidmenyje mato mane. Bet pasakė, kad dar reikia luktelėti. Po kokių devynerių metų Anželika į Klaipėdą atvyko su spektakliu, po jo aš priėjau prie jos ir padėkojau už gražų reginį – mums Klaipėdoje labai trūksta gerų pastatymų. Nuo tada tarp mūsų užsimezgė kūrybinė draugystė.

Kitas spektaklis buvo „Barbora Radvilaitė“. Jis buvo statomas Lietuvos operos ir baleto teatre. Ten į mane žiūrėjo nepatikliai: kas čia tokia, ta Beata Molytė, ir dar pagrindiniame vaidmenyje – teatre juk ir taip daug solistų yra. Aš tyliai dirbau, su niekuo nesipykau, dabar turiu ką gražaus atsiminti.

Tačiau ilgai šokti šiame spektaklyje nebuvo lemta – patyriau kojos traumą ir negalėjau šokti ant pirštų. Vėliau į mano gyvenimą atėjo spektakliai „Carmen“, „Idiotas“.

– Kritikai ir žiūrovai labai vertina jūsų jausmingumą, emocionalumą scenoje. Šokdama puikiai sugebate atskleis-ti personažui būdingus bruožus.

– Aš dar vaikystėje mamai sakydavau, kad noriu būti aktore. Matyt, ši profesija man pasąmonėje įsirėžė, nors vėliau augdama apie aktorystę nebegalvojau. Kaip ir minėjau, iš pradžių man svarbi buvo technika, vėliau supratau, kad scenoje būtina išgyventi personažo emocijas. Neretai to išmokstame per skaudžią patirtį.

Po Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvykusios „Graiko Zorbos“ premjeros garsus choreografas Lorca Massine pasakė: „Tu tikriausiai gyvenime labai daug kentėjai.“ Vos nenugriuvau. Jis nieko apie mano gyvenimą nežinojo. Akyse susitvenkė ašaros.

Kai prasidėjo populiarumo bumas su „Ana Karenina“, mano mamos kaimynės, kurios matė mano nelengvą vaikystę, kartą priėjo ir pasakė, kad tai, ko gero, man yra grąžinta skola už visas kančias. Šiandien, prisimindama savo vaikystę, aš protu nesuvokiu, kaip nuėjau tą nelengvą kelią.

– Turite galvoje netikėtą tėčio mirtį, mamos depresiją, nepriteklių. Kas jums padėjo ištverti skausmą? Kaip pavyko save paguosti, neprarasti tvirtybės?

– Yra daug dalykų, apie kuriuos iki šiol sunku kalbėti. Vaikystėje ir paauglystėje visą susikaupusį skausmą išliedavau per ašaras ir per muziką. Grodavau ir grodavau pianinu, kurdavau ir savo melodijas. Taip išsikraudavau. Gal dar malda padėjo. Tikėjau, kad kada nors gyvenimas turi prašviesėti.

Pirma laiko buvau priversta suaugti. Su bendraamžėmis nelabai turėdavau apie ką kalbėti, nes pokalbiai apie lėles nerūpėjo. Aš tuo metu galvodavau, iš kur gauti pinigų, nes namuose nebuvo ko valgyti. Žinojau, kad yra juodai dienai palikta pridžiovintos duonos dėžutė. Reikėjo kaip nors suktis.

Dabar net sunku viską suvokti atsisukus atgal. Žiūriu į savo sūnų, būna dienų, kai jis elgiasi netinkamai, tada bandau su juo kalbėtis, pateikdama įvairius pavyzdžius, galimas situacijas. Aš jam sakau: „Įsivaizduok, Afrikoje vaikai eina skaldyti akmenų prie kelio, kad gautų vandens.“ Stengiuosi Leonardui įdiegti tikras vertybes.

Nuo mažens buvau užsispyrusi, nenorėjau pasiduoti ir eiti lengviausiu keliu. Atėjo diena, kai privalėjau apsispręsti – arba stojuosi ant kojų, arba nežinau, kur gyvenimo srovė mane nuneš. Bet turbūt mane visą laiką kažkas saugojo. Kai mama ėmė jaustis geriau, atsirado galimybė išvykti dirbti į Klaipėdą. M.K.Čiurlionio menų gimnazijos aš nebaigiau, išvykusi į Klaipėdą baigiau vakarinę mokyklą.

Po kurio laiko atestacinė komisija man siūlė važiuoti dirbti į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, bet niekada nenorėjau ten dirbti.

– Vadinasi, patirti vaikystės išgyvenimai gimtąjį Vilnių pavertė svetimu miestu?

– Niekada apie tai nemąsčiau, bet kai paklausėte, pamaniau, kad galbūt yra tiesos. Kai išvažiavau į Klaipėdą, kokius tris mėnesius kas antrą savaitę važiuodavau į namus aplankyti mamos, laikui bėgant kelionės į Vilnių retėjo. Mačiau, kad mama vis tvirčiau stojasi ant kojų, ir tai mane džiugino. Atsirado gyvenime daugiau šviesos.

Taip mane savaime pasičiupo tėkmė, nors iš pradžių maniau, kad tik metams į pajūrį važiuoju. O jei man būtų pasakę, kad ten ir šeimą sukursiu, nebūčiau patikėjusi. Į Vilnių su šeima buvau grįžusi gyventi, kai buvo statomas spektaklis „Barbora Radvilaitė“. Manėme, kad čia įsikursime, bet nepajėgiau čia likti. Grįžti atgal buvo mano sprendimas.

– Jūsų pažintis su būsimu vyru įvyko per šokį?

– Kad užsidirbtume papildomai pinigų, su kitais baleto ar-tistais paruošėme programą ir vakarais šokome restorane. Kartą ten apsilankė ir mano būsimas vyras Renaldas – lemtingą dieną jis sugalvojo užsukti į restoraną, nes žinojo, kad ten gamina skanias salotas su avokadais. Atėjo, pamatė pasirodymą, ir viskas. Pradėjo ten lankytis kiekvieną savaitgalį.

Man buvo 23 metai, kai susipažinau su savo vyru. Iš karto supratau, kad tai yra man skirtas žmogus. Vėliau tai pasi-tvirtino, nors likimas mūsų porai skyrė nemažai išbandymų.

– Kūdikio netektis jums buvo dar vienas skaudus smūgis.

– Tas kelias, kurį aš perėjau laukdamasi pirmagimės dukrytės, buvo labai sunkus. Paskutiniais nėštumo mėnesiais sužinojau, kad kilo komplikacijų. Gimdymas vyko Vilniuje, žinojau, kad dukrytę iš karto išveš į reanimaciją.

O mane paguldė į palatą su kitomis moterimis bei jų kūdikiais. Jaučiausi siaubingai. Apsirengiau ir išėjau. Tas nerimo kupinas periodas dėl kūdikio būklės truko dvi savaites, bet man atrodė, kad praėjo kokie dveji metai.

Buvo labai sunku matyti savo vaiką prijungtą prie visokių laidelių. Turėjau progos mažylę palaikyti ant rankų, prisimenu jos mėlynas akytes. Su vyru nuvažiavome iki Klaipėdos kažko pasiimti, ten būnant mums paskambino ir pranešė, kad mergytė užgeso.

Po šios netekties aš mėnesį iš namų nebuvau iškėlusi kojos. Apie tragediją negalėjau kalbėti dvejus metus, nors po trijų mėnesių jau šokau „Žizel“. Reikėjo kur nors nukreipti tą skausmą. Manau, kad darbas buvo geriausias vaistas.

Po pirmagimės dukrelės mirties mes su vyru svarstėme, ar liekame kartu, ar ne – juk dėl skaudžių išgyvenimų daug porų skiriasi. Bet iš tiesų mes nė vienas nenorėjome skyrybų.

Galiausiai supratau nebenorinti, kad vyras matytų mane tokioje neviltyje. Vieną naktį su juo ilgai kalbėjau. Kitą rytą, kol miegojau, jis grįžo su puokšte gėlių, atnešė sąsiuvinį su tušinuku ir pasakė, kad rašyčiau savo mintis. Taip pat jis man padovanojo sintezatorių, kad galėčiau laisvalaikiu kurti muziką, bet tai buvo negyvas instrumentas ir aš negalėjau išsilieti melodijoje. Tuomet radau kitą išeitį – į teatrą ateidavau anksčiau arba pasilikdavau po repeticijų, kad salėje pagročiau fortepijonu. Neseniai vyras padovanojo gerą klavišinį instrumentą.

– Sakoma, kad po vaiko netekties poros stengiasi kuo greičiau vėl susilaukti vaiko, kad taip palengvintų netektį.

– Ne, sąmoningai taip nesielgėme, pastojau po ketverių metų. Kai laukiausi sūnaus, nebuvo lengva psichologiškai. Pas tuos pačius gydytojus važiavau į Vilnių, buvo atliekami būsimo kūdikio širdies tyrimai, nes dukrytei buvo nustatyta širdies yda. Patekau pas tą pačią gydytoją, ji mane labai gerai prisiminė. Nuramino, kad viskas bus gerai.

Nėštumas nebuvo labai lengvas, bet aš labai saugojausi, nešokau. Gydytojai patarė skaityti pasakas, daryti viską, kas susiję su grožiu. Baigiau floristikos kursus, į namus buvau prisitempusi įvairiausių augalų, šakų, šapelių ir kurdavau puokštes. Kai Leonardas gimė, oras, kaip ir per mūsų vestuves, buvo chaotiškas – lijo, prasidėjo audra, o galiausiai danguje pasirodė saulė. Kai gimė sūnus, jaučiausi nenusakomai. Tai – tikras stebuklas.

– Ar norėtumėte turėti daugiau vaikų?

– Na, manau, dar nevėlu. Leonardui jau 12 metų. Mes vieni su vyru be artimųjų pagalbos sūnų iščiūčiavome, išmylavome. Kai Leonardui buvo 5 mėnesiai, atsirado auklė ir aš du kartus per savaitę valandą ar dvi mokiau moteris šokti flamenką. Į teatro sceną grįžau po dvejų metų.

– Motinystė jūsų karjerai netrukdė, priešingai, didžioji sėkmė nusišypsojo, kai artėjote prie trisdešimties metų.

– Tikra tiesa. Kai gavau pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Ana Karenina“, man buvo 28-eri. Bet iš esmės lūžis, kai technika harmoningai susiderino su nesuvaidintomis emocinėmis išraiškomis, įvyko, kai man buvo 30 metų. Tada pajutau, kad galiu scenoje papasakoti istoriją, kuri įtikins žiūrovus.

– Vyras Renaldas apie jus viename interviu pasakė: „Švelni, gera, supratinga, kartais šalta, nepasiekiama ir tai mane verčia ieškoti kelio atgal. Tai iššūkis, tai mane veža. Ji – mielų savybių mozaika, ji išlaiko pirmapradį mylimosios žavesį.“ Kaip jums pavyksta per tiek metų išlikti vyrui neįmenama mįsle, nes kasdienybė, buitis laikui bėgant numeta nuo partnerių paslaptingumo šydą?

– Vis stebiuosi, kad savo sutuoktinį galima įsimylėti ne kartą. Pažvelgiu atgal ir matau įvairių patirčių kupiną bendrą kelią. Mūsų vertybės, požiūris į šeimą yra panašūs. Savo sūnų norime išmokyti vertingų dalykų, tikimės jį užauginti doru, sveiku, išsilavinusiu žmogumi.

Mane vyras išmokė kalbėtis kilus kokiai nors neaiškiai situacijai santykiuose. Paauglystėje, kai gyvenimas mane mėtė, aš užsidarydavau ir nuo širdgėlos pasislėpdavau tyloje. Tai – ne išeitis. Kai išmokau išsikalbėti, supratau, kad viskas yra išsprendžiama.

Rutina ir buitis kažkaip neužgožia mūsų su vyru jausmų, aistros, polėkio. Kai vakare sūnus užmiega, mes su vyru dar lie-kame pavakaroti, pasikalbame, pasidalijame nuomonėmis. To-kios akimirkos yra labai vertingos.

Koks yra sėkmingos santuokos receptas? Jis turi daug sudedamųjų dalių. Būtinas kalbėjimas, atsakomybė, pasitikėjimas vieno kitu, priėmimas vienam kito tokio, koks jis yra. Mes gerbiame vienas kito veiklą, pomėgius. Nors Renaldas yra baigęs verslo vadybą ir šiuo metu magistrantūroje studijuoja žemėtvar-kos valdymą, jis vertina meną, jam patinka grožis, estetika.

– Kartais galima pamanyti, kad baleto artistas yra kažkas nežemiško, kad jis lyg trapus, tarp žemės ir dangaus pakibęs drugelis. Todėl sunku įsivaizduoti, kad jūs buityje mielai barškintumėte puodais, valytumėte dulkes.

– Esu labai žemiška. Tačiau jokiu būdu nesistengiu savęs įsprausti į nagingos namų šeimininkės rėmus. Kai būnu paskendusi savo reikaluose, į dulkes nekreipiu dėmesio – tuo metu jos man netrukdo. O kai pajuntu, kad dulkės pradeda akis badyti, imu jas ir nuvalau.

– Tarp visų jūsų vaikystės ir paauglystės išgyvenimų buvo dar vienas. M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje kęsdavote pedagogų patyčias, jie jus pravardžiuodavo storule. Kaip jūs bendraujate su savo baleto mokyklos mokiniais, ar liepiate jiems sekti savo kūno formas?

– Niekada vaikui negalėčiau pasakyti, kad jis yra per stambus. Juk kiekvienas vaikas turi kitų gražių dalykų. Jei matau kokias nors svorio problemas, kalbuosi su tėvais. Juk vaikai neretai kritiškai nevertina savo kūno formų – jiems gerai taip, kaip yra.

Mums tiesiai šviesiai sakydavo: „Tu esi stora.“ Tada suprasdavai, kad negalima valgyti. Kartą per savaitę numečiau aštuonis kilogramus svorio ir patekau į ligoninę.

Todėl visada atsargiai kalbu su tėvais apie vaikų fizinę sveikatą. Ir jei tėvai sako, kad viską padarė, vedė vaiką pas dietologą, koregavo maistą, bet niekas nepasikeitė, tada tegu viskas lieka, kaip yra. Aš noriu suteikti galimybę visiems vaikams šokti. Su savo jaunaisiais šokėjais kalbuosi kaip su asmenybėmis apie įvairiausius dalykus. Man niekada nereikia kelti balso, pravardžiuoti.

Man pedagogai įvarė daug nevisavertiškumo kompeksų. Vaikai juk pasižymi didesniu jautrumu. Labai išgyvendavau, jei kuris nors vaikas aukščiau iškeldavo koją ar kieno nors keltis didesnė nei mano. Būdavo, užsidarydavau kambaryje ir naktį miegodavau špagato arba virvės poza, kad kuo labiau išsitampyčiau. Arba pilvo preso pratimų darydavau nesuskaičiuojamą galybę.

Manau, kad baleto pasaulyje, kur jaunas žmogus žengia savo pirmuosius žingsnius, taip neturėtų būti. Pedagogai turi išmokti pagarbiai kalbėtis su vaikais, paaiškinti įvairius dalykus be užgauliojimų.

– Jūs mokote moteris šokti flamenką, baletą. Tikriausia jos irgi būna įvairaus kūno sudėjimo?

– Pirmiausia, kai skambina, klausia, kokio amžiaus moteris priimu. Sakau, kad visokio. Taip, jos jaudinasi dėl savo kūno apimčių. Aš moterims sakau: „Na, pagalvokite, kam jūs ką nors norite įrodyti. Svarbiausia, kad įtiktumėte pačios sau. Todėl, jei norite šokti, tai ir šokite. Čia yra vieta, kur galite naujai atverti esybę, čia jūs galite pamatyti save kitokią ir padaryti tai, apie ką negalėjote net pagalvoti.“

– Laimė – kaip vaivorykštė: norint, kad ji būtų spalvinga, reikia lietaus. Jūsų gyvenimas tai ir atspindi.

– Taip, mano gyvenimas – kaip vaivorykštė. Ar kaip fortepijono klavišai – balti susimaišę su juodais. Bet jei jie nebūtų dviejų spalvų, niekam nepavyktų išgauti gražių melodijų. O mane sunkiais periodais visada gelbėjo grojimas pianinu.

Labai mėgstu gamtą, myliu žmones.

Būna, žiūriu į upę ir ten pamačiusi sūkurius pagalvoju, kad ir gyvenime tas pat – kartais jis tiesiog ramiai teka, o kartais jį sujaukia koks nors nesėkmių verpetas.

Stengiuosi mėgautis gyvenimu čia ir dabar. Netektys, skausmas maišėsi su džiaugsmais, spektaklių premjeromis. Bet kuriuo atveju esu dėkinga angelams už viską, ką jie man davė, kitaip nebūčiau tapusi tuo, kas esu.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.